Vytautas Žutautas
Šiaulių tardymo izoliatoriuje - skandaliukas. Per budėjimą, užuot dirbęs savo darbą, direktoriaus pavaduotojas Vladimiras Žegiavičius (47 m.), atsivedęs du draugelius, izoliatoriaus pirtyje prisigėrė. Kalbama, jog šis V. Žegiavičiaus poelgis paviešintas specialiai - norint atsikratyti šiuo darbui teisėsaugos sistemoje savybių stokojančiu pareigūnu.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra įrengta pirtelė su poilsio kambariu, kuri skirta, žinoma, ne suimtiesiems. Pagal oficialią versiją, pirtį sovietmečiu įsirengė izoliatoriaus karininkai. Pasikeitus valdžiai ji paprasčiausiai liko neišardyta. Iš tikro pirtelė nestovėdavo be naudos. Buvę izoliatoriaus pareigūnai "Akistatai" pasakojo ne kartą girdėję iš pirtelės sklindančius šiugždančių vantų garsus. Korespondentas turi patikimų žinių, jog izoliatoriaus darbuotojai, kai nematydavo vadovybė, retkarčiais į pirtį surizikuodavo atsivesti ir policijoje dirbančių draugų. Pastarieji pro vartų sargybą pareidavo parodę tarnybinius policijos pažymėjimus. Tyliai prasmukę pareigūnai turėdavo proto ir kaitintis tyliai, nepadaugindavo išgerti, todėl pirtis niekam neužkliūdavo, juolab kad jos nemato nei žurnalistai, nei kontroliuojančios tarnybos.
Ir štai vieną šeštadienį pirtelė užkliuvo. Pats izoliatoriaus direktorius Georgijus Kolesnikovas savo išeiginę dieną, šeštadienio vakarą, skubiai atvyksta į izoliatorių ir užklumpa iš pirties iššokusius tris įraudusius vyrus - savo pavaduotoją V. Žegiavičių su dviem pašaliniais draugeliais. Vladimiras bandė slėptis, o pašaliečiai būtų mielai sprukę pro vartus į gatvę, tik budėtojai neišleido. Sutrikę įkliuvėliai rankose laikė maišelį, kuriame buvo užkandos likučiai bei du jau tušti degtinės buteliai (litro ir 0,75 litro tapos). Vienas įkliuvėlis buvo tiek prisisprogęs, kad vos laikėsi ant kojų, kitas žagsėjo kiek mažiau. Pakviestas į direktoriaus kabinetą pasiaiškinti V. Žegiavičius negalėjo nieko rišlaus išlementi, kaip jo budėjimo metu izoliatoriaus pirtyje atsidūrė du pašaliniai asmenys. Vladimiras atsisakė pūsti į alkotesterį, tačiau tai jau buvo nebūtina - nuo jo trenkė tokia alkoholio smarvė, jog ir be prietaiso visiems buvo aišku, kokią "arbatėlę" ponas pavaduotojas, užuot dirbęs darbą, gurkšnojo pirtyje. Vladimiras bandė meluoti alkoholio nevartojęs, tačiau tuo įtikinti nei G. Kolesnikovo, nei kitų kolegų nepavyko, nes vyrui kalbant pernelyg pynėsi liežuvis.
"Akistatos" manymu, V. Žegiavičius buvo specialiai "sudegintas" dėl savo arogantiško charakterio. Keli pažįstami izoliatoriaus kontrolieriai, prašę neskelbti jų pavardžių, korespondentui kalbėjo, jog V. Žegiavičius buvo rambokas ir kiek pasipūtęs. Matyt, dėl tokio būdo Vladimiro nemėgo tądien budėjęs vienas jo pavaldinys. Šeštadienį pavaduotojui į izoliatorių neteisėtai pravedus draugelius ir su jais užsidarius pirtelėje, budėtojas po keturių valandų paskambino pačiam izoliatoriaus direktoriui į namus ir paklausė, ką daryti su vienu pažeidusiu režimą ir nenorinčiu paklusti kaliniu. G. Kolesnikovas nustebęs pasiteiravo, kodėl daryti tvarkos nesiima tądien budėjęs jo pavaduotojas V. Žegiavičius. Skambinusiajam beliko paskųsti, jog V. Žegiavičiaus darbo vietoje seniai nėra. Tuomet išsiaiškinti, kas vyksta, į izoliatorių ir atskubėjo direktorius, kuris asmeniškai užkupo girtą trijulę.
Pagal galiojančias taisykles, savaitgaliais bei švenčių dienomis izoliatorius tampa uždara zona - neįleidžiami nei lankytojai, nei tardytojai, nei išeigines turintys patys izoliatoriaus darbuotojai. Praėjimo poste budėjęs kontrolierius G. Kolesnikovui paaiškino, jog įleisti du nepažįstamuosius jam įsakė V. Žegiavičius. Kontrolierius neišdrįso nevykdyti pavaduotojo įsakymo, nors vienas atėjūnas net neturėjo paso. Nepažįstamieji į izoliatorių įsinešė didoką plastikinį skambčiojantį maišelį, kurio patikrinti V. Žegiavičius taip pat neleido. Atėję vidurdienį vyriškiai izoliatoriaus pirtyje mirko beveik penkias valandas!
V. Žegiavičius iš tų žmonių, apie kuriuos kalbama, jog moka gyventi ir rasti "šiltą vietelę" - prieš įsidarbindamas Tardymo izoliatoriuje jis daug metų tarnavo Šiaulių miesto VPK ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje. Ten jis didele iniciatyva nepasižymėjo, tačiau grobstytojus iš mėsos kombinato visada gaudė labai uoliai. V. Žegiavičius vienas iš pirmųjų tarp savo kolegų policininkų pradėjo važinėtis tuo metu prabangiu amerikietišku mikroautobusu "Chevrolet Lumina". Už akių kiti kriminalistai kuždėjosi, kad eiliniam policijos inspektoriui tokią mašiną nusipirkti iš algos beveik neįmanoma. Taip pat buvo kalbama, jog Vladimiras turi ne tik patikimą užnugarį Šiaulių VPK, bet ir gerus ryšius VRM.
Ekonominėje policijoje sumažinus etatus V. Žegiavičius buvo perėjęs į Kriminalinės policijos Paieškos skyrių. Prieš ketverius metus jis iš šio darbo išėjo savo noru ir įsidarbino Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Iš pradžių Vladimiras buvo būrio viršininkas, tačiau prieš dvejus metus netikėtai tapo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotoju. Kalbama, jog net pats G. Kolesnikovas nustebo sužinojęs apie pavaduotojo paskyrimą. Žinoma, gandai, jog gauti aukštą postą Vladimirui padėjo jo ryšiai, nesąmonė.
Darbe susikompromitavusio V. Žegiavičiaus likimą spręs specialiai sudaryta Kalėjimų departamento komisija. Kol kas priimti sprendimo komisija negali, nes po audringo savaitgalio Vladimiras susirgo. Tikėkimės, ne pagiriomis...
