Šipas, matyt, visiškai paleido liežuvį: beveik kas vakarą Aurimas Bačiulis televizoriaus ekrane pamatydavo pažįstamą veidą. Jo buvę sėbrai būdavo apsupti sargybos arba "Aro" uniformomis vilkinčių vyrų, kartkartėm su antrankiais. Jie buvo kaltinami reketavimu, neteisėtų grupuočių kūrimu, automobilių vagystėmis, sprogdinimais, kontrabanda. Retsykiais žurnalistai tik užuominomis prašnekdavo apie Šefo gaujos narių įvykdytas žmogžudystes. Matyt, prokurorai, privengdami visuomenės ir aukščiausiųjų valdžios institucijų, nenorėjo garsinti tokių dalykų, nes juos anksčiau ar vėliau būtų reikėję įrodyti. Keliems Aurimo "bendražygiams" pasisekė pasislėpti arba išdumti į užsienį, tad dabar jų ieško policija ir Interpolas.
Kiekvieną kartą Bačiulis, išvydęs tokius televizijos rodomus vaizdus, įniršdavo, imdavo keiktis, burnoti ir spjaudytis. Jei turėdavo po ranka butelį, užsiversdavo ir pradėdavo kliukinti, kol pažaliuodavo akyse. Nė kiek neabejojo, kad vieną dieną apsireikš tas šūdžius Vidmantas Kirslys ir išsiveš jį į areštinę. Jiems nusispjaut, kad jis invalidas, žmogus su negalia, neišlipantis iš ratukų. O kas žino, ką jie išdarinėja, kai pakliūvi jiems į rankas? Reikia būti labai naiviam, kad patikėtum, jog Šipas gera valia taip paprastai "skilo". Prisiklausė gražių pažadų, kad nebus teisiamas, kad jam paskirs apsaugą, gal net įkurdins užsienyje, ir paleido liežuvį? Nieko panašaus! Kieti vyrai, matę šilto ir šalto, ant tokių "kabliukų" neužkimba. Tikriausiai kankino, kol prarasdavo sąmonę, paskui neduodavo vandens troškuliui numalšinti, panaudodavo kokius nors psichotropinius vaistus, paskui - kryžminė apklausa, psichologinis spaudimas, ir taip tarsi replėmis žodį po žodžio ištraukia. O kai pasakai "a", turi sakyti ir "b". O paskui supranti, kad kitos išeities nebėra, nes jau patys pareigūnai grasina tave išmesti į gatvę, kad buvę "draugeliai" sudorotų. Ir taip išsunkia iki paskutinio lašo.
Aurimas Bačiulis net pasipurtydavo pagalvojęs, kad gali atsidurti šipo vietoje. Šūdinas mūsų visų likimas, tratindavo jis dantimis, arba iššaudys kaip benamius šunis savi ar svetimi, arba įkiš už grotų ilgiems metams, kur irgi nesijausi saugus, nes nežinai, kurią dieną sutiksi "zeką", kuriam, laisvėj būdamas, buvai pridėjęs prie kaktos vamzdį. Ir dulkins mūsų bobas ir meilužes kokie nors skystakiaušiai, ir žarstys saujomis pinigus kostiumuoti impotentai, parako neragavę pidarai, įrodinėdami, kad visa tai jie įgijo teisėtai, savo išsilavinimo, žinių, blaivaus proto ir apsukrumo dėka...
Gegužės pabaigoje Nijolė Bačiulienė grįžo iš ligoninės į namus. Kairė ranka dar sugipsuota, panosėje raudonas randas, o pati nosis pakeitusi formą, priplota tarsi negro. Po kelių minučių įžengė į Aurimo kambarį.
- Nenugaišai? - šyptelėjo visiškai nepiktai, tačiau artyn nėjo.
Bačiulis, kuris tą laiką, kai Nijolė gulėjo ligoninėje, smarkiai nerimavo, kad jam nebūtų iškelta baudžiamoji byla už sunkų žmonos sužalojimą, regis, lengviau atsiduso. Ji neišdrįso, pagalvojo pats sau.
- Daugiau nekelk prieš mane rankos, - pasakė Nijolė, parodydama sugipsuotą dilbį, - o tai...
- Kas "o tai"? - sumurmėjo Aurimas, nugirdęs žmonos balse grasinimą.
- Paduosiu skyryboms, - išrėžė moteris. - Ar negana, kad kaip mažą vaiką prižiūriu, skalbiu ir tavo prišiktus pampersus nešioju? O jis dar ranką prieš mane kelia!
- Užsičiaupk! - žybtelėjo akimis Bačiulis. - Gali nors ir dabar nešdintis iš namų. Pasiimk savo neūžaugą ir keliaukit po velnių. Ji mat mane pagąsdins!
- Kaip tau, galvijau, liežuvis apsiverčia šitaip apie dukterį šnekėti? Kas tave žiūrėjo, kai aš ligoninėje mirtimi vadavausi? Būtum iki ausų apsišikęs ir apsimyžęs!
- Kas iš jos bus? Tokia pat kekšė, kaip ir tu! - vėl pradėjo niršti nesusitvardęs vyriškis. - Banditų paklodė! Viena už kitą bjauresnės!
Nijolė Bačiulienė, supratusi, kad beviltiška su vyru kalbėtis, apsisuko ir jau ėjo pro duris.
- Ei! - riktelėjo Aurimas. - Atiduok pinigus!
- Negausi! - moteris atsigręžė ir parodė vyrui špygą. - Išgraužk! Kad pralaktum! - tada trinktelėjo duris ir užlipo į antrąjį aukštą, nebesiklausydama Bačiulio burnojimų.
Gal po pusvalandžio ant laiptų Aurimas išgirdo Nijolės žingsnius. Pamanė, kad eis į virtuvę. Bet kur tau! Pokštelėjo lauko durys, sukaukšėjo aukštakulniai batai. Bačiulis privažiavo prie lango, praskyrė užuolaidą ir nužiūrėjo žmoną. Išsipuošusi, kraipo užpakalį, suknelė - trumpa, be rankovių. "Kalė! - grikštelėjo dantimis vyriškis. - Nespėjo sugrįžti iš ligoninės, o jau laksto uodegą užrietusi. Tikriausiai susipažino su kokiu nors gydytoju. Mažai dar gavo. Aš jai išmušiu kurviškumą!"
Spirgėdamas iš pykčio sugraibė sekcijoje butelį ir gerokai trūktelėjo. "Šūdinas gyvenimas, - dar kartą pagalvojo. - Jei ne šnapsas, neištverčiau". Po valandėlės pajuto palengvėjimą. "O juk niekada nesiskundžiau nervais. Juodavausi iš tų, kuriems drebėdavo rankos. Sakydavo, kad pagiriom, bet manęs neapmausi: nervindavosi, bijodavo, kamuodavo sąžinė ar dar koks velnias. O man buvo nusispjaut ir į Dievą, ir į šėtoną. Žinojau, kad galiu pasikliauti tik savimi, tik ginklu, kuris visada pūpsodavo kišenėje. Netgi Šefas, atrodo, kartais prarasdavo blaivų protą, imdavo abejoti, dairytis į šalis, nors nieku gyvu nenorėdavo kam nors apie tai prasitarti..."
Ir Aurimas Bačiulis, apsvaigęs nuo alkoholio, pusiau snausdamas, tikriausiai visiškai nenoromis vėl prisiminė kelerių metų senumo praeitį ir, žinoma, Šefą. Vienąsyk juodu su Grogu turėjo lydėti vadą į bažnyčią. Niekas nesuprato, kas jam pasidarė: dvi savaites niekur nėjo iš namų, vaikščiojo apšepęs, nesiprausęs, susisupęs į chalatą. Išvijo velniop tokią visiškai nieko blondinę klasiška krūtine ir dailiu užpakaliuku, pasistatęs ant stalo butelį itališko vermuto, visą laiką suko "kompaktus" su "sunkiuoju metalu", o kartkartėm prieidavo prie veidrodžio ir atidžiai žiūrėdavo sau į akis, tarsi ten atsispindėtų kažkoks svetimas žmogus. "Pasimaišė protas, - gūžčiojo pečiais Grogas. - Darbas stovi, bičai šlaistosi ir tinginiauja, trankosi po restoranus, o jis kaip panelė tyrinėja spuogus sau ant veido". Bačiui irgi pradėjo atrodyti, kad Šefui pakriko nervai. Net prasitarė turįs pažįstamą psichiatrą. "Eik šiknon su savo šundaktariu! - riktelėjo vadas ir vėl pradėjo pats sau deklamuoti, nesuprasi, Salomėjos Nėries ar Maironio eilėraščius: "Įsisupus plačiai vakarų vilnims, tu man sielą nuplauk savo šalta banga ar tą galia suteik, kad visus nugalėti galėčiau..." Bet štai vieną rytą Šefas kuo rimčiausiu veidu pareiškė, kad jie turi jį lydėti į bažnyčią. Grogas, manydamas, kad vadas vykusiai papokštavo, garsiai nusikvatojo. "Liaukis žvengti, kumely! - susiraukė Šefas. - Ir pagavok apie savo nuodėmingą sielą. Ar nebijai, kad velnias ją ant šakių pragare kratys?" Grogas visiškai sumišo, ėmė kažką panosėje lementi. Iš tiesų, kur tai girdėta, kad nusikalstamo pasaulio autoritetai lyg kokios davatkos bažnyčioje poterius švapsėtų? Tačiau Šefas, nė kiek nedvejodamas savo poelgių teisingumu, nusiskuto, išsiprausė, susišukavo drėgnus plaukus, pasipurškė prancūzišku odekolonu ir liepė važiuoti į bažnyčią. Buvo sekmadienio rytas, jie visi trys įsibeldė į zakristiją, kur klebonas ruošėsi Mišioms; Šefas, nieko nesakydamas, padėjo ant stalo "gabalą tvirtos valiutos". "Kas toks būsi, sūnau?" - susidomėjo klebonas ir įsispitrijo į Šefą, bet turbūt tuoj pat pažino - gal iš laikraščių, o gal iš televizijos. Nutilo per pusę žodžio, paskubom persižegnojo, o paskui jau ramiu balsu paklausė: "Ko norėtum?" - "Norėčiau prieiti pas jus išpažinties", - nuleidęs galvą nuolankiai pratarė Šefas. Dvasininkas valandėlę, regis, abejojo, bet, matyt, prisiminęs savo ganytojišką pareigą pasakė: "Eik į bažnyčią, sūnau. Išliesi savo širdį prie klausyklos". - "Jūs manęs nesupratote, klebone, - tyliu balsu paprieštaravo vadas ir stumtelėjo dvasininkui dolerius. - Norėčiau, kad jūs mane išklausytumėte čia, zakristijoje". Senberniškas klebono veidas raustelėjo, jis brūkštelėjo ranka per glotniai sušukuotus, pradėjusius slinkti plaukus. "Iš pradžių išklausykite pamaldas bažnyčioje, - pasakė kietu balsu, - o paskui ateikite čia".
Žmonių bažnyčioje buvo gana daug - gal kokia šventė ar kas, tačiau kai jie įėjo, ūmai visi pradėjo į juos gręžiotis. Vieni parapijiečiai - susidomėję, kiti - ironiškai šypsodamiesi, treti - tokių buvo daugiausia - pasipiktinę žvelgė į Šefą, į jo ilgą juodą paltą (tuo metu labai madingą), į kelius siekiantį baltą šaliką, ir kažką tarpusavyje šnibždėjosi. Šefui toks sambrūzdis, regis, visiškai patiko: jis plačiu mostu persižegnojo, atsiklaupė ir ėmė melstis. Patrypčiojęs jo pavyzdžiu pasekė ir Grogas. Bačius, laikęs save laisvu, nepriklausomu žmogumi, nepripažįstantis jokios religijos, stypsojo nesulenkdamas kojų ir įdėmiai žvalgėsi į parapijiečius: kas gali garantuoti, kad tarp jų nėra žmogaus, geidžiančio Šefui pikta?
Po pamaldų jie vėl užsuko į zakristiją. Šįsyk klebonas pasitiko juos maloniai šypsodamasis, paėmė Šefą už parankės ir nusivedė į kitą kambarį. Šeimininkė pakvietė Bačių ir Grogą prisėsti ir atnešė kavos. Šefas pasirodė po gero pusvalandžio, išraudęs, kvepiantis konjaku. "Jaučiuosi kaip naujai gimęs, - pasakė jis, kai jie sulipo į automobilį. - Gavau išrišimą, bet turėjau duoti dar penkis šimtus žaliųjų - šykštuolis klebonas ėmė guostis, kad labai sunkiai verčiasi, kad neapsakomai trūksta lėšų bažnyčios remontui ir kitoms reikmėms, o parapijonys, girdi, visiškai nuskurdę ir teaukoja tik po litą kitą. Aišku, kad meluoja, nes visur pilna auksinių brangakmeniais papuoštų daiktų". - "Gerai būtų įsisukus į jo butą, - burbtelėjo Grogas. - Sako, kad turįs senų, labai brangių paveikslų". - "Draudžiu apie tai net galvoti, - įsakmiai kilstelėjo pirštą vadas. - Bažnyčia - šventa vieta, ji paskutinė mūsų tautos dorovės atrama". Grogas su Bačiuliu susižvalgė ir jau norėjo nusikvatoti, bet staiga pamatė, kad Šefas nė nemano juokauti. Po galais, tąsyk pagalvojo Aurimas, jis galiausiai padarys mus davatkomis. Jam tikriausiai atsiknojo lentelė arba iškrito šulas: kasdien restoranai, mergos, pilnos kišenės "babkių". Kažin ar nereikėtų apie tai užsiminti vyrams?
Bet po kelių dienų Šefas vėl grįžo į "vėžes": vėl reikliai komandavo, visur kišosi, visus tikrino, skaičiuodavo grynuosius, peržiūrėdavo bankų sąskaitas...
Aurimas Bačiulis išsiblaivė iš snūdo, kai parėjo Daivutė.
- Ar močios nematei? - suniurzgė pravėręs duris.
- Ar jau mama grįžo iš ligoninės? - paklausė mergaitė ir jos veidas nušvito.
- Parsitrenkė, bet velnias vėl kažin kur išnešė, - piktai šnopavo vyriškis. - Namai apleisti, jokios tvarkos, o ji sau zylioja!
Nijolė Bačiulienė iš tikrųjų kažin kur užtruko. Kai galiausiai trinktelėjo kiemo varteliai, Aurimas paskubom privairavo prie lango. Jam žiauriai nepatiko besišypsantis žmonos veidas; kokios čia, po perkūnais, linksmybės?
Vis dar niršdamas po pusvalandžio įvažiavo į virtuvę: seniai metas ką nors į skrandį įmesti.
- Išalkai? - paklausė Bačiulienė ir neatsigręždama toliau triūsė prie viryklės.
- Ir vėl pašvinkę mokyklos kotletai. Kad tu jais pati paspringtum, - suburbėjo Aurimas.
- O tu norėtum Kijevo kotletų arba karbonadų, - nusišaipė žmona. - Iš kur man jų paimti?
- Kur taip ilgai trainiojais? Ko nežiūri namų? - priekabiavo Bačiulis, apsimesdamas, kad neprisimena, jog Nijolė tik šiandien parsirado iš ligoninės.
- Nunešiau vedėjai nedarbingumo lapelį, tvarkiau reikalus buhalterijoje.
- Meluoji! Velniaižin kur šlaisteisi! - vis labiau kaito vyriškis.
- Na užėjau su draugėm į kavinę - Aldonos gimimo diena. Baisus čia daiktas...
- Taip aš tavim ir patikėsiu! - ėmė mosuoti kumščiais Aurimas. - Kekše, dulkinaisi su direktoriumi! Nespėjai į namus parsirasti, o jau nulėkei su tuo pidaru pasikrušti!
- Tau galvoj negerai! - atsuko įpykusį veidą moteris. - Džiaukis, kad už grotų neuždarė, o jis vėl savo! Sakiau, kad negyvensiu! Gana!
- Atiduok, paleistuve, pinigus! - trankydamas alkūnėmis vežimėlio atramas, ėmė šaukti vyriškis. - Kad man atneštum iki paskutinio cento! Sterva tu!
- Negausi! - atkirto moteris virpančiu iš pykčio balsu. - Paprašyk savo draugelių!
- Ak šitaip! - sugriežė dantimis Bačiulis. - Tau mano draugai užkliuvo? Parduosiu tavo neūžaugą į Vokietiją, tegu kruša iškrypėliai per visus galus!
Nijolė Bačiulienė nė pati nepajuto, kaip užsimojo įkaitusia keptuve: kotletai ir čirškantis aliejus šliūstelėjo Aurimui į veidą. Vyriškis sustaugė kaip nuo grandinės atitrūkęs šuo ir puolė žmoną.
- Užmušiu, gyvate! Kekše tu, kale!
Jo tvirtos rankos sugriebė moterį už pečių, parvertė ant vežimėlio ir ėmė smaugti. Bačiulienė duso, kriokė, prunkštė, mėgino alkūnėmis trinktelėti vyrui į veidą.
Ir tada su trenksmu pokštelėjo virtuvės durys.
- Žmogžudy! - sukliegė Daiva. - Ką darai? - ji nutvėrė metalinį žarsteklį ir užsimojo.
Aurimas trenkė ant grindų Nijolę ir įsmeigė įsiutusias akis į dukterį.
- Aš tau žmogžudys, neūžauga, sutre?! - riktelėjo. - Kaip drįsti šitaip vadinti tėvą?
- Tu žudikas! Tu žudei žmones! - verksmingu isterišku balsu sušuko mergaitė. - Aš viską žinau!
Dar akimirka, ir Bačiulis savo kibiomis rankomis būtų sugriebęs dukterį. Bet tarp jų atsistojo Nijolė ir smarkiai pastūmė į šalį invalido vežimėlį.
- Ką darai? - šūktelėjo stumdama mergaitę į koridorių, paskui užtrenkė virtuvės duris ir tempte užtempė dukterį į viršų.
- Aš viską žinau, - kartojo Daivutė, - jis žudė žmones.
- Prikąsk liežuvį! - kramtydama lūpas išspaudė Bačiulienė. - Tu nieko nežinai.
- Žinau! - skeryčiojosi dukra. - Visa mokykla žino. Jis mafiozis!
- Neklausyk, kas ką kalba! - Nijolė apkabino įsiaudrinusią dukterį ir pasodino ant sofos. - Jis nelaimingas žmogus, vargšas invalidas. Ligonis. Jo nervai pakriko... Ką mes galim daugiau daryti? Tik kentėti... Jis mano vyras, o tavo tėvas...
- Nuo ko jam pakriko nervai? - muistėsi Daivutė. - Nuo šnapso? Tegu tiek nelaka! Invalidas būdamas žiūrėtų savo sveikatos. O jis... Ar jau pamiršai, kad ir tave norėjo užmušti? Sadistas!
Nijolė Bačiulienė nebeišlaikė ir, spausdama glėbyje dukrą, pravirko karštomis ašaromis.
- Tu nieko nežinai, vaikeli, - raudojo moteris. - Ką mums su juo daryti? Ką?
- Aš žinau, ką su juo daryti, - tvirtu, nevaikišku balsu pasakė Daiva, bet motina neatkreipė dėmesio į jos žodžius.
Ji net nenujautė, iš kurios pusės gali prisėlinti nelaimė, iki kurios buvo likę vos pora savaičių.
