Sukčiai apsimeta kunigais
Irena ZUBRICKIENĖ
Įžūli apgavikė auką susirado net senelių namuose, kur visada pilna gyventojų ir įstaigos darbuotojų. Kazlų Rūdos (Marijampolės apskr.) policijos pareigūnai, kurie tiria šį įvykį, neslėpė nuostabos: buvo įprasta, kad aferistai nusižiūri vienišus vienkiemių gyventojus, ligonius, kiek rečiau - atokesnių gyvenviečių žmones, o kad vidurdienį sėkmingai dumtų miglą į akis įstaigoje, esant rizikai įkliūti, dar nebuvę.
Morta (77 m.) yra sveikos nuovokos pensininkė, globos įstaigos gyventoja. Tą vidurdienį ji vaikštinėjo šaligatviu prie senelių namų, kai pro ją praėjo įstaigos direktorė. Dėmesinga vadovė, pavadindama globotinę vardu, mandagiai klustelėjo, kaip šiai sekasi, bet ilgesniam pokalbiui nesiruošė. Juolab kad tuo metu prie abiejų moterų priėjo nepažįstamoji ir, džiugiai kreipdamasi į senutę vardu, pradėjo rūpestingai klausinėti, kaipgi šiai čia sekasi gyventi.
- Man jokio įtarimo nekilo, kad čia dvelkia apgaule, todėl abi susitikusias moteris palikau, - pasakojo senelių namų direktorė. - O dabar jaučiu ir savo kaltės, nes tik po įvykio supratau, jog nepažįstamoji pirmiausia pasinaudojo iš manęs išgirsta informacija - mano ištartu pensininkės vardu, o po to griebėsi visų savo gudrybių ir psichologiškai paveikė jautrią senutę.
Taigi direktorė, neabejodama, kad Mortelę užsikalbino jos pažįstama moteris, kokių į senelių namus užsuka dažnai, nuėjo visiškai rami. Pensininkė, nebijodama prisipažinti, kad priėjusios malonios moters nepažįsta, čia pat buvo apkvailinta: ji gi esanti tolima giminaitė - kaipgi galima neatsiminti?! Morta nenorėjo patikėti, bet įdėmiai klausė, ką suokia "tolima giminaitė". Be to, pastebėjusi, kad nepažįstamoji ryši juoda skarele, tuoj susigraudino, nes pati neseniai yra palaidojusi anūką ir gedintiems žmonėms, net gedulo drabužiams yra neabejinga. Apgavikė, kaip manoma, pajutusi, kad užsikalbino jautrią, sukalbamą pensininkę, "dirbo" toliau. Ji klausinėjo Mortelės, kokiomis nuotaikomis gyvena, keliese būna viename kambaryje, ar darbuotojai labai kišasi į senukų kasdienybės reikalus ir taip toliau. Klausinėdama palenkė pensininkę, norinčią bendrauti, į savo pusę, išgavo daug rūpimos informacijos, ir pamažu abi parėjo į Mortos gyvenamąjį kambarį. Iki tol apgavikė dar spėjo pasiguosti, kad jai esą labai reikia pasiskolinti 600 litų, nes nusižiūrėjusi pirkti karvę.
Pokalbį apie paskolą girdėjo ir panašaus amžiaus Mortos kambario draugė, bet į pokalbį ji nesikišo. Tik po įvykio bičiulė stebėjosi, kodėl Morta su ja neva nepasitarė dėl skolinamų pinigų.
Morta negalėjo "giminaitei" paskolinti visų prašomų pinigų, tačiau 360 litų padavė. Apsidžiaugusi viešnia, netrukus susiruošusi skubiai ieškoti likusios sumos ir neva pirkti karvės, išėjo. Dar palinkėjo senutėms ramiai ir sveikai gyventi, patarė jos nelydėti ir apskritai esą vidurdienį neiti į lauką - ilsėtis kambaryje.
Tik tada, kai "giminaitė" išėjo, Morta, sveiku protu pradėjusi skaičiuoti savo giminaičius, kurių kone visi jau išmirę, suprato, kad ji ką tik tapo aferistės auka. Senutė neslėpė anksčiau girdėjusi apie tokias apgavystes, bet teigė nė nepamaniusi, kad tokios aferos gali būti daromos žmonių pilnuose senelių namuose. Bene pačius paskutinius pinigus praradusiai pensininkei prireikė raminamųjų. Ji labai prašė nepranešti apie jos nelaimę dukteriai - sveikai mąstančiai moteriai buvo gėda dėl patiklumo ir pačios kvailo poelgio.
- Šiuo atveju apgavikės įžūlumui tikrai nebuvo ribų, - tegalėjo piktintis senelių namų direktorė. - Bet kaip apsisaugoti, kol kas nežinome. Nebent dabar kiti pasimokytų iš Mortelės klaidos. Svetimų žmonių mūsų teritorijoje būna dažnai - juk seneliams čia yra jų namai, ir negalime nustatinėti lankymo valandų ar griebtis kažkokių draudimų. Tik naktį mūsų patalpose svetimųjų nebelieka. Šiaip pas mus ateina ir senelių šeimos narių, ir jų kaimynų, šiaip bičiulių ir tolimesnių giminaičių. Neturime teisės sveikiems, veiksniems globotiniams pamokslauti, juolab negalime kištis į jų piniginius reikalus. Pastebėjau, kad ne vienas garbaus amžiaus žmogus net džiaugiasi, kad gali padėti susitaupytais pinigėliais paremti savo atvykusį anūką ir kitą giminaitį. Yra ir tokių, kurie savo santaupas laiko seife. Juos, susiklosčius panašiai skolos davimo situacijai, pašnekintume, perspėtume. Morta savo santaupėles laikė prie savęs.
Direktorė apgailestavo, kad saugios aplinkos globos įstaigoje ieškantys seneliai (kaip neretai būna, atsikraustę iš nesaugių užkampių ir vienkiemių), kaip pasirodė, išties nėra saugūs. Ji teigė, kad po minėto įvykio kalbėsis su kiekvienu globotiniu, dar kartą primins apie tykančius pavojus.
Įvykį tiriantys pareigūnai nebuvo nusiteikę optimistiškai, kad tikrai suras įžūlią apgavikę. Jie tegalėjo paspėlioti, kad greitu laiku į tuos pačius senelių namus apgavikai turbūt neateis, o po kelių mėnesių, kai apie įvykį bus primiršta, vėl visko galima tikėtis.
Šiaip sukčių išradingumui nėra ribų. Štai iš kaimyninės Lenkijos mus pasiekė pranešimas, kad ten pinigus iš žmonių viliojo kunigu apsimetęs nusikaltėlis. Apsirengęs dvasininko rūbais, jis netgi suteikdavo šventąjį sakramentą. Viena iš apgautųjų jam atidavė net 200 000 zlotų. Galiausiai jį sulaikė policija.
Pasak Tarnuvo Dombrovos miesto pietų Lenkijoje policijos kriminalinio skyriaus viršininko Boguslavo Pyšnio, kunigo sutaną dėvintis Vlodzimežas S. (34 m.) naudojosi Krokuvos ir Tarnuvo vyskupijų parapijų klebonų vaišingumu, prisistatydavo kunigu Piotru iš labdaringos draugijos "Esu bičiulis" ir rinko pinigus sergantiems vaikams. Retkarčiais prisistatydavo advokatu.
Jis buvo ieškomas policijos visoje Lenkijoje už sukčiavimą. Už panašius nusikaltimus jau anksčiau buvo teistas.
Policijai pavyko nustatyti, jog sukčius iš kelių žmonių išviliojo mažiausiai 230 000 zlotų, tačiau nukentėjusiųjų gali būti dar daugiau. Viena moteris taip susižavėjo „jaunu nuoširdžiu kunigu“, jog iš kelių bankų paėmė kreditą ir tokiu būdu prarado 200 000 zlotų.
Apsišaukėliui kunigui gresia iki 10 metų kalėjimo.
