Neapsaugojo nei ginklas, nei šunys
Irena ZUBRICKIENĖ
Abipus senąjį Marijampolės - Kauno kelią esančiame Guobų kaime (Kazlų Rūdos sav.) - baimės ir spėlionių, nerimo nuotaikos. Čia praėjo ir savo kruviną darbą paliko kol kas nenustatyti žudikai: aptiktas žiauriai nužudytas Guobų senbuvis Albinas Kunigonis (71 m.).
Savo namuose gulintį nebegyvą Albiną pirmasis rado Kaune gyvenantis jo brolis. Šiam buvo neramu, kodėl neseniai po širdies operacijos į namus sugrįžęs Albinas visą dieną neatsiliepia telefonu - anksčiau taip nebūdavę. Kaunietis vakarop atvyko į Guobų kaimą ir, radęs užrakintas tėviškės duris, kurių niekas neatidarė, į namą pateko per langą. Bloga nuojauta vyro neapgavo: nebegyvas Albinas gulėjo lovoje, jo rankos ir kojos buvo stipriai apipančiotos ir surištos, o ant galvos buvo užmautas maišas.
Kaunietis iškart negalėjo tiksliai pasakyti, ar Albino namuose kas nors pagrobta. Anot pareigūnų, namo viduje rasta netvarka galėjo išduoti ir žudikus krausčius svetimą pastogę, ir paliudyti, jog garbaus amžiaus vienišas šeimininkas nekreipė dėmesio į savo pastogės tvarką.
Ekspertai nustatė, kad A. Kunigoniui mirtinai traumuota galva ir sulaužyti šonkauliai. Spėjama, kad užpultas ir palaužtas pensininkas galėjo būti kankinamas.
Albinas, kadaise mirus jo motinai, senoje tėviškėje gyveno vienas. Savo šeimos jis niekada nebuvo sukūręs. Kai kas kaime Albiną vadino vienišiumi, atsiskyrėliu, kai kas - Geležiniu. Ši pravardė, matyt, kildinama iš pensininko pomėgio: jis savo namų kieme kaupė atgyvenusią techniką - senus traktorius, kranus, automobilius, jų dalis. Esą kartais Albinas net liguistai ieškodavo pas aplinkinius gyventojus įsigyti esą "nebereikalingų geležų". Savo kieme jis šias senienas ardė, rūšiavo, kombinavo. Kam prireikdavo kokios nors detalės, varžto ar šiaip geležėlės, pirmiausia kreipdavosi į Geležinį ir dažniausiai gaudavo nusipirkti.
Kaime sklido gandai, kad vienišius Albinas yra labai taupus, bet šykštokas - vadinasi, turtingas. Todėl A. Kunigonio sodybą buvo pamėgę ilgapirščiai ir įsibrovėliai. Dėl jų išpuolių ir smulkių vagysčių pensininkas ne kartą buvo kreipęsis į policiją, puldavo skambinti, vos tik ką nors įtardavo. Albinas buvo linkęs net ir pats susigrumti su blogų minčių vedinais užklydėliais - neslėpdavo turįs ginklą (žmonės prisimena, kad praeityje jis jau buvo šovęs ir pataikęs į vagį) ir naktimis mėgstąs ne miegoti, o vaikštinėti apie namus, tykoti nelauktų svečių. Pensininko kiemą saugojo ir keli pikti šunys.
- Neapsigynė žmogus nei ginklu, nei šunys šeimininko neapsaugojo, - po žmogžudystės tegalėjo liūdnai stebėtis guobiškiai. - Turbūt tądien kokius nors pažįstamus buvo įsileidęs, kurių išpuolio nesitikėjo. Žmogžudžių turėjo būti ne vienas, nes tik keliese galėjo įveikti aukštą, stambų, stiprų ir pasipriešinti galintį Geležinį.
Įvykį tiriantys Kazlų Rūdos policijos pareigūnai, kol neišaiškinti A. Kunigonio žudikai, nelinkę atskleisti, ar nusikaltimo vietoje aptikę kokių nors reikšmingų nusikaltėlių pėdsakų ir kelis asmenis įtaria. Jie tegalėjo apgailestauti, jog nėra liudininkų, niekas jokio triukšmo negirdėjo, nes artimiausi A. Kunigonio vienkiemio kaimynai - bene už puskilometrio. Ir tie - garbaus amžiaus, vieniši, ligų kamuojami žmonės. Be to, prie Geležinio sodybos - ir šiaip beveik visada triukšmas, nes namas stovi prie pat judraus kelio.
- Dar gerai, kad Albinas dažnai bendravo su savo broliu, tai šis jį iškart rado, o šiaip pas Kunigonį, be pirkėjų, kuriuos priimdavo tik kieme, niekas neužeidavo - lavonas būtų ilgai gulėjęs neaptiktas, - svarstė guobiškiai. - Nei čia kompanijų būdavę, nei išgertuvių, nes Albinas pats nei gėrė, nei rūkė.
Eugenijaus NAIKELIO nuotr.:
- Prie nužudytojo sodybos pusantros paros darbavosi policininkai.
2008 07 03
