Irena ZUBRICKIENĖ
"Patikimiausias būdas išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus". Šiais anglų rašytojo Oskaro Vaildo žodžiais prasideda bene kiekvienas respublikinės Įvaikinimo tarnybos laiškas asmenims, nutarusiems tapti įtėviais ir besikreipusiems į atitinkamas institucijas.
- Deja, yra žmonių, kurie žygį dėl įsivaikinimo pradeda norėdami labiau patenkinti tik savo poreikius patirti pilnatvę, turėti pilnavertę šeimą ar pašalinti namuose susidariusios "tylos atmosferos" nejaukumą, - sakė Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) ilgametė darbuotoja Rūta Šaknaitienė. - Tokiems žmonėms tenka keletą kartų akcentuoti, kad įsivaikinti - tai ne po turgų vaikščioti, ieškant tinkamesnės prekės.
Akcijos išjudino lietuvius
Pastaraisiais metais vis labiau viešinama įvaikinimo tema ir įvairios labdaros akcijos, skatinančios atsigręžti į beveik 7 000 vaikų, augančių Lietuvos globos įstaigose, kaip ir buvo tikimasi, jautriai palietė daugelį šalies gyventojų. Tai atspindi ne tik suaukoti tūkstančiai litų, ne tik dovanų karavanai, ne tik reklamuojamos Lietuvos "žvaigždžių" dažnos viešnagės globos įstaigose. Įvaikinimo tarnyba skelbia, kad pastaruoju metu šalyje padaugėjo asmenų, jau tapusių ar dar tik pareiškusių norą tapti įtėviais. Štai vien Marijampolės savivaldybėje, kur 2003 metais buvo įvaikinti du vaikai, o iki tol - tik po vieną ar du per poros metų laikotarpį, 2004-aisiais įtėvių dėmesio sulaukė jau 5 vaikai. Jeigu šiems vaikučiams tėvų meilę ir jaukius namus suteikė vienas kitas Marijampolės savivaldybės gyventojas ir mielai lietuvius įsivaikinantys užsieniečiai, tai 2005-aisiais metais norą tapti įtėviais pareiškė net šešios minėtoje savivaldybėje gyvenančios sutuoktinių poros. Dvi šeimos jau įsivaikino, keturios - vis dar VTA skyriaus akiratyje.
- Neramu tik dėl to, kad nesuvešėtų jau pastebima tendencija, kai įtėviais panorę tapti asmenys pasirodo esantys tokie išrankūs, jog būsimuosius įvaikius vos ne prie baldų derina, - atviravo Rūta Šaknaitienė.
Domina praeitis ir sveikata
Kiek keistai atrodo sutuoktinių Laimos ir Valdo pora. Aukštąjį išsilavinimą turinti moteris ir automobilių prekyba besiverčiantis jos vyras šiuo metu augina paauglį sūnų iš Laimos pirmosios santuokos. Bendrų vaikų sutuoktiniai neturi, nes prieš kurį laiką Laima turėjo rimtų sveikatos problemų ir išgirdo iš medikų, kad ji nebegalės susilaukti vaikų.
Sutuoktiniai, nutarę įsivaikinti ir kreipęsi į Marijampolės VTAS, netrukus sulaukė Įvaikinimo tarnybos pasiūlymo įvaikinti Alytaus kūdikių namuose augančią Samantą (dabar 2 m.). Laima ir Valdas šią mergytę lankė apie du mėnesius, kol galiausiai jos atsisakė, nes Samanta turi sveikatos problemų, o pora pageidauja auginti tik sveiką kūdikį.
Po kurio laiko minėtai porai buvo pasiūlyta įvaikinti tuose pačiuose kūdikių namuose augančią Audrutę (2 m.). Ši mergytė sutuoktiniams netiko dėl to, kad ją pagimdė asociali mama. Marijampoliečiai dar labiau pabūgo sužinoję, kad Audrutė turi septynis brolius ir seseris, globojamus kitose šeimose. Tokios "kolūkinės giminystės" jie nepageidavo. Kol abu svarstė, kaip pasielgti Audrutės atžvilgiu, jų dėmesį, lankantis kūdikių namuose, patraukė beglobė Almantė (3 m.), kurią būsimieji įtėviai net pasiimdavo pasisvečiuoti jų namuose. Deja, ir ši mažylė dar netapo šeimos įdukra, nes Laimai vėl atsirado naujų sveikatos problemų.
Svarbus amžiaus kriterijus
Kitos šeimos svajonė įsivaikinti neišsipildo dėl to, kad sutuoktiniai patį didžiausią dėmesį skiria būsimo įvaikio amžiui - jie nori įsivaikinti tik 3 - 12 mėnesių kūdikį. Vaikų darželyje auklėtoja dirbanti Lina ir vienos įmonės darbininkas jos vyras Giedrius įsitikinę, kad tik tokio amžiaus vaikelį pamils kaip savo ir vėliau galės džiaugtis išsiauklėję jį "pagal save".
Lina ir Giedrius savo vaikų neturi, nes Lina dar iki vedybų žinojo, jog niekada negalės patirti motinystės džiaugsmo. Tačiau šeimoje jau auga vienas sūnus - prieš ketverius metus įvaikintas berniukas, kuriam dabar septyneri. Sutuoktiniai teigė esantys labai patenkinti, kad įvaikis pateisino jų lūkesčius - esą visus tris sieja tikros šeimos meilės jausmas.
Nutarę įsivaikinti dar vieną vaikelį, Lina ir Giedrius greitai gavo pasiūlymą tapti Klaipėdos kūdikių namuose gyvenančios Erikos (7 mėn.) įtėviais. Įvaikinimo tarnybos darbuotojai atsiuntė į Suvalkiją neploną dokumentų segtuvą su įvairiais aprašymais ir Erikos nuotraukomis. Sužinota mergytės gyvenimo istorija sutuoktinius nutvilkė. Erikos mama - girtuoklė. Dukrelę ji paliko ligoninėje vos pagimdžiusi. Po kelių mėnesių ši asociali moteris mirė. Mažylės tėvas nežinomas. Erika - niekieno nelankomas kūdikis, tarsi pasmerktas nesibaigiančiai gyvenimo dramai. Dar du tos pačios gimdytojos vaikai auga globos namuose. Jie beveik neturi artimųjų, nes viena močiutė žuvusi, kita - sunkus ligonis. Nors dabartinių Erikos globėjų (kūdikių namų darbuotojų) sukaupta medžiaga liudija, kad mažylė yra guvus ir mielas vaikas, nuolat ieškantis pažįstamų veidų ir maloniai bendraujantis su aplinkiniais, Lina ir Giedrius atsisakė ją įsivaikinti, nes mergytė turi rimtų sveikatos sutrikimų (serga rachitu). Poros nenuramino specialistų prognozė, kad nuolatinis artimas, šiltas tėvų bendravimas, namų aplinka ir kasdieninis rūpestis padėtų Erikai būti aktyvesnei ir sveikesnei.
Lina ir Giedrius atsisakė ir kūdikių namuose augančios Aleksandros (13 mėn.), esą ši yra jau per didelė.
- Teisti ir smerkti šios išrankios šeimos neturime teisės, tačiau naujo pasiūlymo įsivaikinti jie dabar sulauks neiškart, - paaiškino R. Šaknaitienė. - Sutuoktiniai nuoširdžiai prašė neišbraukti jų iš būsimų įtėvių sąrašo, bet jų atsisakymai savotiškai jau charakterizavo šią porą.
Įsivaikino per kelis mėnesius
Marijampolės VTAS darbuotojams itin gerą įspūdį paliko Loretos ir Rimo pora. Viename kaime gyvenantys sutuoktiniai savo svajonę įsivaikinti, vos tik pradėjo tvarkytis reikiamus dokumentus, įgyvendino per keturis mėnesius! Anot VTAS darbuotojų, peršasi mintis, kad šie žmonės labiau žiūrėjo vaikelio, kuriam nutarė suteikti šeimos aplinką, interesų, o ne savo. Ketinimą įsivaikinti Loreta ir Rimas apsvarstė labai rimtai ir atsakingai, prieš tai savo mintis rikiavę ne vienerius metus.
Loreta ir Rimas santuokoje gyvena 15 metų. Vaikų nesusilaukė. Loreta anksčiau buvo ištekėjusi už kito vyro, tačiau išsiskyrė dėl jo smurtavimo. Šioje santuokoje atžalų irgi nebuvo. Užaugusi itin gausioje šeimoje Loreta negalėjo susitaikyti su mintimi, kad pati savo šeimoje niekam negalės atiduoti tokios meilės, kokią patyrė iš savo daugiavaikų tėvų. Sutuoktinis Rimas - žmonos bendramintis, taigi ryžtis tapti įtėviais - abiejų vienodas noras.
- Šie žmonės nekėlė jokių reikalavimų būsimiems įvaikiams, nes jiems turbūt buvo tas pats, kokį vaiką apgaubti tėvų meile bei dėmesiu ir ištraukti jį iš vadinamųjų valdiškų vaikų įstaigos, - džiaugėsi įtėviais R. Šaknaitienė. - Pirmasis pasiūlymas įsivaikinti kūdikių namuose augusią Gabiją, kuriai tada buvo beveik treji metukai, jiems tarsi būtų lipte prilipęs. Sutuoktiniai mergytę lankė, savaitgaliais parsiveždavo į namus, o po kelių mėnesių, kai buvo sutvarkyti visi formalumai, įsivaikino. Kaip toje pasakoje, "ir dabar laimingai gyvena"...
Lyg laiptais - trokštamos laimės link
Asmenys, panorę tapti įtėviais, pirmiausia apsilanko VTA skyriuje ir užpildo jiems skirtą anketą. Šioje anketoje - gausybė klausimų, suskirstytų pagal įvairias gyvenimo sritis. VTAS darbuotojai sakė, kad neretai jau pildant anketą matyti, ar žmonės tvirtai apsisprendę tapti įtėviais. Vieni greitai atsako į pateiktus klausimus, tarsi tik dėtų "paukščiukus" nesvarbiame dokumente, kiti tūno prigulę prie popieriaus lapų kelias valandas, nes nuoširdžiai tariasi, ką užrašyti, gal net pirmą kartą gyvenime vienas kito paklausia to, ko nebuvo klausę anksčiau. Būsimieji įtėviai anketose palieka ne tik duomenis apie savo gyvenimo sąlygas ar sveikatą, bet ir priversti prisiminti, kaip gyveno vaikystėje ir kaip buvo auklėjami savo tėvų, išduoti, koks jų požiūris į auklėjimą diržu, kitas bausmes, koks - į seksualinį gyvenimą. Anketose lieka ir būsimų įtėvių pomėgių sąrašai - tarsi programa, kurią jie įgyvendins augindami įvaikius, kurdami jiems gyvenimo pasaką.
- Visose anketose vyrauja laimės troškimo gija: įtėviai akcentuoja, kad jie įsivaikindami ieško laimės ir sau, kad galėtų išdalinti širdyje glūdinčius šiltus jausmus, ir beglobiams vaikeliams, kuriuos gimdytojos pasmerkė nežiniai, - pasakojo R. Šaknaitienė. - Kai šie žodžiai nuoširdūs ir išgyventi, beveik nekyla abejonių, kad tie laimės laiptai pasiekiami. Dar pastebėjome, kad pastaruoju metu vyrauja tendencija, jog įtėviai neketina slėpti nuo įvaikių jų tikrosios istorijos, jų praeities - paties įvaikinimo fakto.
VTAS darbuotojai linkę priminti būsimiems įtėviams, kad jie būtų pasirengę priimti vaiką į savo šeimą tokį, koks jis yra, nes juk ir biologiniai tėvai, patys auginantys savo atžalas, neturi galimybės, gimus kūdikiui, svarstyti: "Negražus - tai gal dar šito neimsim, per tamsus - tai gal palauksime šviesesnio..." Kita vertus, anot R. Šaknaitienės, įvaikintas vaikas juk irgi nėra tikras, kad jį įsivaikino patys geriausi, jam labiausiai tinkantys įtėviai - gražuolės ir "švarcnegeriai". Tai savotiška gyvenimo loterija, vėliau "šildoma" jausmų, norų, nuotaikų ir, žinoma, pareigų. Svarbiausia - kad šiai "loterijai" būtų gerai pasirengta.
