Vieną naktį, dar nė neketinant aušti, Aurimas Bačiulis pabudo ir nieku gyvu nebegalėjo užmigti. Buvo gėręs tris paras - tol, kol pasibaigė alkoholio atsargos. Prašė Nijolės nupirkti dar, bet ta įrodinėjo neturinti nė cento - vien tik skolas. Bet Aurimas negalėjo patikėti, kad taip gali būti, o paskui pradėjo reikalauti, kad žmona pasiskolintų dar ir nupirktų bent alaus. Girdi, jis mirštąs. Argi ji norinti, kad jis gautų galą? Bet Nijolė nesiklausydavo ir užlėkdavo į antrąjį aukštą. Ten Bačiuliui ji buvo nepasiekiama. Nulipdavo tik vakare, į miegamąjį, nes Aurimas buvo pagrasinęs, kad jeigu ji nemiegos kartu, jis pasikars, o prieš pasikardamas uždegs namus. Gal Nijolė ir netikėjo tuo, tačiau, matyt, vis dar jautė žmonos pareigą miegoti su vyru vienoje lovoje.
Aurimas Bačiulis pasigraibė palei lovą, rado didelį butelį mineralinio vandens ir užsivertęs ėmė kliukinti. Tačiau net numalšinus troškulį jį apsėdo įkyrios mintys. Jis vėl prisiminė aštuonerių metų senumo įvykius, prieš akis sumirgėjo pilnas kvailos puikybės šefo vaidas, nuo lūpų nedingstanti ironiška jo šypsena, mat buvo baigęs tris universiteto kursus, mokykloje literatų konkurse laimėjęs laureato vardą. Smagioje kompanijoje, būdamas geros nuotaikos, mėgdavo paskaityti savo eilėraščių. Aurimas Bačiulis nieko nesuprasdavo, bet vis tiek pritariamai linkčiodavo galvą, o paskui su visa kompanija garsiai paplodavo. Dar Šefas sakydavo, kad jis esąs nelyg garsus prancūzų poetas Artūras Rembo, kuris iki devyniolikos metų rašė nuostabius eilėraščius, o paskui viską metė ir pasidarė vergų pirkliu. Gaudydavo negrus Afrikoje, nepaklusniuosius nušaudavo, kitus surakindavo grandinėmis ir įgrūsdavo į laivo triumą. Taip jie iškeliaudavo į Naująjį pasaulį - Ameriką. Aurimas Bačiulis nieko nebuvo girdėjęs apie tokį prancūzų poetą, tad jam buvo visiškai nesunku patikėti, kad šefas pasakoja teisybę.
Porą mėnesių Aurimas su savo porininku Grogu intensyviai treniravosi šaudykloje. Grogas buvo visiškas tamsuolis, šaip ne taip vakarinėje baigęs devynias klases, bet šaudė atsakančiai. Retkarčiais pratrūkdavo keiksmais, netekęs kantrybės atsukdavo vamzdį į Bačiulį, tačiau vis dėlto išmokė jį daugelio gudrybių.
Aurimas Bačiulis puikiai prisimena savo pirmąją užduotį. Gal ne tiek užduotį, kiek išbandymą. Šefas, mėgstantis skambius žodžius, tatai pavadino "kovos krikštu". Vienąsyk, kai Aurimas jau buvo išmokęs pakenčiamai elgtis su pistoletu, šefas paklausė, ar jis išdrįstų nušauti žmogų, jei to pareikalautų aplinkybės.
- Mano užduotis - saugoti tave, o ne šaudyti į žmones, - atkirto Bačiulis.
- O jei mano gyvybei grėstų mirtinas pavojus? - šaltai šypsodamasis klausinėjo šefas.
- Jei mano gyvybei grėstų mirtinas pavojus, aš tikrai neabejočiau, - piktai suniurzgėjo Aurimas Bačiulis. - O kai dėl tavęs...
- Kaip tu drįsti, skeltanagi! - šoko ant jo Grogas. - Už tokius žodžius tave reikėtų pastatyti prie sienos.
- Nusiraminkit, dundukai! - sutramdė jį šefas. - Jūs turite dirbti ranka rankon. Aišku?
Grogas pasitempė, kaltai linktelėjo, turbūt prisipažindamas, kad neleistinai pasielgė šefo akivaizdoje paleisdamas liežuvį, ir kyštelėjo susitaikydamas Aurimui ranką. Tačiau buvęs boksininkas paniekinamai nuo jo nusigręžė, nors ir suprato, kad šefui tatai negali patikti.
Po kelių dienų jų BMW sustabdė kelių policija. Nei greitį viršijo, nei kokias taisykles pažeidė. Prie vairo sėdėjo Grogas, šefas ir Bačiulis buvo patogiai įsitaisę užpakalyje.
- Dokumentų patikrinimas, - tarė pareigūnas.
Staiga iš policijos mašinos iššoko dar trys vyrai ir apsupo BMW.
- Mašina vogta! - šūktelėjo kažkuris. - Prašom visiems išlipti!
Kelias vingiavo per nedidelį, tačiau retai važinėjamą miškelį. Šefas ramiai išlipo į šalikelę, Grogas irgi piktai niurnėdamas išsirangė, o jis, Aurimas Bačiulis, įsitraukė pistoletą į striukės rankovę.
- Po velnių, konkuruojanti firma, - negražiai išsiviepė Šefas. - Ko jūs norit?
- Jūsų gyvybių, žiurkėnai! - nusijuokė vienas policininkas ir staiga jų rankose sužvilgo ginklai.
Grogas, šlykščiai keikdamasis, šoko ant jį sustabdžiusio, žinoma, persirengusio, policininko. Šis stryktelėjo į šalį ir tuoj pat nuaidėjo šūvis. Grogas stvėrėsi už krūtinės ir pasvirduliavęs nuvirto it rąstgalis.
Tada persirengėliai atsigręžė į šefą ir Aurimą. Beliko tik pakelti rankas. Bet visiškai netikėtai Bačiulis tvojo alkūne šefui į krūtinę, nuversdamas jį į gana gilų griovį, o pats tą pat akimirką šovė vienam užpuolikui į galvą. Trykštelėjo kraujas ir persirengęs policininkas susmuko draugams ant rankų. Staiga visi vyrai ėmė siųsti prakeiksmus Aurimui. Netgi pašokęs nuo asfalto ir, regis, nė nesužeistas Grogas. Dar akimirka, ir jie būtų užtvatinę Bačiulį vietoje. Bet tuo metu iš griovio išsiropštė šefas.
- Stot! Visiems išsiskirstyt! - riktelėjo jis.
Aurimas Bačiulis niekaip nesuprato, kodėl šefui pakluso persirengėliai.
- O Brasą greičiau vežkit į ligoninę.
- Vėlu, šefe, - vos girdimai sušnabždėjo vienas persirengėlis. - Jis išleido dvasią.
- Po velnių! - sutratėjo dantimis vadeiva. - Užkaskit kur nors miške, - ir atsisuko į Bačiulį: - Idiote, debile, ką padarei, juk čia mano žmonės!
Aurimas buvo žiauriai šokiruotas.
- Jie šovė į Grogą, - sumurmėjo, - galėjo ir į tave.
- Pusgalvi, jų šoviniai buvo tušti!
Tada su kumščiais prie Bačiulio prišoko Grogas.
- Prakeiktas apuoke, ar aš tau nesakiau, kad reikia šauti į krūtinę, tiesiai į širdį, o ne į galvą?
- Koks skirtumas, - vyptelėjo Aurimas.
- Jie su neperšaunamomis liemenėmis, - iškošė pro dantis šefas. - Mes tau, debile, surengėme išbandymą, o tu chujakt ir nudėjai vieną geriausių mano vyrų.
- Šefe, leisk jį mums nudėti, - žengtelėjo į priekį vienas persirengėlis. - Argi jis to nenusipelnė? Tarsi viščiuką nušauti Brasą, geriausią mano draugą? Jeigu mes visi šitaip...
- Raminkis, Šipai, - valdingai kilstelėjo ranką šefas, - jis saugojo mano gyvybę, elgėsi pagal instrukciją, - o paskui, atsisukęs į Grogą, pridūrė: - Tai tu kaltas, šliuže, kad nepakeitei jo šovinių tuščiais.
Grogui nieko kito neliko, tik šlykščiai nusikeikti. Šefas nemėgo atsikalbinėjimų, o keiksmažodžius negirdomis praleisdavo po ausis.
- Manykim, kad kovos krikštą gavai, - grįžtant į miestą pasakė gaujos vadeiva. - Persistengei, čempione, bet geriau persistengti nei neparodyti jokių pastangų.
Taip, regis, Aurimas Bačiulis įgijo šefo pasitikėjimą. Atrodo, vadeiva jį laikė net protingesniu už kitus, tačiau ką nors darydamas net su juo nesitardavo. Buvo pilnas puikybės, nors pasiusk. Pasitikėjo tik pats savimi. Neigė kolektyvinį protą, grupinę išmintį.
Šipas ir kiti gaujos vyrai norom nenorom turėjo susitaikyti su įvykusiu faktu. Nors Bačiulis dar ilgai stengėsi būti budrus, ypač kai šalia nebūdavo šefo, pamažu viskas pasimiršo.
Patį Aurimą kelis mėnesius kamavo košmarai. Nubusdavo naktį šaukdamas, Nijolė laikydavo jį už rankų ir švelniai klausinėdavo, ką jis tokio baisaus susapnavo. O sapnuodavo jis Brasą, tiksliau, Braso skeletą, kuris išnirdavo iš kokio šaligatvio ar atsiskirdavo nuo kokio krūmo rankoje laikydamas sugniaužtą granatą. "Bačiau! - sukaukšėdavo išklypusiais numirėlio dantimis, - še tau citriną!" Aurimas puldavo ant žemės, prisiplodavo visu kūnu, stengdavosi it driežas įlįsti į kokį plyšį, tačiau aplinkui būdavo arba lygus betonas, arba didžiulė išasfaltuota aikštė, granata nukrisdavo už kelių žingsnių, šnypšdama sukdavosi ir po akimirkos turėdavo sprogti. Ir Aurimas imdavo rėkti siaubo gniaužiamu balsu.
Gal tai buvo sąžinės balsas, kurį dienomis jam pavykdavo nuslopinti, nustumti gilyn į pasąmonę? O gal taip maištavo žmogiškoji prigimtis, nes šiame pasaulyje niekam nevalia nužudyti žmogų, kad ir koks jis būtų nedorėlis.
Nijolė šluostydavo jo išprakaitavusį veidą ir krūtinę, glaustydavosi norėdama, kad jis vėl pasijustų tikru vyru, kad pajėgtų atsikratyti jį apsėdusių niūrių minčių. Jos švelnus kūnas, jos aistra, meilūs žodžiai dažniausiai padėdavo Aurimui Bačiuliui pamiršti košmarą. Pamylėjęs žmoną jis vėl pasijusdavo nekaltas tarsi kūdikis ir giliai įmigdavo. Žinoma, rytą vėl viską prisimindavo, tačiau tatai nebeatrodydavo taip beviltiška.
Teko Nijolei pasakyti, kad pakeitė darbą, nes retkarčiais grįždavo tik paryčiais. Dažnai net neparagavęs alkoholio. Bet kuri žmona pradėtų įtarinėti, kad vyras susirado meilužę, su kuria leidžia naktis saldžiame aistros guolyje. Aurimas Bačiulis pasakė, kad tai rimta firma, kad norom nenorom tenka triūsti ne tik dienomis, bet visokiais būdais vengė aiškinti konkrečiau. Nijolė tuo metu nedirbo, nors buvo baigusi konditerijos ir kulinarijos mokyklą, augino namuose Daivutę ir kartkartėm pasvajodavo apie dar vieną vaiką - berniuką. Gal taip norėjo labiau pririšti vyrą prie namų? Atsirado daugiau pinigų, kurių visą laiką trūko, tad Nijolė, galbūt tikriausiai ir nujausdama, kokį darbą dirba vyras, nesistengė atkalbėti Aurimo nuo šio pavojingo užsiėmimo. Bačiulis vis dar užsukdavo į bokso klubą, pasitreniruodavo, kad neprarastų formos, šį tą sužinodavo ir papasakodavo Nijolei, tad nesunkiai, kaip jam atrodė, įtikino žmoną, kad ir toliau dirba sporto srityje, žinoma, gerai apmokamoje.
Tuo metu šefo gauja dar tik vystė savo veiklą, dažniausiai užsiimdama kioskų reketavimu ir automobilių vagystėmis. Retkarčiais pasisukiodavo turguose, pareikalaudavo duoklės iš nuolatinių pardavėjų už apsaugą, nors, be abejo, nė nemanydavo jų saugoti. Nebent atsirasdavo konkurentų, kurie dar kartą bandydavo apmokestinti tuos pačius pardavėjus. Tada tekdavo ieškoti kontaktų su akiplėšomis ir geruoju ar piktuoju su jais šnekėtis. Jei nesusitardavo, prabildavo ginklai. Aurimas Bačiulis tokiose akcijose nedalyvaudavo, jo darbas buvo saugoti šefą, kuris anaiptol nesijautė saugus.
Šefas mėgo restoranus, naktinius klubus su striptizu, anais laikais dar pogrindinius, kur smagiai išgerdavo ir godžiai dairydavosi į gražias moteris. Jis ignoravo pogrindinius viešuosius namus, kur gali nusipirkti tau patikusią prostitutę. Ne, šefas laikė save subtilesnio skonio žmogumi, jam patikdavo dailios, nepriklausomos merginos, nekvailos, pageidautina - studentės, dėl kurių kartkartėm tekdavo ir daugiau pastangų padėti. Tačiau šefas manė esąs medžiotojas, kuris negali šaudyti į žvėris ar paukščius, uždarytus narvuose. Grobis, pasiektas per vargą, visada yra skanesnis. Toks buvo jo šūkis. Bet pats šefas nemėgdavo žemintis, kam nors siūlytis. Gal nepasitikėjo savimi, savo išvaizda: buvo žemesnis nei vidutinis, didele galva, anksti pradėjusia plikti kakta, ilgų, nedailių rankų. Čia tekdavo pasidarbuoti Aurimui Bačiuliui, nes Grogas, būdamas prastų manierų, tam nelabai tiko ir dažniausiai viską sugadindavo.
Tarkim, šefas nusižiūrėdavo kokią gražuolę ir siųsdavo Bačių prie jų staliuko. Aurimas turėdavo prisistatyti esąs bokso treneris ir padaryti merginai įspūdį. Bet jei pasitaikydavo tokia, kurios nedomindavo sporto garsenybės, Bačiulis imdavo porinti, kad ja labai susižavėjo vienas žmogus, garsus meno pasaulyje, ir akimis parodydavo į šefą, kuris mokėdavo nutaisyti mąslų ir protingą veidą. Aurimas pasakydavo merginai, kad daug žadantis menininkas siunčia jai butelį šampano. Kai šampanas būdavo išgertas, merginas Bačius pakviesdavo prie šefo staliuko. Tada šis apgirtusiai gražuolei turėdavo pademonstruoti savo sugebėjimus. Paprastai prisistatydavo esąs Tautvydas. Gal jis taip ir vadinosi, nes nei Aurimas, nei Grogas nežinojo tikrojo jo vardo ir pavardės. Tačiau pasitaikydavo, kad apsukruolės, išgėrusios šampaną, mikliai "nusimuilindavo". Kad to nepadarytų, Grogas privalėdavo jas akylai saugoti. O sumaniusias "nusiplauti" mandagiai ir ne visiškai mandagiai atvesdavo prie šefo staliuko.
Paskui jie važiuodavo į tuščią, dar nebaigtą įrengti šefo namą miesto pakraštyje. Šefas su mergina užsidarydavo viename kambaryje, o juodu su Grogu budėdavo šiek tiek atokiau. Kartkartėm juokais paspėliodavo, ar vadui pavyksta patenkinti savo aistrą. Nežinia, kaip ten būdavo, tačiau po kelių dienų šefas dairydavosi naujos gražuolės...
Galiausiai pradėjo aušti. Aurimas Bačiulis, pabaigęs mineralinį vandenį ir šiaip taip atsikratęs įkyrių minčių, pamažu užsnūdo. Tačiau nė kiek neabejojo, kad su praeitimi jam nepavyko suvesti sąskaitų: anksčiau ar vėliau, nakties tamsoj ar dienos šviesoj, ji vis tiek primins save...
