Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad Vilniaus miesto VPK areštinėje jau daugiau kaip pusę mėnesio laikomas suimtas įtariamasis vilniečio Luko Žilio žudikas Olegas Diatlovas (32 m.).
Kaip jau esame rašę, vasario 22-osios vakarą Vilniuje, Naugarduko gatvėje, prie parduotuvės "Saulutė", buvo žiauriai susidorota su Luku Žiliu. Tuo laiku vyriškis buvo atvežęs sugyventinę į parduotuvę apsipirkti. Lukas liko laukti automobilyje "Chrysler Voyager", o jo gyvenimo draugė su dukrele nuskubėjo į parduotuvę. Kadangi automobilių aikštelėje laisvų vietų nebuvo, L. Žilys savąjį kraislerį pastatė prie pat įėjimo, kiek susiaurindamas praėjimą pėstiesiems. Manoma, jog būtent tai ir suerzino tuo laiku labai prastos nuotaikos buvusį praeivį. Jis spyrė į prabangaus automobilio ratą, ėmė garsiai plūstis. Kai pyktelėjęs dėl tokio įžūlaus praeivio elgesio Lukas Žilys iššoko iš automobilio ir pasiteiravo chuligano, kodėl šis taip darąs, agresyvusis nepažįstamasis nieko neaiškinęs išsitraukė ginklą ir, vienąkart iššovęs vairuotojo pusėn, pradingo...
Kurį laiką Lukas Žilys dar turėjo sąmonę. Aplinkiniams jis spėjo pasakyti, dėl ko su nepažįstamuoju kilo konfliktas. Vyriškis manė, kad į jį šauta iš dujinio pistoleto.
Nukentėjėliui buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, tačiau ji įvykio vietoje pasirodė negreitai. O pagaliau atvykusios, greitosios pagalbos medikės pabijojo sužalotąjį į ligoninę gabenti paprastu automobiliu - į nelaimės vietą iškvietė reanimobilį. Luko jėgos vis silpo... Kai pagaliau jis buvo nugabentas į ligoninę, paaiškėjo, jog kokią nors pagalbą teikti jau per vėlu... Netrukus L. Žilys mirė. Atlikus teismo medicininę ekspertizę konstatuota, kad kulka iš kovinio TT markės pistoleto buvo pataikiusi tiesiai į širdį ir likusi kūne.
Netikėta ir tokia absurdiška Luko Žilio žūtis sukrėtė visus - artimuosius, giminaičius, pažįstamus, bendradarbius... Visą Lietuvą. Sūnaus netektį itin skaudžiai išgyveno Luko tėvai - Kauno muzikinio teatro vadovas G. Žilys bei garsi teatro aktorė L. Štrimaitytė. Kraupi netektis suglumino Luko šeimą, brolį... Galvas prie pašarvoto Luko karsto lenkė bendradarbiai iš Lietuvos kino studijos bei Oskaro Koršunovo teatro, kolegos aktoriai (Lukas Žilys yra ragavęs aktoriaus duonos), visos šalies baikeriai (Lukas buvo Vilniuje veikiančio baikerių klubo "Vidurnakčio varnai" prezidentas).
Ilgai netilo kalbos, spėlionės - kas galėjo taip banditiškai pasielgti, šaltakraujiškai žudyti dėl dėmesio neverto nesusipratimo, nereikšmingos smulkmenos. Daug pastangų šiam nusikaltimui išaiškinti skyrę pareigūnai iš pradžių buvo linkę manyti, jog tai - psichikos ligonio darbas. Tokia versija dar labiau baugino sostinės gyventojus, suvokiančius, kokia grėsmė aplinkiniams gali kilti atsitiktinai susidūrus su ginkluotu ir savo veiksmų neprognozuojančiu banditu...
Prieš keletą savaičių sostinės kriminalistai lengviau atsikvėpė - įtariamasis L. Žilio nužudymu buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Jam jau pareikšti įtarimai dėl tyčinės žmogžudystės sunkinančiomis aplinkybėmis, o teismas sankcionavo suėmimą dviem mėnesiams. Nors ši informacija buvo slepiama nuo žiniasklaidos, pavyko sužinoti, jog nuo pat sulaikymo pradžios O. Diatlovas atkakliai ginasi, tvirtina tuo laiku, kai buvo nušautas L. Žilys, buvęs namuose kartu su sugyventine ir mažamečiu vaiku. Tačiau visai kitokios informacijos turį pareigūnai tuo netiki. Šaltiniai tvirtina, jog kriminalistai net neabejoja, jog tai būtent O. Diatlovo darbas, ir toliau ramiai renka įrodymus. Tiesa, pistoletas, iš kurio buvo nušautas L. Žilys, kol kas nerastas.
Turėjo būti teisiamas
- Jei O. Diatlovą iki teismo būtų laikę suėmę, dabar tas vilnietis aktorius vaikščiotų gyvas ir sveikas, - neslėpdamas apmaudo kalbėjo Ignalinos rajono Narsutiškės kaime gyvenantis Edmundas L. - Deja, dabar Lietuvoje viskas daroma nusikaltėlių naudai - net ir įtariami pačiais sunkiausiai nusikaltimais banditai vaikšto laisvėje ir daro naujus baisius nusikaltimus... Nes puikiai supranta, kad neturi ką prarasti...
Iš tiesų, pastaraisiais metais įsigaliojusi ydinga teismų praktika leidžia daryti išvadą, jog panašios trukmės bausmė skiriama tiek už vieną įvykdytą nusikaltimą, tiek už kelis ar net dešimtį... Juk bausmės - subendrinamos! Pavyzdžiui, už kiekvieną iš penkių įvykdytų plėšimų kaltinamajam paskiriama po penkerius metus. Tačiau galutinė bausmė išlieka... penkeri metai! Nes bausmės ne sudedamos (nors Baudžiamasis kodeksas to daryti nedraudžia!), o, kaip minėta, subendrinamos!
Pasak Ignalinos rajono PK aukštas pareigas užimančio pareigūno, nenorėjusio skelbti savo pavardės, bėda ta, jog teismas, skirdamas suėmimą įtariamajam, pastaraisiais metais jau nebeatsižvelgia į svarbius dalykus - įtariamojo ankstesnius teistumus, prisipažinimą. Mat grasinimais išžudyti šeimą ir įsibrovimu į gyvenamąsias patalpas (nusikaltimas įvykdytas su tardymo metu taip ir nenustatytais dviem bendrininkais) kaltintas O. Diatlovas anksčiau jau buvo net keturis kartus teistas (už vagystę, plėšimus, chuliganizmą ir savavaldžiavimą), be to, kategoriškai neigė su bendrais įvykdęs išpuolį prieš Edmundą L. Nepaisant to, Ignalinos rajono apylinkės teismas suimtą O. Diatlovą leido laikyti tik mėnesį - vėliau suėmimo nepratęsė.
Šiųmečio vasario 22-ąją (tai yra tą dieną, kai buvo nušautas L. Žilys) Ignalinos rajono apylinkės teisme turėjo būti pradėta nagrinėti O. Diatlovo baudžiamoji byla. Deja, teisiamasis posėdyje nepasirodė - teisėjas registruotu laišku gavo pažymą, neva O. Diatlovas turįs nedarbingumo lapelį, nes patyręs galvos traumą (tai, beje, patvirtino ir tokią pažymą išdavusi sostinės gydytoja). Teismo posėdis buvo atidėtas...
Turėjo tikslą apiplėšti?
Galima tik spėlioti, iš kur vilnietis O. Diatlovas gavo informaciją apie tai, kad atokiame Ignalinos rajono vienkiemyje gyvenantis, miško darbais ir medienos pardavimu užsiimantis Edmundas L. įvykdė didelį verslo užsakymą ir gavo nemažą pinigų sumą. Edmundo L. nuomone, pas jį plėšikai atvyko vieninteliu tikslu - atimti gautus pinigus.
Buvo gal vienuolikta valanda prieš pietus. Tai yra toks metas, kai kaime tikrai niekas nelaiko užrakintos gryčios. Tad kai prie vienkiemio priartėjo, Edmundo žodžiais, "sušiktas golfiukas", niekas iš troboje buvusiųjų net nepagalvojo, jog atvyko plėšikai.
Įėję vidun trys augaloti vyrai tiksliai žinojo, ką griebti už čiuprynos. Kambaryje vaikštinėjusiam Edmundo pagalbininkui ir dalies didelio namo nuomininkui Juozui P. nekviesti svečiai įsakė gultis ant žemės ir nejudėti ir iškart visą dėmesį nukreipė į Edmundą. Vienas chuliganas (tai, liudytojų teigimu, buvo Olegas Diatlovas) Edmundui beisbolo lazda smogė per galvą, o kitas laikė atstatęs nupjautavamzdį šautuvą ir grasino tuoj tuoj iššausiąs. (Trečiasis užpuolikas, kaip minėta, laikė prispaudęs Juozą).
Laimė, jog tuo metu į trobą įėjo Edmundo sugyventinė Jadvyga. Pamačiusi, kas viduje vyksta, ji šoko atgal. Pamanęs, kad moteris gali iškviesti policiją, banditas su šautuvu ją nusivijo, Edmundą palikdamas vienudu su beisbolo lazda ginkluotu chuliganu. Labiau už viską bijojęs nukreipto šautuvo Edmundas, naudodamasis proga, sukaupė visas jėgas ir atsivėdėjęs smogė kumščiu chuliganui (O. Diatlovui) į galvą. Šis iškart parkrito ant grindų. Tada Edmundas puolė prie užrakinto seifo - jame laiko medžioklinį šautuvą, nes jau ne vienerius metus yra medžiotojų būrelio narys.
Kaip dabar svarsto Edmundas, tuo laiku reikėjo ne prie seifo skubėti, drebančiomis rankomis bandyti jį atrakinti, o griebti čia pat gulėjusį metalinį žarsteklį ir tą chuliganą (Olegą Diatlovą) taip pašventinti, kad daugiau niekada prieš nieką nebūtų mosavęs beisbolo lazda...
Jadvygos, laimė, ginkluotas banditas nepavijo. Ji suspėjo pro kitas duris įbėgti į trobą ir, laiptais užlėkusi į antrąjį aukštą, iš vidaus užsirakinti duris. Dar po kelių akimirkų moteris ėmė rėkti, kad jau paskambinusi į policiją ir kad pareigūnai jau važiuoja į įvykio vietą (beje, gudri moteris tai tik sumelavo, nes antrajame aukšte telefono nebuvo). Išgirdę kalbas apie policiją banditai atsisakė bet kokių planų ir akimirksniu išmovė pro duris. Gerokai apsvaigintą Olegą Diatlovą bendrai tiesiog vilkte nuvilko į netoliese laukusį automobilį ir kiek galėdami greičiau nurūko lauko keliuku į pagrindinį kelią.
Pasak Edmundo L., jei tuo momentu koks kaimo gyventojas automobiliu būtų važiavęs namo, dvi transporto priemonės niekaip nebūtų prasilenkusios (į Edmundo sodybą vedantis lauko keliukas yra labai siauras) ir banditams galbūt nebūtų pavykę pasprukti.
Sulaikė Zarasuose
Vienas iš trijų įtariamųjų, vilnietis Olegas Diatlovas, maždaug po valandos buvo sulaikytas Zarasuose, sėdintis prie golfuko (tamsintais stiklais!) vairo. Vyriškis kategoriškai neigė dalyvavęs ginkluotame išpuolyje, pateikė savąjį alibį - kur tuo laiku buvęs. Jis tvirtino ničnieko nežinąs ir apie kitus du bendrininkus.
Buvo sulaikytas ne tik įtariamasis O. Diatlovas, bet ir automobilis (beje, registruotas kito asmens vardu). Atlikus ekspertizes paaiškėjo, kad areštuotosios transporto priemonės padangų raštas idealiai atitinka tą, kuris liko įspaustas lauko keliuke (ant keliuko buvo ką tik pasnigta, tad liko ryškios vėžių žymės). Negana to, Edmundo troboje taip ir liko gulėti beisbolo lazda besišvaisčiusio chuligano kepurė. DNR ekspertizė pateikė atsakymą, jog ją dėvėjo būtent Olegas Diatlovas. Dar vienas labai svarbus įrodymas - Olegą Diatlovą iškart atpažino tiek Edmundas L., tiek įsibrovėlį spėję pamatyti kiti žmonės - Juozas P. ir Jadvyga. Buvo surinkta ir daugiau įkalčių, patvirtinančių, jog vilnietis Olegas Diatlovas pernykštę kovo 10-ąją tikrai dalyvavo išpuolyje prieš pasiturinčiai gyvenantį ignalinietį.
Nepaisant to, O. Diatlovas ir toliau atkakliai neigė savo kaltę. Tačiau net ir esant nenuginčijamiems įrodymams, kad į nusikaltimo vietą vykta areštuotu automobiliu, golfukas buvo sugrąžintas jo savininkui nelaukiant teismo nuosprendžio.
Smurto pasekmes jaučia iki šiol
Nors Edmundui L. savo turtą pavyko išsaugoti, jam per plėšikų išpuolį buvo sužalota galva, sutriko vienos akies regėjimas. Tačiau baisiausia ne tai! Jaunas vyras tvirtina patyręs didžiulį moralinį sukrėtimą. Nuo tol jis nesijaučia esąs saugus, negali ramiai miegoti. Juk, kaip bebūtų, du įtariamieji taip ir liko neįvardinti, o ir trečiasis, Olegas Diatlovas, teismo laukė laisvėje... Nuo pernykščio kovo Edmundas dieną naktį trobą laiko užrakintą, visada po ranka guli medžioklinis šautuvas. Į bet kokį įsibrovėlį Edmundas šautų nedvejodamas. Vieną kartą, girdi, jau pasimokė... Edmundas sako vengiąs bendrauti net su kaimynais, nes maža kas esą gali atsitikti - banditai kokį patiklų kaimietį paprašys pas Edmundą užeiti, o paskui ir patys įgrius...
Kita vertus, Edmundas nė kiek nesistebi pastaraisiais metais taip padažnėjusiais plėšikų išpuoliais. Kaip esą tokių nusikaltimų nedaugės, jei kuo toliau, tuo atviriau juos gina įstatymai! Dabar esą reikia velnias žino kokią baisenybę iškrėsti, daug žmonių sužaloti ar nugalabyti, kad papultum už grotų, kad nors ikiteisminio tyrimo metu būtum laikomas belangėje. Žmonės esą nesulaukia jokios pagalbos iš valdžios, todėl nori nenori verčiami gintis patys. Deja, ne visi pajėgūs tai padaryti...
