Biržų rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras Arvydas Bartkevičius beveik trisdešimt metų dirba vyriausiuoju prokuroru. Teisininko karjerą A. Bartkevičius pradėjo 1971-aisiais, baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Vėliau persikėlė į Ukmergę, dar po dešimtmečio ėmė vadovauti Biržų rajono apylinkės prokuratūrai. Šios kėdės jis neapleido iki šiol...
- Galima drąsiai teigti, jog jūs labai ištikimas (panašiai kaip žmonai) savo pasirinktai profesijai. Kodėl?
- Greičiausiai todėl, kad dirbu "iš pašaukimo". Tiesa, iš pradžių buvo visokių minčių - galvojau ir apie advokato, ir apie teisėjo pareigas, tačiau galutinį pasirinkimą galbūt nulėmė asmeninės-psichologinės savybės. Mane labiau domino tiriamasis darbas, jo procesas. Manau, kad tai savotiška kūryba, kuomet reikia atkurti praeities įvykius... Štai nuvykęs įvykio vieton randi lavoną, kurio nugaroje styro įsmeigtas peilis. Daugiau nieko nėra - nei įtariamųjų, nei liudininkų. Tada jau privalai "pajungti" savo logiką, vaizduotę ir galvoti, kas ir kada čia atsitiko, dėl kokių motyvų nužudytas žmogus, kas galėjo tai padaryti... Tokiais atvejais labai svarbu žinoti, nuo ko pradėti rinkti įkalčius, kaip susikurti nusikaltimo versiją. Informacija dar nėra versija, tačiau jos pagrindu ta versija kuriama... Dėl to šis darbas man ir patiko. Paklausite - kodėl ne teisėjo, juk jis irgi nagrinėja nusikaltimą? Ogi todėl, kad teisėjas gauna jau "gatavą produkciją" - bylos medžiagą, kur surinkti visi įkalčiai, įrodymai, nustatyta nusikaltimo veika, kuomet belieka tiktai viską patikrinti ir paskirti bausmę. Tai nėra įdomu. Man, kaip jau sakiau, daug įdomesnis tiriamasis darbas, jo procesas... Tiesa, turėjau galimybę teisėjauti. Na, jeigu reikėtų - galėčiau dirbti ir teisėju...
- Biržų rajonas apima pasienio zoną. Ar tai reiškia, jog čia dažnesni specifiniai, būtent pasienio zonai būdingi nusikaltimai?
- Kaip kituose Lietuvos pasienio rajonuose, taip ir pas mus daugiausia užregistruojama kontrabandos atvejų. Iš Latvijos Nemunėliu "plaukia" pigus amerikietiškas spiritas, per pasienio punktus (ir ne tik) gabenamos cigaretės. Tiesa, dabar spirito kontrabandos žymiai sumažėjo, nes žmonės nepamėgo "pilstuko", be to, juk nereikia pamiršti, kad Biržai - aludarių kraštas... Iš Lietuvos į Latviją bandoma išgabenti grūdus ir mėsą. Matyt, apsimoka. Daugiau nieko gero, ką būtų galima pasiūlyti broliams latviams, neturim. Juk grybų neišveši, ne Varėna esam. O su kaimynais latviais gana draugiškai sugyvenam - karo stovio nėra... Su pareigūnais bendradarbiaujame pagal teisinės pagalbos sutartį ir esame labai patenkinti. Anksčiau tekdavo dažnai nagrinėti neteisėto valstybinės sienos perėjimo atvejus, tačiau supaprastinus tvarką šių nusikaltimų nebeliko...
- Kaunas išgarsėjo "daktarais", Panevėžys - "tulpiniais", o štai Biržų kraštą išgarsino "karveliai". Ar galite drąsiai teigti, jog visiškai išdraskėte jų lizdus?
- Iš tiesų taip ir yra, "karvelių" nebeliko. Šią nusikalstamą grupuotę sudarė 5-6 asmenys. Jie rinkdavosi prie pašto, todėl iš to ir kilo "pašto karvelių" pavadinimas. Iš pradžių nusikaltėliai užsiiminėdavo smulkiomis vagystėmis, tačiau vėliau ėmė plėšti butus, grobti automobilius, o prasidėjus privatizavimui ėmė reketuoti verslininkus. Visi jie buvo įrašyti į "juoduosius" policijos sąrašus ir tą lizdą imta po truputį draskyti. Vieni sėdo, kiti, pajutę svylant padus, patys išskrido kuo toliau, į užsienį. Po kiek laiko teko girdėti apie vieną sulaikytą asmenį Švedijoje, kuris buvo būtent iš "Karvelių" grupuotės. Vietoj "Karvelių" netrukus ėmė burtis "Žvirblių" gauja. Tai jaunesniojo amžiaus berniukai (matyt, todėl ir žvirbliukai), bandę eiti savo pirmtakų pramintais takais... Tačiau pastarieji nebuvo tokie organizuoti. Padarę kokį nusikaltimą patys išsigąsdavo ir lyg tikri žvirbliai purptelėję išsilakstydavo. Šiuo metu Biržuose organizuotas nusikalstamumas yra maksimaliai pristabdytas, tačiau problemų turime. Užregistruojama nemažai automobilių vagysčių, vagys siaubia butus. Žmogžudysčių pasitaiko, tačiau tai ne organizuotų nusikaltėlių darbas. Jei būtų mažiau girtaujančiųjų ir iš to kylančių buitinių konfliktų, netektų narplioti nužudymo bylų...
- Ar manote, jog senyvo amžiaus žmonės jūsų rajono kaimuose gyvena saugiai ir jiems nereikalingi nei pistoletai, nei kokios nors kitos modernesnės savigynos priemonės?
- Ginklas dažniausiai iššauna ne tada, kada labiausiai reikia... Senukai su šautuvu sunkiai susidorotų. Jauniems ūkininkams ginklas galbūt nekenktų. Todėl manau, kad senyvo amžiaus žmonių problemas turėtų spręsti jų vaikai, giminės, kiti artimieji. Nuošaliuose vienkiemiuose vieniši senukai gyventi neturėtų. O jeigu to padaryti neįmanoma, galbūt tokiems žmonėms reikėtų burtis į krūvą, vienoje sodyboje apsigyventi mažiausiai trims keturiems... Be abejo, nuošalyje neturi likti policija, seniūnijos ir t. t.
- Pokalbiuose su jūsų kolegomis iš kitų prokuratūrų gana dažnai nuskamba skundai dėl ne itin solidaraus darbo ir gerų tarpusavio santykių su teismais bei policija. Ar pas jus ši problema egzistuoja?
- Galiu atsakyti trumpai - ne. Viską galima išspręsti procesinėmis priemonėmis. Jei prokuroras nepatenkintas priimtu kažkokiu teismo sprendimu, niekas nedraudžia (atvirkščiai - tai įpareigoja įstatymas) jį apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Tuo teko pasinaudoti. Juk tai ne UAB, ne privatus reikalas... Beje, sprendžiant teisinius klausimus tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose jokio asmeniškumo, jokios draugystės būti negali, dėl to visiškai nėra asmeninių konfliktų (turiu omenyje - tarp prokurorų ir teisėjų). Mes išlaikom visiškai oficialius santykius, nors pavyzdžiui, surinktą bylos medžiagą teisme nagrinėja buvusi mūsų kolegė prokurorė... Praėjusiais metais apskundėme 38 procentus priimtų sprendimų. Galėčiau patvirtinti, jog santykiai su policija taip pat geri. Policijos pareigūnai išmano savo darbą, jį labai gerai atlieka ir supranta, kad mes juos kontroliuojam... Mūsų rajone nusikaltimų išaiškinamumas siekia apie 50 procentų. Tai geras rodiklis. Beje, išaiškinamumas - tai gera prevencinė priemonė užkertant kelią nusikalstamumui.
- Ar galima teigti, jog jūsų darbas gana pavojingas?
- Prokurorai įvykio vieton niekada be apsaugos nevyksta. Visada būna ginkluoti. Juk nežinia, kas kam kada šoktels į galvą... Ar tai pavojingas darbas? Galbūt, tačiau juk toks buvo pasirinkimas ir nėra ką svarstyti...
- Kokiomis asmeninėmis savybėmis, jūsų manymu, turi pasižymėti prokuroras?
- O, tai filosofinis klausimas. Manau, kad reikalingas optimistinis požiūris į gyvenimą, energija, sugebėjimas nesutrikti sudėtingose situacijose, tikslo siekimas...
- O jums buvo paprasta pasiekti savo tikslą?
- Bet juk darbas iš dangaus nenukrinta. Stojant į Teisės fakultetą reikėjo turėti ne mažesnį kaip dvejų metų darbo stažą, buvo didžiulis konkursas - penki į vieną vietą, tačiau man pavyko. Juk prieš tai man teko "apšviesti" beveik visus Kėdainius (dirbau elektriku). Beje, esu kilęs iš Panevėžio rajono ir nuo savo gimtinės labai nenutolau.
- Rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigos turi "svorį". Ar dėl to jaučiate išskirtinį dėmesį, esate visur kviečiamas?
- Mums įstatymas draudžia priklausyti partijoms - esame apolitiški, todėl galbūt galimybės dalyvauti ar banko, ar kokio nors "uabo", parduotuvės ar salono atidaryme yra ribotos. Gerai, sakykim, prokuroras priima kokio nors verslininko kvietimą apsilankyti jo firmos surengtame vakarėlyje, tačiau... galbūt po kurio laiko teks su juo bendrauti procesine tvarka, nes jam gali būti iškelta baudžiamoji byla - ar tuomet bus išlaikytas nešališkumo principas? Todėl mano, kaip prokuroro, procesinė padėtis apriboja galimybes dalyvauti neoficialiuose renginiuose. Aišku, gyvenu kaip ir kiekvienas žmogus - turiu draugų, su jais susitinku, bendrauju...
- Tikriausiai kaip ir kiekvienas normalus žmogus nesate "sotus" vien darbu - turite mėgstamų pomėgių, užsiėmimų?..
- Anksčiau buvau medžiotojas (matyt, šį pomėgį išugdė darbas - juk reikia sugauti), bet gal ir toliau medžiosiu - kad tik spėčiau prasitęsti medžiotojo bilieto galiojimo laiką... Tačiau dėl manęs žvėrių labai nesumažėjo - nesu azartiškas. Žvėrims dažnai suteikiu galimybę pasprukti, na, o jeigu šie tuo nepasinaudoja, tada esu priverstas "padėti ragus"... Ir apskritai dar neguliu kaip invalidas ant "pečiaus". Yra sodas - ten ir kapstausi. Turiu 5 anūkus, vasarą visus susisodinu į automobilį ir "varom" į Palangą.
- Girdėjau jus sakant, kad dabar į Rygą nuvažiuojate dažniau nei į Kauną ar Vilnių. Ar iš tiesų Latvija patrauklesnė?
- Nuo ateinančių metų gegužės (kai Lietuvą priims į Europos Sąjungą) į Rygą tikrai važiuosime dažniau. Dabar taip nėra. Tačiau man nėra svetimas nei Kaunas, nei Vilnius - Laikinojoje sostinėje gyvena giminės, Vilniuje - sūnus. Žodžiu, yra kur apsistoti... Negaliu sakyti, kad gyvendamas Biržuose niekur neištrūkstu, neišlendu iš savo kiauto. Nesijaučiu provincialas. Nėra didelės problemos nuvažiuoti į koncertą Vilniuje ar kur kitur. Tai tik padeda išmokti geriau planuoti savo laiką...
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu spėti sumokėti medžiotojų būrelio nario mokestį.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
