Šiemet įkalinimo įstaigoms buvo skiriama nemažai dėmesio. Ne kartą rašėme apie naujuosius baudžiamuosius įstatymus, prasidėjusią reformą, nuteistųjų gyvenimą ir problemas. Kaip sekėsi visa tai įgyvendinti, kalbėjomės su Kalėjimų departamento direktoriumi Rimvidu Kūgiu.
- Pakeitus baudžiamuosius įstatymus, gerokai sušvelninusius bausmes, nemažai nuteistųjų, išėję į laisvę (dažniausiai - paleisti lygtinai) ir nesugebėję joje įsitvirtinti, neturį galimybės susirasti darbo, pajamų ir pastogės, vos ne veržte veržiasi atgal už grotų. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?
- Tai yra mūsų visuomenės problema. Iš tikrųjų, šiandien patekę, tarkim, į areštinę žmonės iš jos nenori išeiti. Pagal naujuosius įstatymus, įsigaliojusius nuo gegužės 1-osios, areštinės gana gerai įrengtos, didelis dėmesys kreipiamas į socialinę reabilitaciją, akcentuojami pareigūnų veiksmai, stengiamasi, kad žmogus būtų bent iš dalies geriau paruoštas gyvenimui laisvėje (tam tarnauja ir psichologinės tarnybos). Taigi mano pagrindinis credo - žiūrėti, kad kiekvienas pareigūnas savo, pavadinkim, klientą, su kuriuo dirba, vertintų kaip žmogų. Anksčiau jis buvo laikomas kaip esantis žemesnio lygio, tarsi kitoje barikadų pusėje - jį buvo galima apšaukti, aprėkti, nepaisyti jo teisių ir taip toliau.
Šiandien pareigūnai žino: jeigu laikysis netradicinių taisyklių, jeigu elgsis su nuteistaisiais ne taip, kaip privalo, apie tai sužinojusi aukštesnė vadovybė imsis griežtų sankcijų. Kita vertus, aišku, jog jei pareigūnai normaliai elgsis su nuteistaisiais, pastarųjų elgesys taip pat žymiai pagerės, bus normalesnis. Tai yra vienas iš pagrindų, kaip išgyvendinti kastas ir t. t.
- Galbūt galėtumėte apibendrinti praeinančius metus?
- Manyčiau, kad 2003-ieji buvo audringi. Pernai praošęs Alytaus skandalas sukrėtė visą sistemą (atgarsiai tęsėsi ne tik iki šių metų pradžios, kai aš dar nedirbau šiose pareigose, bet ir iki vasaros - iki naujųjų baudžiamųjų kodeksų įvedimo). Tikrai nėra paprasta "įvesti" tris kodeksus ir pradėti reformą. Man teko į šį darbą įsitraukti balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje, startavau kartu su šiomis reformomis (galbūt ir buvo toks tikslas mane skiriant į šias pareigas, nes laikinasis vadovas nėra pajėgus įgyvendinti reformą pagal tris pasikeitusius kodeksus). Taigi šiuos metus pavadinčiau revoliuciniais. Ateinantys ir dar kiti metai turėtų būti žymiai lengvesni. Jau daug padaryta, daug bus padaryta 2004-aisiais, nes tiek Vyriausybė, tiek Seimas atsižvelgė į daugelį mūsų prašymų ir skirdami lėšų, kurios reikalingos užtikrinti žmogaus teisėms įkalinimo įstaigose, manyčiau, pasielgė tikrai teisingai. Asmenys, kurie šiandien atlieka bausmę įkalinimo įstaigose, išėję į laisvę bus tikrai geresni, nes su jais geriau elgiamasi.
- Anksčiau bandant išsiaiškinti, kodėl nesprendžiama viena ar kita problema, būdavo teigiama, jog viską lemia finansavimas. Kaip dabar pavyksta išspręsti šiuos klausimus? Ar ne tiesa, jog viską lemia pinigai?
- Iš tikrųjų pinigai lemia daug, nes, tarkim, gerų buitinių, gyvenimo sąlygų be jų neužtikrinsi, gero pareigūno be pinigų į šią sistemą tikrai nepritrauksi. Vis dėlto manyčiau, kad iš dalies baudžiamoji reforma mums palengvino šį klausimą, nes atsiradus alternatyviosioms bausmėms sumažėjo nuteistųjų ir dalį sutaupytų lėšų buvo galima skirti būtent šiems dalykams. Departamentas vykdo tikrai griežtą taupymo politiką, galime šiuos pinigus perskirstyti tarp įstaigų, nukreipti į pačius skaudžiausius taškus. Man pasirodė, kad sąlygos, kuriose kali suimtieji tardymo izoliatoriuose, kuomet dar nėra nuteisti ir neaišku, ar bus įrodyta jų kaltė, yra blogiausios. Teko girdėti, jog kartais žmogus net prisiimdavo kaltę vien todėl, kad būtų greičiau išsiųstas į pataisos namus, nes tardymo izoliatoriuje nebuvo įmanoma gyventi. Dėl to visos lėšos buvo "permestos" į Kauno tardymo izoliatorių, kad būtų sumažintas krūvis Lukiškių bei Šiaulių tardymo izoliatoriams. Kaune darbai jau beveik baigti, tvarkoma teritorija, valomos, plaunamos patalpos, žodžiu, atliekami kosmetiniai darbai. Manau, kad kitų metų sausį izoliatorius bus visiškai baigtas. Tada suformuosime darbuotojus ir nors lėšos jiems skirtos tik nuo antrojo pusmečio, sieksiu, kad bent jau balandžio ar gegužės mėnesį šis tardymo izoliatorius pradėtų funkcionuoti. Manau, kad Vyriausybė mėnesiui dviem tikrai ras lėšų, kurių dabar trūksta.
- Kokie kiti svarbiausi darbai numatyti jūsų planuose?
- Manyčiau, kitais metais turėtumėme kiek įmanoma gerinti nuteistųjų sąlygas, stiprinti jų socialinę reabilitaciją, pataisos inspekcijų darbą, nes sumažėjus nuteistųjų skaičiui laisvės atėmimo vietose, žmonių iškart padaugėjo probacijos sistemoje. Dėl to stipriname pataisos inspekcijų darbuotojų sudėtį. Kitais metais jų turėtų dar padaugėti ir visas lėšas, kurias sutaupėme per antrąjį šių metų pusmetį, nukreipsime į pataisos inspekcijas, kad šios galėtų susiremontuoti patalpas, o žmonės, į jas atėję, jaustųsi saugiai, šiltai ir maloniai. Dabar, pavyzdžiui, Klaipėdoje buvęs nuteistasis bijo eiti į pataisos inspekciją vien dėl to, kad apačioje įsikūrusi policija, kurios pareigūnams reikia rodyti pažymėjimus, leidimus. Aš įsitikinęs, jog ta sistema turi būti visiškai nepriklausoma nuo policijos, visiškai atskirose patalpose, kad čia atėjęs žmogus galėtų išsilieti, išsipasakoti savo problemas, sužinoti apie galimybę gauti darbo, netgi pasitarti, kaip jam gyventi toliau, kaip peržengti tą krizės laikotarpį. Dėl to stengsimės, kad kiekviena pataisos inspekcija turėtų po psichologą. Be to, būtina spręsti tardymo izoliatorių klausimus - jie nesibaigia vien naujuoju Kaune. Reikia sutvarkyti, suremontuoti Šiaulių tardymo izoliatorių. Labai svarbus dar vienas dalykas - darbuotojų kvalifikacija. Absurdas, kai per metus tam skiriama 0,04 procento lėšų nuo atlyginimų fondo, tuo tarpu įstatymas numato nuo 1 iki 4 procentų. Dėl to nuo kitų metų sieksiu, kad darbuotojų mokymui būtų skiriama bent 1 procentas. Darbuotojai yra siunčiami į kvalifikacijos kėlimo kursus, seminarus, konferencijas. Tai labai svarbu. Anksčiau mūsų mokymo centras ruošdavo tik naujus pareigūnus, tačiau dabar čia vyksta ir kvalifikacijos kėlimo kursai, jie tobulinasi. Jeigu su nuteistaisiais dirbs žmogus, pats negalintis normaliai bendrauti su kolegomis, tai kaip jis gali išauklėti žmogų, kuris nusikaltęs pateko į įkalinimo įstaigas...
- Didelė problema - narkotikai. Jų kaliniai vis dar gauna.
- Nors šiais laikais prieš narkotikų patekimą į laisvės atėmimo įstaigas yra dedamos visos pastangos, vis tiek surandama būdų, kaip tai padaryti. Palyginimui galiu pasakyti, kad pernai iki skandalingųjų įvykių Alytuje buvo iškeltos 2 bylos, po jų per pusę metų - 20 bylų. Marijampolės pataisos namuose iki įvykių iškelta viena byla, po jų - 16. Anksčiau būdavo konfiskuojama 20-40 gramų narkotinių medžiagų, o pernai per antrąjį pusmetį - 500 gramų. Taip yra todėl, kad pareigūnams keliami žymiai griežtesni reikalavimai, yra atliekamos atestacijos (to anksčiau nebuvo). Pareigūnai žino, kad turės laikyti egzaminus, nuo kurių priklausys jų atlyginimo dydis. Aišku, tai lems ir jų atliekamas darbas, bet svarbu ir žinios. Anksčiau priedas prie atlyginimo būdavo nustatomas už tai, kiek metų žmogus dirbęs, o dabar galiu teigti, jog man sėdinčių ilgamečių darbuotojų nereikia. Jeigu žmogus dirba gerai - gaus lygiai tiek pat, kiek ir didelį stažą turįs darbuotojas. Geriau ieškosiu jauno, kuris galės teikti naujas idėjas ir už tai gaus priedą. Dabar priedai skiriami už darbo kokybę, o ne už sėdėjimą. Be to, departamentas turi nemažai skatinimo galimybių. Noriu, kad žmonės bendrautų, noriu, kad pareigūnai žinotų, jog nuteistasis taip pat yra žmogus ir su juo reikia elgtis lygiai taip pat, kaip su kolega...
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės įgyvendinat planus.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
