Remigijus RAINYS
Daugumai švenčiant Motinos dieną, Jurbarko teisėsaugininkai kreipėsi į teismą prašydami suimti Padubysio kaimo gyventoją Nerijų Dobrovolskį (22 m.). Neseniai iš įkalinimo vietos, kur atliko bausmę už vagystę, sugrįžęs Nerijus laisvėje išbuvo vos ilgiau nei savaitę, kol buvo sulaikytas dėl ant jo kritusio sunkaus įtarimo žmogžudyste. Savo kaltę kol kas neigiantis jaunuolis areštinėje lauks ekspertų, tiriančių jo dėvėtus rūbus, ekspertizės rezultatų, mat teisėsaugininkai ant jų aptiko kraujo. Jei pasitvirtins, kad vaikino drabužiai sutepti kažkurio iš nužudytų trijų jo giminaičių krauju, jam bus nelengva ikiteisminį tyrimą atliekančius tyrėjus įtikinti savo nekaltumu.
Nakvynė daržinėje
Keisčiausia, jog tą nelemtą naktį, kai vyko šie siaubingi įvykiai, Padubysio kaime niekas net nenujautė nelaimės. Pačiame buvusios pagalbinės kolūkio gyvenvietės centre stovintį Prano (63 m.) ir Genovaitės (60 m.) Dabravolskių namą iš visų pusių supa kaimynų sodybos, tačiau ir jose gyvenantys žmonės teigia negirdėję jokių įtartinų garsų, nematę vaikštinėjant jokių prašalaičių, nors viena iš kaimynių visą naktį kas tris valandas vaikščiojo į šiltnamį prikrauti malkų į ten pasodintus daigus nuo šalnų saugančią krosnelę. Dabravolskių name tą naktį nakvojo trise: Pranas, Genovaitė ir jų šešiolikametis jaunėlis Kęstutis. Vyriausiasis Dabravolskių sūnus jau seniai gyvena Kaune, o neseniai iš tarnybos kariuomenėje grįžęs vidurinysis Algirdas (21 m.) vėliau teisėsaugininkams prisipažino tą naktį drauge su bičiuliais slapta traukę tinklaitį Dubysoje. Vyrai prie upės gerokai sustiro, todėl ir šildėsi per rankas leisdami butelaitį. Nuo savo bičiulių neatsiliko ir Algirdas, todėl apie 3 valandą nakties sugrįžęs į namus į trobą nesibeldė, mat baiminosi, jog jį išgėrusį pamačiusi mama priekaištaus, todėl nuėjo gulti į daržinę ant šieno. Tačiau po kelių valandų Algirdą pažadino ryto vėsa ir jis vis dėlto nusprendė eiti į namus.
Durys nebuvo užkabintos
Vaikino nuostabai, į namus jam belstis nereikėjo, nes laukujės durys nebuvo užkabintos. Jas pravėrus Algirdas pamatė kraują stingdantį vaizdą. Priemenėje kraujo klane gulėjo žiauriai sumaitota motina. Ne mažiau kraujo telkšojo ir miegamajame, kur prie savo lovų nebegyvi tysojo tėvas ir brolis suknežintomis galvomis. Jaunėlio nugaroje aiškiai buvo matyti kirstinė žaizda. Atrodė, jog nė vienas iš nužudytųjų nė nebandė priešintis užpuolikui ar užpuolikams, nors vargu ar tai galėjo padaryti dėl ligos jau sunkiai bevaikščiojęs antrosios grupės invalidu pripažintas Pranas ar veikiausiai nieko neįtarianti Genutė, kuri atkabindama duris greičiausiai manė, kad jas atidaro iš žūklės sugrįžtančiam sūnui. Moterį galėjo suklaidinti tai, jog nelojo abu jų sodybą saugantis šunys, šiaip jau, kaimynų teigimu, pasižymėję ypatingu gerklingumu. Mažesnysis, kuriam kirvio pentimi ar kažkokiu kitu metaliniu daiktu buvo suduota ne kartą ir ne du, sunkiai beatsigavo ir svirduliuodamas šlitinėjo dar visą kitą dieną, o vilkšunis, kurio prisibijojo kone visi kaimynai, nenoriai lindo iš būdos net ir tada, kai į kiemą suvažiavo visas būrys policijos pareigūnų.
Santaupos išliko nepaliestos
Ūkininkaujanti Dabravolskių šeima iš kitų kaimo gyventojų išsiskyrė nebent savo uždarumu. Nedaug kas iš kaimynų galėjo pasigirti viešėję jų namuose, nors su visais jie buvo santūriai draugiški. Gal tokį anksčiau kolūkio fermose besidarbavusios šeimos uždarumą nulėmė kiek vėluojantis jauniausiojo sūnaus vystymasis, nes šešiolikametis Kęstutis pagal specialią programą vis dar mokėsi tik šeštoje klasėje. Berniukas į mokyklą vykdavo tik kartą per savaitę, o kitomis dienomis noriai talkininkaudavo tėvams ūkio darbuose. Nedažnai Dabravolskiai susitikinėdavo ir su giminaičiais, nors kai kurie iš jų gyveno net tame pačiame kaime. Radęs nužudytus tėvus ir brolį, šoko ištiktas Algirdas pirmiausia patikrino šeimos santaupų slaptavietę ir įsitikinęs, kad ten buvę keli tūkstančiai litų nepaliesti, įsikišo pinigus į kišenę ir nubėgo pas tolėliau gyvenančius kaimynus, turinčius telefoną. Atvykus policijos pareigūnams namai buvo apžiūrėti atidžiau ir tuomet pasigesta gal šimto kasdieninėms išlaidoms laikytų litų bei priemenėje stovėjusio kirvio. Šiaip troboje Dabravolskiai laikė net kelis įvairiuose trobos kampuose stovėjusius kirvius, taip tikėdamiesi atsiginti nuo naktimis po kaimus slampinėjančių nenaudėlių. Tačiau kai to iš tiesų prireikė, užpuolikas, kaip manoma, pasinaudojo jų pačių kirviu.
Tokio nusikaltimo neprisimena
Tokio žiauraus nužudymo neprisimena ne tik Padubysio kaimo senoliai, bet ir Jurbarko rajono policijos komisariato veteranai, nors vienas padubysiškis jau antrus metus atlikinėja bausmę pataisos namuose už nužudymą. Tuomet "pasižymėjo" dabartinio įtariamojo tėvas Vytautas Dobrovolskis, tikras dabartinės aukos - Prano Dabravolskio - pusbrolis. Giminaičių pavardės skirtingai rašomos dėl mažaraščių anuometinių valdininkų kaltės. Tačiau ir anksčiau Dabravolskiai su Dobrovolskiais bendravo santūriai. Vytautas buvo nuteistas už kaimynės Onos Trimirkienės nužudymą, o ant savo antros eilės sūnėno Nerijaus Pranas supyko, anot kaimynų, po to, kai šis jam pardavė avižas, kurias tą pačią naktį ir pavogė. P. Dabravolskis nesidžiaugė Nerijaus sugrįžimu iš įkalinimo vietos ir buvo prasitaręs kaimynams, jog dabar vėl reikia laukti nelaimių. Ar tokių ir panašių pasisakymų, kurie, be jokios abejonės, pasiekė ir Nerijaus ausis, užteko, kad jaunuolis imtųsi tokio žiauraus keršto, paaiškės netrukus, tačiau manoma, jog žudikas pats neištvėrė pamatęs, ką pridarė, ir todėl pabėgo net nebandydamas kruopščiau pasirausti aukų podėliuose.
