Dirba pas mus tokia Izolda. Moteriškė atlapaširdė ir plačios sielos. Pavėžėjo kartą mus abi bendradarbis į namus. Ji išlipo prie savo namų, o aš važiavau toliau. Grįžusi į namus nespėjau nė palto nusivilkti - skambutis. Izolda verkdama pasakoja, kaip jai, beeinančiai per perėją, kažkokie vaikėzai rankinę iš rankų išplėšė.
- Aš ein-u-u-u, pro šalį kažkokie "pacanai" prabėgo. Žiūriu - neturiu rankinės. O ten ir pasas, ir raktai, ir pinigai...
- Na ką gi, - sakau, - skambink į policiją. Apie paso praradimą reikia pranešti nedelsiant, tegu ieško. Gal tie vaikėzai kur nors tą rankinę išmetė?
Iškvietė ji policiją, tie atvažiavę surašė parodymus, paguodė raudančią moteriškę. Kitą dieną Izolda darbe nepasirodė - juk negali išeiti iš namų, mat rankinėje buvo buto raktai, tad piktadariai gali ateiti apiplėšti. Žodžiu, moteriškė sėdi namuose, rauda ir ruošiasi pačiam blogiausiam. O tuo metu darbe aš pasakoju visą vakarykštę epopėją mus parvežusiam kolegai. Pasakoju, rodos, rimtą istoriją, o jis pradeda šypsotis, o paskui vos ne isteriškai kvatotis. Nieko nesuprasdama žiūriu į jį. Kiek atsigavęs nuo juoko kolega paklausė:
- O ką jos rankinė veikia mano automobilyje?
