Kone kas savaitę galima išgirsti sensacingą pranešimą, kad atrasti nauji vaistai nuo vėžio. Tačiau stebuklingojo proveržio onkologijoje nesulaukiame ir ligoniai gydomi praktiškai taip pat, kaip prieš 10-15 metų. Kodėl? Nejaugi visi naujieji atradimai - muilo burbulas? O gal medicina nespėja žengti koja kojon su mokslu?
Vaistų apskritai nuo vėžio negali būti iš principo. Įvairios lokalizacijos (plaučių, skrandžio, šlapimo pūslės, kiaušidžių ir t. t.) augliai skiriasi struktūra ir todėl veikiami skirtingų vaistų. Kas efektyvu gydant vienokį, visiškai neveiksminga mėginant gydyti kitokį auglį. Taigi stengtis atrasti panacėją nuo skirtingų vėžio rūšių - beprasmiška. Farmacininkai puikiai žino, kad atradus naują vaistą praeina nemažai laiko (ne vieneri metai), kol jis patenka į vaistines.
Kiekvienas naujas preparatas praeina kelias bandymų stadijas: eksperimentinę, klinikinę ir stebėjimų. Iš pradžių preparatas išbandomas laboratorijoje su krauju, audiniais, gyvūnais. Po to - stacionaruose su labai dideliu pacientų kiekiu (iki 1 000). Tik išbandžius vaistą su tiek daug žmonių galima spręsti apie preparato efektyvumą. Galop specialistai tikrina, ar vaistas neturi rimto šalutinio poveikio, lygina jo rezultatus su tradiciniais vaistais. Jei visos bandymų stadijos buvo sėkmingos, rezultatai publikuojami moksliniuose žurnaluose ir preparatas rekomenduojamas naudoti klinikinėje praktikoje.
Medicina dabar griežtai kontroliuojama, bet kokiai veiklai (ir eksperimentiniams tyrimams) būtina turėti licenciją. O gal netituluoti išradėjai iš tiesų yra atradę panacėją, bet dėl biurokratinių kliūčių žmonijos viltis palaidojama? Už patikimą vaistą nuo vėžio numatyta paskirti Nobelio premiją. Su vėžiu mėgina kovoti šimtai pasaulio medicinos centrų ir institutų, bet paskutiniaisiais metais onkologijoje perversmo niekas nepadarė. Daugelis pseudoatradimų buvo sertifikuoti kaip eksperimentiniai, tačiau to per maža. Būna tiesiog amoralių atvejų, kai be parengiamųjų eksperimentinių tyrimų preparatai bandomi su ligoniais kaip su bandomaisiais triušiais.
Jei jokių naujų atradimų nėra, kodėl taip dažnai pasigirsta kalbų apie tiesiog, atrodytų, stebuklus?
Apie sensacijas neretai paskelbia arba šarlatanai, neturintys moralinių principų, arba gydytojai, nesilaikantys medicininės etikos. Neretai onkologiniai ligoniai priversti pirktis net tradicinius vaistus nuo vėžio (efektyvius), nors jie yra kompensuojami. Kol diagnozė dar tik nustatinėjama, kol ligonis dar dirba ir turi santaupų, negailima nieko, tačiau po ilgo gydymosi neretai atsiduriama žemiau skurdo ribos. Tačiau nė vienas neva atradusysis panacėją nuo vėžio nepasiūlo savo stebuklingosios priemonės nemokamai. Visi nori naudos, o norint įrodyti panacėjos efektyvumą, reikia paprasčiausiai duoti tą preparatą išbandyti į bet kurią onkologinę įstaigą, tačiau ši vaisto efektyvumą gali ir paneigti.
Labai dažnai žmonėms, sužinojusiems diagnozę, reikia moralinės reabilitacijos, todėl kad dauguma tai priima kaip mirties nuosprendį, nors diagnozė dar nereiškia, kad nieko neįmanoma padaryti.
Nors ir negalima garantuoti, kad nuo vėžio visiškai išgyjama, auglio augimą vis dėlto galima pristabdyti ir prailginti žmogui gyvenimą. Jei moteriai 30 metų, o jos vaikeliui - 5 metukai, net ir 5 metais prailginus jos gyvenimą - didelė pergalė. Tačiau ankstyvosiose vėžio stadijose žmogų galima visiškai išgydyti. Daugelis neįvertina gydymosi reikšmės, labai bijo varginančio gydymo ir kreipiasi į žolininkus, užkalbėtojus, ekstrasensus. Diagnozę dažnai nustato kitų specializacijų gydytojai ir ligonis neretai net nepasiekia onkologo, kad šis galėtų išaiškinti apie gydymosi perspektyvas. Be abejo, reikia kreiptis ir į žolininkus, ir į ekstrasensus, bet tik tuomet, jei tradicinė medicina bejėgė.
Galima suprasti ir vėžiu sergantįjį, jei jis - senas kaimo gyventojas, neturintis jam galinčių padėti artimųjų. Tačiau stebina didmiesčių gyventojai, kurie, nors jiems ir prieinama šiuolaikinė medicina, nepasitiki onkologais, gydosi pas apsišaukėlius, o pas specialistą apsilanko, kai jau būna vėlu...
