Kalintas KGB rūsiuose ir tremtas į atšiauriausius SSRS užkampius A.Terleckas nepailsta įrodinėti savo tiesos. S.Vaitonis
1990 metų lapkričio 7-ąją prieš Lietuvos laisvę kovoję jedintsvininkai sumanė akciją - sostinės troleibusus apkaišioti sovietinėmis vėliavėlėmis. Kai Vilniaus gatve riedantį troleibusą prie centrinio knygyno su styrančia vėliava išvydo Antanas Terleckas, tiek įsiuto, kad šaukdamas puolė ją nukabinti. Tuomet jis dar galėjo užsitraukti rusų rūstybę, tačiau ilgametis disidentas apie tai negalvojo.
Raudona spalva jam visada užvirindavo kraują. Sovietmečiu drąsi ir bekompromisė laikysena sukeldavo pagarbą net tarp disidentą tardančių KGB pareigūnų. Pačiam A.Terleckui atrodo, kad tokios laikysenos tebereikia ir šiandien. "Valdžioj sėdi niekšų niekšai, kitaip jų nepavadinsi. Aš su čekistais kalbėdavausi, o su šitais tiesiog negaliu", - suirzta nuolatinis mitingų ir įvairiausių viešų politinių akcijų dalyvis.
Žiūrėkite reportažą apie A.Terlecką. Pagal prezidento Valdo Adamkaus sugalvotą naujadarą, A.Terlecką reiktų vadinti tikru "bačkiniu". Tačiau valstybės vadovo jis taip pat nemėgsta: "Prezidentas irgi yra ne Lietuvos patriotas. Jis nori balotiruotis trečiai kadencijai. Todėl aš parašiau jam laišką, kad "Apsaugok Viešpatie, nuo tokios nelaimės Lietuvą".
Kalintas KGB rūsiuose ir tremtas į atšiauriausius SSRS užkampius A.Terleckas nepailsta įrodinėti savo tiesos. Kartais iki žarijos raudonio įkaitusį mitinguotoją žmonės stengiasi aplenkti, kitąkart juokiasi iš jo sugalvotų akcijų. Praėjusį rudenį A.Terleckas sugebėjo prasibrauti iki Seimo salėje posėdžiaujančių parlamentarų ir per garsiakalbį išrėkti: "Ką jūs čia darote? Eikite kalbėti su tauta!" Priminus šį incidentą A.Terleckas juokiasi ir pripažįsta, kad jam leidimą į Seimą išrašę pažįstami nesitikėjo tokio įžūlaus akibrokšto.
Ten, kur moja V.Leninas
O panašių akcijų ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės laikais būta ne vienos. Vasario 9-ąją Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas švenčia 80 metų jubiliejų. Lrytas.lt pasiūlė jam šia proga susitikti nejaukioje, bet užtat iki skausmo tikrąja to žodžio prasme pažįstamoje vietoje - Vilniaus Genocido aukų muziejuje paliktame KGB kalėjimo rūsyje. "Ten, kur moja V.Leninas", taip KGB rūmus vadindavo patys čekistai.
"Šituose rūmuose pusę metų prasėdėjau 1957-1958-aisiais, dar 1977-aisiais buvau trim paroms sulaikytas, o 1979-1980-aisiais čia prasėdėjau metus", - lėtai leisdamasis laiptais į požemius prisiminė buvęs disidentas. Kiekviename žingsnyje - atmintyje išlikę KGB pareigūnų komandų įspaudai: "Ruky nazat." "Bet aš nelaikydavau". "Razdieca." "Šitoj kameroje išrengdavo nuogai." "Paskui pasodindavo su "utka" - antimi, specialiai parengtu agentu, turinčiu išgauti kuo daugiau informacijos."
Įlendame į tamsią ir ankštą kamerą. "Va, čia 1979 metais sėdėjau. Vėlai, jau naktį, atvedė. Sodino į ketvirtą kamerą - pati bjauriausia kamera, jei norėdavo žmogų psichiškai paveikti".
Rankomis A.Terleckas išbando gulto tvirtumą: "Kai 1957 m. buvome areštuoti, kiekvienoje kameroje stovėjo keturios lovos ir spyruokliniai čiužiniai, o paskui darbo liaudis pradėjo skųstis, kad kaliniai gyvena kaip kurorte: spyruoklinės lovos, čiužinys storas, dvi baltos paklodės, antklodė šilta. Todėl 1979 m. ant šito gulto jau buvo padėtas labai plonas čiužinys. Pirmą naktį užmigti negali. Bet žmogus pripranti, jau po dviejų trijų naktų galėjai užmigti".
Buvęs kalinys atsistoja ir ropščiasi ant gulto, rankomis pasiekia langelį ir krapštydamas pirštais bando jį praverti: "Kai mane pasodino 1957 metais, mes buvome kartu su Politechnikos instituto studentu. Aš atsistodavau ant lovos ir žiūrėdavau, ar pamatysiu savo žmoną, kuri atvesdavo ketverių metų dukterį, čia sėsdavo į troleibusą ir veždavo į darželį. Tris kartus mačiau. O tas studentas Vytas stovėdavo prie durų ir klausydavosi, ar neateina prižiūrėtojas. Kai tik išgirsta: "ssss", aš tuomet nusileidžiu ir nežiūriu".
Pirmą kartą sėdo "Kirvelis"
Pirmą kartą A.Terlecką sovietinė valdžia įkišo dar moksleivį. Mokydamasis Linkmenų progimnazijoje 1945 m. jis du mėnesius kalėjo Švenčionių kalėjime.
Suveikė stalininiai metodai: klasės draugą areštavo, mušė ir per kankinimus jis prisipažino kaltas. Dėl ko? "Prisipažino, kad mes sukūrėme pogrindinę "Geležinio vilko" organizaciją. Mes, kaip moksleiviai, galvojome, kad eisime į mišką ir gausime medžioklinius šautuvus, stovyklausime... Vaikų fantazijos... Visi slapyvardžius pasirinkome pagal kirvio dalis, o kadangi buvau viršiausias, vadinausi "Kirveliu". Mes platinome atsišaukimus, bet organizacijos tokios nebuvo".
"Bet kai tą, kuris įskundė, tardė, jis sakė, kad iš tikrųjų įkūrėme organizaciją, gaudavome tiek lapelių, tiek platinome. O tardytojas klausia: "Pačiemu v glaza niesmotriš? Vrioš navernoe?" Sako: "Vru", - pasakoja A.Terleckas.
Šiuos pirmuosius susidūrimus su sovietiniais gniaužtais jis vertina skeptiškai - daugiau būta vaikiško paikumo nei rimtos kovos: "Aš vieną dieną ant kameros sienos nupiešiau "NKVD - nusususių komunistų vagių draugija". Du stribai sėdėjo kartu, kodėl manęs neįskundė, aš nežinau. Tokių durnysčių darydavome, juk neparuošti tokiam darbui buvome".
Tapo anekdotų veikėju
Tačiau graudenimų A.Terlecko pasakojime nėra: sovietinio absurdo patirtis išugdė sruogišką žvilgsnį į savo ir kitų likimus. Net tragiškos bendražygių lemtys ar tardymų ir kankinimų kasdienybė apipinta tragikomiškomis ar groteskiškomis istorijomis.
Jis prisimena, kaip paleistas į laisvę gatvėje sutiko KGB rūmuose prižiūrėtoju dirbusį čekistą ir šis jam pareiškė pakeitęs darbą. Vėliau A.Terleckas vėl buvo pasodintas už disidentinę veiklą ir atsidūrė tuose pačiuose rūmuose. Kartą prasivėrė kameros durys ir kalinys už jų išvydo tą patį čekistą: "J**** mat! Ty snova v službe?", o prižiūrėtojas jam atšauna: "J**** mat! Ty snova sidiš?".
Tokie nutikimai virto net anekdotais. "Buvo toks KGB pržiūrėtojas Juozas. Labai bjaurus. Ėjau kartą arbatos atsinešti iš kažkur, nebepamenu. Pasisėmiau tos arbatos ir nešu arbatinuką, o jis sako "Ruki nazat!" pagal įprotį. "Ką, tu nematai, kad nešu arbatą?", klausiu. Na, rusams papasakojau šitą istoriją, jie pradėjo kvatoti, o paskui visiems pasakoti. Vėliau anekdotas atsirado: "Niesiot Terleckas parašu (kameroje stovėjęs kibiras išmatoms - red. past.), a Juozas kričyt: "Ruki nazat!". Juokdavosi iš to kvailio", - sėdėdamas ant kameros gulto šypsosi A.Terleckas.
Jis tikina, jog KGB pareigūnai rusai dažnai būdavo, jo žodžiais, padoresni už lietuvius. "Kai paskutinį kartą čia kalėjau 1979 - 1980 metais, nė vienas rusas nepasakė "ruky nazat", tik lietuviai sakydavo, - tvirtina disidentas. - Čia atėjęs dirbti lietuvis negalėjo būti doras, jis buvo niekšas. O rusui tai buvo tarnavimas jo tėvynei, jo valdžiai. Galėjo būti ir doras žmogus. Juk niekas nepatikės, kad rusas pradarydavo tą "karmušką" ir tyliai: "Slušaj, chočeš anekdot pro Brežneva?". "Chačiu". O po to aš jam: "A ja tebie tože skažu". "Atvažiuoja Brežnevas į vaikų darželį Naujųjų metų naktį. Susirinko vaikai, apsupo jį ir dainuoja: "Sala niet, masla niet, n***i nužnen takoj died". Tiesa, šitas anekdotas čekistui nepatiko".
Net kai KGB pareigūnai ateidavo daryti kratų ir tardyti į namus, A.Terlecko žmona pasiūlydavo kavos ar arbatos: "Jie atsisakydavo. Bet kai nakvojo 1977 metų rugpjūčio 23-24 d. naktį, dvi paras tardė, buvo palikti du čekistai, žmona davė patalynę jiems, kavos ir arbatos, tuomet gėrė".
KGB pareigūnus, sako A.Terleckas, bandė suprasti, matė ne tik žvėris, bet ir žmones. Ne kartą susidūręs su KGB pulkininku Juliumi Česnavičiumi jam dabar tikina atleidęs: "Sužinojau, kad jo visa šeima buvo iššaudyta, berods, vokiečių okupacijos metais, ir jis liko vienas. Jis nebuvo toks žiaurus, jautėsi drama, tragedija jo viduje".
Pastebi A.Terleckas tai ir akimoju išnyra nauja sruogiška istorija: "Kartą J.Česnavičius tardė visą dieną, ir nieko neišeina. Jau pavargau, jis atsiveda pulkininką rusą. Tas sako: "Tak što, nielzia s vami dagavaritsa? My zdies dagavarimsia (kabinete), ili tam (rodo apačion į kalėjimą)?". Sakau, negąsdinkite manęs, aš pasirengęs, veskite mane ten. Ir aš pajutau, kad J.Česnavičius apsidžiaugė viduje, kad pulkininkui pačiam Terleckas nosį nušluostė".
Pareiga stipresnė už baimę
A.Terlecką ne tik tampė po kalėjimus, bet ir trėmė. Po 1957 m. sulaikymo per Kūčias jis Sibiro konclageriuose iškalėjo trejus metus.
Tremtis nepakeitė nuostatų kovoti už Lietuvos nepriklausomybę - 1978 m. vasarą su bendraminčiais jis įkūrė Lietuvos laisvės lygą. O 1979 m. spalio 30 d. buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Vilniuje, Urale, ketverius metus praleido Magadano tremtyje. Kaip pats sako, ten jis 1987 m. buvo likęs paskutinis politinis kalinys.
Kodėl represijos neatgrasė nuo disidentinės veiklos? - klausiu.
"Aš esu lietuvis, aš neapkenčiu tos sistemos. Ir jeigu aš nekovosiu, aš esu bailys. Nors savo prigimtimi buvau bailys, vis dėlto pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, užtat aš kovojau", - rimtai aiškina A.Terleckas, bet kaip be ironiško nutikimo: "Nuo čekistų neslėpdavau, kad tikiuosi sulauksiąs nepriklausomos Lietuvos. 1977 m. gruodžio 9 d., kai vyko S.Kovaliovo teismas, nuėjome pasitikti A.Sacharovo ir mus supakavo KGB.
Mums bekalbant atėjo J.Česnavičius, kuris, kai susijaudindavo, pradėdavo mikčioti. Jis klausia: "P... p... p... pa... pasakyk, Terleckai, kada bus tavo ne... ne... nepriklausoma Lietuva?" Sakau: "Žinot, niekas iš pogrindinių organizacijų vadovų nesikreipė parašyti programos, tai aš ir nežinau, bet kad bus laisva, tai aš esu įsitikinęs. Susinervino - trenkė durimis ir išėjo".
Nusivylęs tauta
Bet santvarka pasikeitė, A.Terlecko veiklos metodai - ne. Ar manote, kad mitingai vis dar toks pats efektyvus metodas, kaip ir Sąjūdžio metais? - klausiu.
- Jeigu šiandien mes turėtume tokią drąsią tautą, kokią turėjome 1988 metais, kai atsišaukimais surinkdavome 30-40 tūkst. žmonių, dabar būtų nesunku surinkti bent 10 tūkst. tiems niekšams parodyti, kad tauta nesutinka.
Tačiau tik jeigu tauta nebūtų tokia "bydla". "Bydla" - tai tauta, kuri rinko prezidentu Algirdą Brazauską. Aš nesakau, kad A.Brazauskas savo prigimtimi labai blogas, bet jis buvo pirmasis CK sekretorius, Kremliaus statytinis, tarnavo jiems. O tauta, tauta renka jį prezidentu! Lietuvis, gerbiąs save ir savo tautą, niekada nerinktų. Tai rinko tik "bydla".
Ir dabar, anot A.Terlecko, "bydla" tiek įbauginta, kiek niekada okupacijos metais nebuvo. Ji žino, kodėl bijo. Tuomet valdžia turėjo kalėjimus, lagerius, mes žinojome, kad mus uždarys, bet po kelerių metų sugrįšime, o dabar valdžia net kalėjimų neturi.
- Ar jūs jaučiatės nustumtas nuo politikos?
- Ne, aš nesijaučiu. Sąjūdžio laikais iš pradžių siūlė pareigas aukštas, aš sakydavau, pagalvosiu, paskui jau tik dėl akių siūlydavo. Bet aš tos garbės netroškau, už savo kančias aš nereikalavu atpildo. Aš nesijaučiu nustumtas. Matote, filmuojate mane, vadinasi, nesu išstumtas (juokiasi).
- Kodėl tiek ilgai kovojęs už Lietuvos laisvę, dabar įsitraukėte į Liberaldemokratų partiją, kurios vadas Rolandas Paksas yra pripažintas pažeidęs Konstituciją?
- Jūs man pasakų nepasakokite! Aukščiausiais Teismas pripažino, kad jis nieko nepažeidė. Kas Konstituciniam Teismui vadovauja? Ar žinote jo biografiją? Nenoriu aš kalbėti, ne todėl, kad bijau, gink Dieve. Jis tą Tamarą Birmontienę priėmė, vadinasi, jis pats niekšas yra, būtinai užrašykite, kad jis - niekšas.
O jeigu R.Paksas būtų ką nors padaręs, turėję konkrečiai ką nors prieš jį, jam būtų sudaryta baudžiamoji byla, jis šiandien kalėtų. Bet nieko neįrodė. O kad R.Paksas paėmė milijoną, tai kiek kiti slapta ima? Visi žino. Kodėl V.Uspaskichas sugrąžintas? Todėl kad tie, kurie valdžioje sėdi, bijo, kad jis nepasakytų tiesos, kaip iš jo kyšius ėmė. Visi kyšius ėmė. O R.Paksas viešai pasakė dėl to milijono.
Niekada už R.Paksą nebalsavau, nebuvau jo simpatikas, bet kai pamačiau tą sąmokslą prieš jį, tapau jo šalininku.
