Pastaruoju metu dažno pokalbio tema - paukščių gripas. Lietuviai, aišku, ne tokie atsargūs kaip prancūzai, bet vis arčiau ir arčiau atslenkantis virusas priverčia sunerimti ir drąsuolius, nes kol kas medicina dar ne visagalė. Prancūzai vos ne masiškai atsisako vištienos ir kitų paukščių mėsos. Mūsų pardavėjai ir gamintojai teigia, kad lietuviai paukštienos produktų valgo tiek pat. Be to, kai kurie specialistai teigia, kad ši masinė psichozė sukelta tyčia, kad sužlugdytų paukščių ūkius, kad žmonės pirktų daugiau kiaulienos ar jautienos. Ir kaip pavyzdį pateikia prieš kelerius metus per pasaulį nusiritusią kempinligės bangą. Tada buvo bandoma išnaikinti jaučius ir karves.
Kempingilę pakeis kiaulių maras?
Kempinligė niekur nedingo ir dabar. Per dešimtmetį Europos Sąjungoje užfiksuota apie 230 tūkst. šios ligos atvejų. Didžioji dauguma - Anglijoje. Kas yra kempinligė? Mokslinis jos pavadinimas labai sunkiai įsimenamas - spongio forminė encefalopatija. Žmonių sponginė encefalopatija žinoma Creutzfeldto - Jakobo ligos pavadinimu. Tai pavardės dviejų mokslininkų, kurie 1920 metais pirmieji diagnozavo ir aprašė šios ligos simptomus. Ir sergančių karvių, ir žmonių simptomai panašūs. Galvijai liesėja, nebesilaiko ant kojų, dreba galva. Žmogus tampa nervingas, puola į depresiją. Po mirties ir galvijų, ir žmonių smegenys tampa labai panašios - korėtos kaip kempinė. Liga nepagydoma, todėl buvo prognozuojama, kad ji gali būti pavojingesnė nei AIDS. Tačiau, mūsų laimei, kol kas taip neatsitiko. Visais laikais tai buvo reta liga. Pasaulyje kasmet ja susirgdavo vienas žmogus iš milijono. Svarbiausia, kad niekas taip ir neįrodė, kad žmogus užsikrečia valgydamas sergančio galvijo mėsą. Dar daugiau - Creutzfeldto - Jakobo liga sirgo ne tik mėsėdžiai, bet ir vegetarai. Tad ar vertėjo kraustytis iš proto, atsisakyti jautienos kepsnio ar pieno ir pulti į kitą kraštutinumą - valgyti tik paukštieną. Dabar vėl gąsdinama, kad jau negalima valgyti ir (iki šiol gan sveika laikyta) vištienos ar kalakutienos. Visa laimė, kad dar niekam neužkliūva taip lietuvių mėgstama kiauliena. Ir gydytojai, kurie anksčiau gąsdino nuo kiaulienos atsirandančiu per dideliu cholesterolio kiekiu, dabar vėl rekomenduoja valgyti šią mėsą. Nuo jos, ypač užaugintos kaimiečio tvarte, nebūna jokių alergijų ar kitokių ligų. Bet, jei ir toliau po pasaulį klajos paukščių gripas ar kempinligė, kas gali garantuoti, kad neatsiras ir kiaulių maras?
Į kapą - po 80 lavonų
Prieš kelerius metus laikraščių antraštės rėkė: "Europą sukaustė baimė dėl galvijų ligos, kuri gali būti mirtinai pavojinga ir žmogui". Dabar galvijų ligą pakeitė paukščių gripas. Epidemijų ir užkrečiamų ligų šmėkla nuolat persekioja žmones. Viduramžiais baisiausia epidemija buvo maras. Žinomos trys maro pandemijos. Pirmoji kilo Egipte ir paplito Viduržemio jūros uostamiesčiuose, Europoje. Tada mirė apie 100 mln. žmonių. Antrosios pandemijos metu, kuri prasidėjo 1334 metais Kinijoje, mirė apie 50 mln. Trečioji pandemija irgi prasidėjo Kinijoje 1894 m. ir, paplitusi po visą pasaulį, nusinešė milijonus gyvybių. Tai buvo baisiau už bet kokį karą, nes vienintelis vaistas - sergančiųjų izoliacija. Maras neaplenkdavo ir Lietuvos. 1710 m. vien tik Vilniuje mirė 33 700 žmonių. Mirusiųjų nespėdavo laidoti, nors į vieną kapą guldė po 70-80 lavonų. Tais metais Mažojoje Lietuvoje nuo maro mirė 215 000 žmonių. Kaip tai buvo baugu, aprašė Ieva Simonaitytė romane "Aukštųjų Šimonių likimas".
"Saulė jau buvo netoli leisenos. Tik staiga dideliu ūžimu perlėkė per orą juodas juodas šešėlis. Sparnuotas, baugus, panašus į piktąjį. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink ją, net visai ją uždengdamas.
Ne vienas tai matė, bet keli. Ir didelis išgąstis juos pagavo. Atsiminė žmoneliai senų padavimų, kur apie panašius pasirodymus kalbama. Jie ėjo dar savo pažįstamų įspėti, kad užeinanti Dievo bausmė".
Ir toliau rašytoja pasakoja, kad jau kitą dieną Stolbekio dvare pradėjo vienas po kito mirti žmonės, o dar po kėlių dienų jau nebebuvo laukuose dirbančių žmonių.
"Ir mirė žmonės, baudžiauninkai, būrai lietuviai. Mirė ne tik pavieniui, mirė krūvomis. Nameliai, buvę pilni sveikų žmonių, dabar pilni lavonų. Krito žmonės lyg lapai, šalnos pakąsti. Vieno lavono jau niekas nebelaidoja. Laidojama krūvomis. Grabų niekas nebepažįsta. <...> Praūžė maras pro dvarą, praūžė ir pro Lietuvos šalį, čia mažiau, ten daugiau, o kitur net visus gyventojus nuvarydamas į kapus".
Argi gali kas būti baisiau? Manoma, kad tai buvo paskutinis maro protrūkis Lietuvoje. Tačiau pasaulyje šios ligos židiniai dar neišnaikinti. Jų yra Indijoje, Madagaskare, Peru, Brazilijoje. Tad turistams, kurie vis dar ieško mažiau civilizuotų vietų, užsikrėsti šia liga yra nemažai galimybių.
Virusas mutantas
Maliarija, cholera, Ebolo, Lasso, Marburgo karštligės - taip pat laukia turistų Afrikoje. Užsikrėtus pagyti praktiškai neįmanoma. Užtat virusą į Lietuvą galima atvežti. Žmogaus organizme virusas ima sparčiai daugintis, o dar pavojingiau, kai jis pakeičia savo pavidalą ir prisitaiko prie naujų sąlygų. O tai virusas padaryti moka. Tada sukurti prieš tą ligą skiepai tampa niekam verti. Dėl to bijomasi ir paukščių gripo. Šiaip virusas žmogui nepavojingas, bet, patekęs į gripu sergančio žmogaus organizmą, jis gali mutuoti. Todėl būtina skiepytis nuo gripo ir stengtis jo išvengti. Lietuviai iki šiol nuo gripo nėra masiškai mirę, todėl ši liga jiems atrodo nepavojinga. Net ir karščiuodami vaikšto į darbą, parduotuves, kino teatrus. Kuo tai gali baigtis, mes savo kailiu dar neesam pajutę. O štai 1918-1919 metais nuo gripo pasaulyje mirė 25 mln. žmonių. 1957-1958 metais Azijoje prasidėjusiu gripu persirgo pusė pasaulio gyventojų (Lietuvoje sirgo kas trečias žmogus), mirė apie 1 mln. Beveik tiek pat žmonių pakirto ir Honkongo virusas 1968-1969 m. Lietuvoje nuo gripo paskutiniais metais miršta po kelis žmones, tačiau jo komplikacijos ne vienam išlieka ilgai.
Ekonomiką sugriaus uodai
Valstybės stato užtvaras, mokslininkai ieško vaistų nuo vienų ligų ir epidemijų, o ant mūsų galvų užgriūva kitos. Turistų labai pamėgtose Reuniono, Seišelių, Komorų, Mauricijaus salose šiuo metu siaučia Čikungunjos virusas.
Tai labai rimta, nes šių šalių ekonomikos pagrindas - turizmas. O kas važiuos į šalį, kurioj gali pasigauti virusą, nuo kurio iki šiol net nėra vaistų.
Reunionas tai jau pajuto, nes kai kuriose vietovėse susirgimai Čikungunja pasiekė epidemijos lygį. Saloje serga septintadalis gyventojų - daugiau kaip 157 000. Ligą platina uodai. Simptomai pasireiškia po 4-7 dienų nuo įkandimo. Pakyla aukšta temperatūra ir sukelia didžiulius sąnarių skausmus. Ligonis praktiškai negali pajudėti, net neišlaiko rankoje pieštuko. Vakcinos nuo šios ligos nėra. Norint nesusirgti, nereikia lankytis tose vietose, kur sergama. Reunione jau mirė 75 žmonės. Vietiniai gydytojai ramina, kad daugelis mirusiųjų buvo seni ir ligoti, tad virusas tik paspartino jų mirtį. Tačiau ne visi tiki tokia versija, nes tarp mirusiųjų yra ir sportininkų, ir gaisrininkų - jaunų, sveikų vyrų. Uodus naikina pesticidais, nuo jų ginasi dūmų uždangomis.
Mauricijų, kuriame neseniai lankėsi "Akistatos" korespondentai, liga pasiekė iš Reuniono. Gruodžio mėnesį susirgo pirmas žmogus, o šiandien padėtis jau žymiai blogesnė: serga apie 1 500 žmonių.
Mauricijuje virusas pirmiausia pastebėtas Maheburge, miestelyje salos pietuose. Toliau jis pasklido į šiaurę, į Tioletą, už 60 kilometrų.
Daugybė pacientų, susigrūdę Maheburgo ligoninėje, beviltiškai stengiasi kovoti su Čikungunja. Ligoniai skundžiasi aukšta temperatūra, galvos, kulkšnių bei riešų skausmais.
"Aš visą laiką vemiu. Mano visas kūnas atrodo kaip raižomas. Viską skauda. Aš nežinau, kas man atsitiko", - rėkė jauna moteris vardu Karuna Lalchand.
Vyrų palatoje Vijay Bhunsee skundžiasi sutrikusiu kvėpavimu ir siaubingai skaudančia gerkle. Kelios seselės toje pačioje ligoninėje taip pat užsikrėtė.
"Dauguma mūsų kolegų serga. Jie guli namuose. Nėra pakankamai personalo, kuris galėtų padėti visiems žmonėms. Per dieną paskambina apie 400 žmonių, kurie prašo pagalbos", - sako viena seselė.
Ligoninėse nėra nė vienos laisvos vietos. Daktarų ir seselių per mažai, kad galėtų visiems padėti. Šiuo metu net tie žmonės, kurie nesega Čikungunja, yra įsitikinę, kad serga. Pastebėję nors mažiausią simptomą, jie kreipiasi į daktarus.
Sergančiųjų skaičius gali dar padidėti, kadangi prasidėjęs lietingasis sezonas yra ypač tinkamas virusui sklisti. Šimtai žmonių purškia insekticidus rizikingiausiose teritorijose. Specialios mašinos leidžia dūmus. Vietinė televizija bei radijas stengiasi žmonėms kuo daugiau pranešti apie virusą: gatvėse dalijamos skrajutės, kuriose parašyta, kaip apsisaugoti nuo Čikungunjos, kaip būtų galima užkirsti jai kelią.
Vyresni žmonės stengiasi išvykti iš užsikrėtusių teritorijų kuo toliau, kadangi jiems bei vaikams šis virusas yra ypač pavojingas. Žmonės pradėjo pirkti visus preparatus nuo uodų. Viena kompanija pranešė, kad per vasario mėnesį įvairių preparatų nuo uodų jie pardavė aštuonis kartus daugiau nei per vasarą, kuri trunka apie šešis mėnesius.
Žmonės farmacininkus užvertė klausimais, kokie vaistai padėtų sustiprinti imunitetą taip, kad Čikungunja būtų nebepavojinga. Bet, deja, kol kas nėra jokių vaistų, kurie padėtų apsisaugoti nuo šios ligos, o taip pat nėra ir tokių, kurie galėtų išgydyti. Tiems, kurie užsikrečia, tiesiog leidžiami nuskausminamieji. Atrodo, kad ši liga dar toli nuo mūsų. Iš tikrųjų šiame amžiuje virusai plinta daug greičiau. Tokie uodai, kurie platina Čikungunja - aedes albopikus - jau pastebėti ir Prancūzijos kurortinėse vietovėse prie Viduržemio jūros. Kol kas jie nepavojingi, nes neapsikrėtę Čikungunjos virusu. Bet užteks tik vienam uodui susirgti, virusas ims daugintis, ir Čikungunja pasklis po Europą.
