Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietė Jūratė (44 m.) - miesto piktžaizde vadinamo buvusio bendrabučio gyventoja. Ji beveik savaitę tyliai glaudėsi sąvartynu paverstame kaimyniniame kambaryje, kurio šeimininkai išvykę žiemoti į kaimą. Moters neatbaidė net tai, kad kambaryje - minusinė temperatūra, nes visiškai išdaužytas didžiulis kambario langas. Dar didesnė kančia Jūratei būtų buvusi likti savo kambaryje - čia, anot pačios, jai būtų belikę laukti... tragiškos mirties.
Po skyrybų - skurdi vienatvė
Rimtesnių mokslų nebaigusi Jūratė kadaise buvo pareiginga tuomet garsaus Putliųjų verpalų fabriko darbininkė. Simpatiška mergina, atvykusi iš kaimyninio Šakių rajono, greitai ištekėjo ir susilaukė trijų vaikų, turėjo butą. Prieš kelerius metus Jūratės santuoka iširo. Pačios teigimu, dėl vis dažniau pasikartodavusių nervingų priepuolių, po kurių tekę gydytis ligoninėse. Kadangi Jūratės dažnai nebūdavo namuose, vaikai po skyrybų liko su tėvu. Susveikusi moteris suvokė, kad jos gyvenimas pažiręs šukėmis, ir negalėjo su tuo susitaikyti, o tokia būsena vėl sugrąžino nervų priepuolius.
Likusiai be šeimos, ligotai Jūratei tuometinė jos darbovietė skyrė kambarį koridorinės sistemos bendrabutyje. Vienatvės graužiamai moteriai tai buvo pati didžiausia "meškerė" toliau kabintis į gyvenimą. Nors vaikai liko su vyru, tačiau Jūratei nebuvo uždrausta su jais matytis, todėl ryšys (tiesa, epizodinis) neprapuolė iki šiol. Vienu momentu net atrodė, kad moteris jau išsikapsčiusi iš juodžiausių savo problemų ir pasirengusi naujam gyvenimo etapui. Tačiau netrukus Jūratė tapo bedarbe. Tai buvo naujas skaudus smūgis. Nesveikatos problemą papildė skurdo problema. Jūratei buvo paskirta invalidumo grupė, tapusi pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Nuo bendrų kompanijų - iki patyčių
Kas gyvena buvusiame bendrabutyje, kuriame turi kambarį ir Jūratė, tas žino, kaip sunku atsispirti čia vyraujančiai "politikai". Neūkiškai nugyventas daugiabutis labiau primena vadinamųjų gyvenimo dugno žmonių buveinę. Čia nuolat keičiasi iš įkalinimo vietų sugrįžę gyventojai, pastogę randa išsiskyrę, prasiskolinę, prasigėrę asmenys, ne viename kambaryje orgijas nuolat kelia žemiausios "klasės" prostitutės, parsiduodančios už litą arba už stiklelį, siaučia vagys, chuliganai, klesti lytinė prievarta. Tvarkingai gyvenančias šeimas suskaičiuoti turbūt užtektų dviejų rankų pirštų.
Prie kurios namo gyventojų grupės priskirti Jūratę, iš karto atsakyti sunku. Lango užuolaidos, gėlių vazonai ir įrėmintos dukterų nuotraukos ant sienos, keletas prabangesnių išeiginių drabužių, aukštakulniai bateliai išdavė, kad Jūratė turi skonį ir buvo susikūrusi jaukų namų židinį. Tačiau tiesa ir tai, kad vienatvės ir nevilties slegiama Jūratė pamėgusi kompanijas ir stiklelį - jos kambarys ne kartą tapęs lėbautojų pastoge. Anot kaimynų, Jūratei daug gerti nereikia - ji apsvaigstanti nuo kelių stiklelių. Pačios moters teigimu, negerti ji negalėdavusi, nes tik "apdujusi" pasijausdavusi laimingesnė, kažkam dar reikalinga.
Išpuoliai nežabotos baimės fone
Tik keli artimiausi kaimynai žino, kad Jūratės kambaryje kildavusios orgijos - tikrai ne jos pačios noru organizuoti "vakarėliai": girti atėjūnai, triukšmingai įsiveržę naktį, kambaryje šeimininkaudavo be skrupulų, o tikrąją šeimininkę paryčiais neretai palikdavo apkumščiuotą, apstumdytą, sumuštą, pažemintą. Kitiems gyventojams atrodydavo, kad Jūratė - lindynės laikytoja. Būtent tokios nuomonės buvo ir apylinkės inspektorius Vytenis Kulakauskas, "Akistatą" tikinęs, kad Jūratei padėti nebegalima, nes ji pati to nenorinti. Namo gyventojai sakė bene kiekvieną naktį prabundantys nuo kilusių triukšmų, nuo staiga tylą perrėžusio pagalbos šauksmo ar girtų šėliotojų žvygsmų.
Toks triukšmas buvo kilęs ir naktį, kai keturi jauni chuliganai siaubte nusiaubė Jūratės kambarį. Anot moters, jie įsiveržė būdami labai pikti, prieš tai kelias valandas triukšmingai gėrę bendroje virtuvėje, ir pareikalavo atiduoti gautą invalidumo pensiją (taip darydavo ir anksčiau). Tada jie staiga parvertė ant grindų Jūratės drabužių spintą, sulaužė stalą, šipuliais pavertė kėdes, apvertė sofą, išdaužė langą, indus, išdrabstė lentynose buvusius daiktus. Tuo metu Jūratė tik tūnojo susigūžusi, nepratardama nė žodžio, ir baimindamasi laukė, kada chuliganų smūgiai bus nukreipti į ją. Rėkti moteris bijojo, tačiau ir įsibrovėlių keliamas triukšmas nesudomino nė vieno kaimyno, galinčio padėti. Išlieti beprotiškas emocijas ant daiktų girtam ketvertukui nepakako - išeidami jie Jūratę sumušė, suspardė, tyčiojosi taip, kaip diktavo jų nežabota fantazija.
Moteriai prireikė slėptuvės
Po tokio išpuolio Jūratės pastogė priminė netgi ne sandėlį, o didžiulį šiukšlių konteinerį, kuriame nebeliko vietos kojai ant grindų padėti. Ryto Jūratė sulaukė įsikuitusi į suverstų skudurų krūvą. Dieną ji, sumušta ir įskaudinta, padedama kaimynės, šiaip taip išėjo iš savo kambario, ant kurio slenksčio liko paguldytos išverstos durys, o viduje šeimininkavo pro išdaužtą langą besiskverbiantis lauko šaltis. Jūratė buvo paslėpta gretimame nerakinamame kambaryje, kurio gyventojai išvykę. Nors čia - irgi tų pačių chuliganų jau anksčiau iš baldų ir daiktų padarytas sąvartynas ir išdaužtas langas, tačiau ir Jūratei, ir jos pagalbininkei kaimynei atrodė, kad niekam nekils mintis, jog už durimis užremtos angos slepiasi žmogus.
"Šaldytuve" Jūratė, įsikuitusi į svetimus patalus ir įvairius skudurus, susiradusi šiltesnių drabužių, drebėdama praleido keturias naktis ir tiek pat dienų. Rytais ji pakildavo iš migio ir nedrąsiai prašmėžuodavo bendrabučio koridoriais - iš žmonių, skubančių į darbą, prašydavo centų. Už juos pirkdavosi alaus, cigarečių ir vėl sugrįždavo į kadaise kambariu vadintą erdvę. Čia Jūratę ir aptiko korespondentė, paraginta vieno neabejingo žmogaus skambučio. Šiek tiek neblaivios moters akys ir be žodžių išdavė skausmo, baimės ir nevilties kupiną pagalbos šauksmą.
Svajonė - neįgaliųjų pensionatas
Marijampolės savivaldybės darbuotojos, atskubėjusios į garsųjį bendrabutį ir pašiurpusios nuo išvysto vaizdo, nudžiugo, kad Jūratė nesipriešino pasiūlymui iškart vykti į nakvynės namus. Taip pat apsidžiaugusi nelaimėlė rūpestingai priminė, kad chuliganai paėmę jos pasą, kitus dokumentus, tačiau prašė jos nepalikti. Nuo sienų nusikabinusi savo vaikų nuotraukas Jūratė išėjo iš turėtų namų taip, kaip stovi. Tik nelaimėlės eisena ir taktiškas elgesys išdavė, kad pagalba teikiama ne benamei valkatai ar tramdomai niekdarei, o rimtų priežasčių iš savo namų išguitai moteriai.
- Jeigu būčiau likusi tame bendrabutyje, vieną dieną mane būtų nužudę arba sužaloję taip, kad visą likusį gyvenimą nepakilčiau iš lovos, - džiaugėsi nakvynės namuose įsikūrusi ir gerokai atsigavusi Jūratė. - Čia man gerai - darbuotojai išimties tvarka leidžia būti ir dienomis, kol daugiau sustiprėsiu. Po to eisiu pas gydytojus, susitvarkysiu invalidumo dokumentus, pasidarysiu laikinąjį pažymėjimą vietoj paso ir lauksiu, kada galėsiu apsigyventi kokiame nors neįgaliųjų pensionate. Į bendrabutį negrįšiu - jame aš vėl būčiau dugno žmogus.
Pasigyrusi, kad nakvynės namuose sugeba gyventi be alkoholio, Jūratė teigė dabar galėsianti kreiptis į policiją dėl lemtingąją naktį chuliganų jai padarytos skriaudos. Du vyrukus, kuriuos pažįsta, ji pareigūnams jau įvardijo, o du jų bendrus policininkams teks nustatyti patiems.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Jūratė kelias paras slapstėsi sąvartynu paverstame svetimame bute
- Išdaužyti langai - nebūtinai negyvenamo kambario atributas
- Chuliganai viską Jūratės kambaryje apvertė aukštyn kojomis
