Po vieną jie - niekas (1)
Nusikaltėlių gaujos Marijampolėje aktyviausiai veikė apie 1990 - 1993 metus. Vėlesni dveji metai, kaip dabar šmaikštauja pareigūnai, buvo "gaujų sodinimo metas". Pirmieji už grotų atsidūrė vadinamieji "jakštai", po to toks pat likimas ištiko "raikinus", Žemę ir Londoną, Zazą. Paprašyti pažvelgti į garsiausias Marijampolės gaujas kitų šalies miestų organizuoto nusikalstamumo kontekste, Suvalkijos sostinės pareigūnai džiaugiasi, kad bent jau iki šiol čia mažiausiai pralieta kraujo, išvengta žiaurumo protrūkių ir brutalaus smurto aukų. Tiesa, nežinomybės mįslė iki šiol pakibusi virš buvusio desantininko Zazo likimo - vienu iš nusikalstamo pasaulio autoritetų vadinamas karininkas jau daugiau nei ketverius metus laikomas dingusiu be žinios.
Puikavosi susikurtu įvaizdžiu
Policijos pareigūnų teigimu, nusikalstamų gaujų pradininkais Marijampolėje reikėtų laikyti Arūną Jakštą, Arūną Brusoką, pravarde Džabaras, ir Virginijų Gruodį. Jauni (tuomet jiems buvo po 21 - 26 metus), užsikrėtę kitų miestų nusikaltėlių išpopuliarintu įvaizdžiu - plikai skusta galva ir masyviu sprandu, norintys pademonstruoti savo ištreniruotą kūną, neturintys kur išlieti energiją. Kita jų "medalio" pusė - grubūs, nežinantys, kas yra pagarba, pirmenybę teikiantys kumščiams. Po vieną jie būdavo niekas, trise - jau gąsdinanti, diktuojanti ir griaunanti jėga. Kalbama, kad pirmosios šių jaunuolių jėgą pajuto tuomet didelėse eilėse prie prekių, dalintų pagal talonus, vargdavusios moterėlės - jas "kampuotieji" sugebėdavo išmesti iš eilės, kaip sakoma, dėl nepatikusių akių. Paskui skustagalvių akiratyje atsidūrė pirmieji komerciniai kioskai. Brutalūs jaunuoliai, atėję būreliu, prisirinkdavo norimų prekių - cigarečių, tuomet populiaraus lenkiško konjako, saldumynų ir leisdavo suprasti, kad pasiskundus policijai būsią tik blogiau. Įžūlūs nusikaltėliai net nesumodavo prekybininkams melagingai paaiškinti, kad vaišes renkasi avansu - esą saugos kioską nuo kitų ilgapirščių (suteiks vadinamąjį "stogą"). Iš pradžių nuo chuliganų nukentėję žmonės, paženklinti smūgių pėdsakais, pranešdavo apie tai pareigūnams, tačiau "kampuotieji", vos tik apie tai sužinoję, pareiškėjus arba dar kartą pagąsdindavo, arba papirkdavo. Pabūgę žmonės staiga policijoje "prisimindavo", kad nukentėjo ne nuo chuliganų - tai esą nuo laiptų nukrito, tai į važiuojantį automobilį atsitrenkė. Štai vienas Lenkijos pilietis, į policiją kreipęsis dėl to, kad jį užpuolė ir atėmė pinigus, po keleto dienų kelis šimtus dolerių "rado" po savo automobilio kilimėliu... Ko gero, ilgainiui tokia praktika gauja virstantiems chuliganams leido pasijusti nebaudžiamiems, visagaliams.
Gatvės banditėlių "karjera"
Nuo chuliganizmo prie, vadinkime, "aukštesnio lygio" nusikalstamos veiklos A. Jakštas su savo bendrais perėjo 1992 metais, kai, be minėtų Džabaro ir V. Gruodžio, prie jo prisišliejo Vytautas Gibas, Drąsius Kereiša, Petras Ašeriškis (Čigonas, Čečėnas), Benediktas Bendoraitis (Benderis). Du pastarieji buvo geru dešimtmečiu vyresni už savo bendrus, tačiau visus vienijo tie patys interesai. Beveik visi - anksčiau jau teisti, sėdėję. Jie susibūrė į nusikalstamą grupę asmeniniam piliečių turtui grobti ir prievartauti. Gaujos lyderiu tapo šios veiklos pradininkas Arūnas Jakštas. "Jakštai" lankė verslininkus, kioskų savininkus. Siūlyti savo "stogą" "berniukai" paprastai atvažiuodavo ne po vieną. Už "apsaugą" pareikalavę mokėti tam tikrą sumą pinigų (iš pradžių - po 3 000 ar 4 000 talonų, vėliau - nuo keliasdešimties litų iki kelių šimtų JAV dolerių per mėnesį), "jakštai" palikdavo verslininkams savo vizitines korteles. Iš tiesų, net ir gaudami "mokesčius", "jakštai" verslininkų turto nesaugodavo - pareigūnams žinomas ne vienas atvejis, kai "stogą" turėję kioskai tuo pat metu nukentėjo nuo vagių ir plėšikų, o "stogdavių" išdalintose vizitinėse kortelėse buvę telefonų numeriai tylėdavo. Verslininkams, atsisakiusiems "jakštų" peršamos paslaugos, nusikaltėliai žadėdavo "duoti į galvą", turtą "paleisti dūmais". Neretai duoklės būdavo paimamos prekėmis. Štai atvykdavo į kioską Čigonas, prisirinkdavo prekių ir pasakydavo, kad tai - "Jakšto sąskaiton". Kaip tik Čigonas"elgdavosi brutaliausiai - jis ir sulaikytas buvo tada, kai viename kioske, gviešdamasis alaus ir cigarečių, pardavėjai pakišo peilį.
Verslininkais tapti nepavyko
"Jakštų" grupuotė šefavo ir tuo metu pelningai Marijampolės automobilių turguje besidarbavusius prekeivius. A. Jakštui jau kalint Lukiškėse, pareigūnų rankose atsidūręs vienas jo vienminčio giminaičio laiškas tai tik patvirtino. Bendras pranešė savo lyderiui, kad be jo automobilių turguje nebėra tvarkos, tiesiog atiminėjamos mašinos. "Dabar iš Vilniaus ir Kauno atvykę vyrukai pareiškė, kad nuo šiol reikės mokėti jiems, jeigu jau savo mafiją pasodinome", - buvo rašoma laiške.
Nuo pat nusikalstamos veiklos pradžios "jakštams" labai rūpėjo ir kelių miesto objektų privatizavimo reikalai. Pareigūnams žinoma, kad A. Jakštas, siekdamas sau naudingų rezultatų, grasino ir darė moralinį spaudimą tuo metu mieste vykusių aukcionų dalyviams. Jis su bendru aplankydavo būsimo aukciono dalyvį ir nurodydavo jam, kokios siūlomos sumos negalima viršyti, antraip "būsią blogai". Aukciono organizatoriams apie tai sužinojus, aukcionai nurodytą dieną neįvykdavo.
Prieš atsidurdami už grotų "jakštai" 1993 metų vasarį įregistravo bendrovę "Notus", per kurią tikėjosi legalizuoti savo pinigus. Firmos prezidentu buvo laikomas D. Kereiša, pats A. Jakštas tenkinosi viceprezidento postu. Įmonės įregistravimo dokumentuose buvo nurodyta, kad "Notus" versis mažmenine prekyba, prekyba su užsienio šalimis, komerciniu tarpininkavimu ir panašiai. Kurį laiką "Notus", susiradusi nekokią reputaciją turinčių verslo partnerių Vokietijoje, prekiavo naudotais automobiliais ir jų detalėmis. Marijampolės policijai buvo žinoma, kad "Notus" vokiškieji partneriai savo šalies teisėsaugininkų akiratyje buvo už vogtų daiktų supirkinėjimą, narkotikų ir pornografijos platinimą. Vėliau "jakštų" santykiai su vokiečiais labai pašlijo: partneriai vieni kitus pradėjo kaltinti vagystėmis, apgaulėmis, vokiečiai keletą kartų netgi kreipėsi į policiją. Nusikaltėlių "verslininkystei" buvo aplaužyti "ragai". Beje, "išplauti" pinigus, įsitvirtinti legaliame versle ir tapti galbūt ne vien Marijampolėje gerbiamais verslininkais "jakštams" galutinai sutrukdė 1993 metų liepą įsigaliojęs Prevencinio sulaikymo įstatymas, leidęs įtariamus asmenis sulaikyti ir suimti dviem mėnesiams net ir nepateikus kaltinimų. Dabar pareigūnai sako, kad šis įstatymas buvo naudingas "užveržiant" iki tol buvusių nesutramdomų asmenų nusikalstamą veiklą.
Pirmieji pradėjo - pirmi ir sėdo
Penki "jakštai", visiškai neigę savo kaltę, buvo nuteisti 1995 metų kovo mėnesį (du jų bendrininkai pasislėpė). Tiesa, teisme nepavyko įrodyti, kad "jakštai" buvo susibūrę į organizuotą nusikalstamą susivienijimą (gaują), tad dėl šio kaltinimo visi buvo išteisinti. Dabar belieka tik pasvarstyti, ar iki teismo įkalčius rinkę pareigūnai nesugebėjo to padaryti, ar patys nusikaltėliai buvo per menko proto pretenduoti į tokį nusikalstamą susivienijimą, kokį apibrėžė tuo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Tačiau dėl turto prievartavimo, vagysčių ir chuliganizmo apkaltintiems "jakštams" Marijampolės rajono apylinkės teismas atseikėjo po 5-7metus kalėti. Neįrodytos grupuotės lyderiu laikomas A. Jakštas, prieš tai du kartus jau teistas už chuliganizmą, už reketą buvo nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme ir pasiųstas į griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Teisme prieš "kampuotuosius" liudijo beveik dvidešimt įslaptintų asmenų. Ne vienam ir toliau buvo grasinama tylėti. Vieno liudytojo kioskas už tai buvo sudegintas. Kai kurie, pabūgę neprognozuojamų ir galinčių be gailesčio viską sugriauti nusikaltėlių, apskritai atsisakė liudyti.
Nuteisus penkis "jakštus", po metų Kauno policija sučiupo šiame mieste pasirodžiusius dar du A. Jakšto bendrininkus - V. Gruodį ir D. Kereišą, tuo metu besislapsčiusius nuo teisingumo. Abu vyrai kaip kokie nemąstantys vaikai įkliuvo sėdėdami automobilyje pačiame Kauno centre, netoli Vyriausiojo policijos komisariato! Pareigūnams jie sukėlė įtarimų, tad buvo atvesti į komisariatą. Čia ir paaiškėjo, kad tai dvejus metus ieškomi "jakštai". Buvo manoma, kad V. Gruodis slapstydamasis gyveno Rusijoje, tačiau jis buvo pastebėtas važinėjantis prabangiu automobiliu Vilniuje, Palangoje. Pareigūnus pribloškė ieškomo V. Gruodžio elgesys, kai šis vyras buvo atpažintas spaudoje publikuotoje nuotraukoje su "Mis pasaulis" iš Indijos Aišvarija Raj, tais metais viešėjusia Lietuvoje... Sulaikyti vyrai vaidino nustebusius - esą jokių nusikaltimų nepadarę ir net nepažįstantys jokių "jakštų". Tačiau po pusmečio jie išgirdo teismo nuosprendį už turto prievartavimą - abiem paskirtos pusšeštų ir septynerių metų laisvės atėmimo bausmės.
Nauji lyderio "žaidimai"
2000-ųjų balandį anksčiau laiko išleistas iš Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos Arūnas Jakštas (dabar jam 39 metai) sugrįžo į Marijampolę, kur gyvena jo sūnus ir po skyrybų antrą šeimą sukūrusi buvusi žmona. Dar kalėdamas Arūnas "Akistatos" korespondentei sakė Lietuvoje savo ateities nekursiąs, nes policija neleisianti jam ramiai gyventi. Vyras neslėpė laimės ieškosiąs užsienyje. Grįžęs į laisvę Arūnas su dar dviem savo bendražygiais įregistravo bendrovę "Notus ventus", tačiau jos veikla nutrūko net neprasidėjusi. Vos daugiau nei du mėnesius laisvai pavaikščiojęs A. Jakštas, vieną vakarą lankydamasis miesto centre veikusiame dainininko ir verslininko Žilvino Žvagulio "Muzikiniame angare", laiką leido muzikuojant garsiesiems ŽAS-ams. Čia Arūnas ir keliolika jo nuolankių vyrukų susigrūmė su angare dirbusiais apsaugos darbuotojais, kurie kreipėsi į policiją. Tardymo skyriuje tuoj pat buvo iškelta baudžiamoji byla dėl chuliganizmo. Nukentėjusiųjų teigimu, dėl gerai ištreniruoto ir išpuoselėto kūno įspūdingos išvaizdos vyriškis, iki pusės nuogas, ryškiomis tatuiruotėmis išmargintomis rankomis ir nugara, kaklą pasipuošęs stambia grandine, bandė "neapžiūrėtas" prasibrauti į palapinę. Vienas apsaugos darbuotojas jį sugriebė už rankos ir nepraleido. Nepaklusnusis, kurį dauguma aplinkui vadino pavarde - Jakštu, mestelėjo jį sulaikiusiajam: "Jūs man, pydarai, padarėte gėdą" ir pasiūlė pasikalbėti lauke. Replikomis apsisvaidę vyrai susikibo. Nukentėjusiųjų teigimu, A. Jakštas pirmas netikėtai smogė kumščiu į veidą. Susipešusius vyrus puolė raminti ir apglėbę laikė jų draugai. A. Jakštas, tarsi perspėdamas apie gresiantį pavojų, pratarė, jog palapinėje dar yra bent dešimt jo žmonių, tad visi "galintys gauti į galvą". Konfliktui aprimus, A. Jakštas su keliais savo draugais įėjo į angarą ir atsisėdo prie "savo žmonių". Po kelių minučių būrys naujosios kartos "jakštų" vienu metu pakilo nuo stalo ir grėsmingai patraukė išėjimo link. Priekyje išdidžiai ėjo pusnuogis A. Jakštas. Visi jie apsupo tris apsaugos darbuotojus ir pradėjo daužyti rankomis, o parkritusius spardė. Muštynės tetruko apie tris ar keturias minutes. Tarp kitų diskotekos lankytojų kilo panika, dauguma klykė ragindami nesimušti. Akimirksniu A. Jakštas užšoko ant stalo ir grubiais, nepadoriais judesiais sušoko savotišką pergalės šokį. Autoriteto pavyzdžiu pasekė paskui jį ant stalo liuoktelėję keli ištikimi jo palydovai ir garbintojai - ne tokio įspūdingo sudėjimo jaunuoliai. Netrukus šie palydovai glaudžiu ratu apsupo A. Jakštą ir šitaip apsaugotą pagarbiai išlydėjo iš palapinės. Visi pradingo tamsoje.
Tuokart apklausti A. Jakštą pareigūnams nepavyko, nes, kaip jie tikino, įtariamojo nerasta namuose. Policininkai pražioplino ieškomąjį ir dar kartą: tapo žinoma, kad A. Jakštas išvykęs į Vokietiją. Po gero pusmečio Marijampolės teisėsaugininkus pasiekė žinia, kad A. Jakštas sulaikytas Vokietijoje, nedideliame miestelyje netoli Šveicarijos sienos. Šaltinių teigimu, A. Jakštas užsienyje dabar jau nuteistas ir kali už nekokybiškų narkotikų, keliems vartotojams galėjusių tapti mirties priežastimi, platinimą. Marijampolės teisėsaugininkai turi duomenų, kad A. Jakštas iš Vokietijos turėtų būti išgabentas dar iki šių metų pabaigos. Jie viliasi, kad pavyks atnaujinti įvykių "Muzikiniame angare" tyrimą, tačiau negali garantuoti, kad už chuliganizmą A. Jakštas vėl bus nuteistas.
Iškrikusiųjų vietą užima kiti
Marijampolės ONTT akiratyje šiuo metu yra apie 30 asmenų, laikančių save "jakštų" pasekėjais. Jų nusikalstama veikla daugiausia susijusi su automobilių vagystėmis ir už jas reikalaujamomis išpirkomis. Neseniai lygtinai nuteistas vienas iš jų - Mantas Švelnys (25 m.). Šiuo metu policija ieško už žmogžudystę teisto, o dabar dėl reketo įtariamo A. Jakšto sesers sūnaus Dariaus Majausko (23 m.). Prieš kelis mėnesius policijos akiratyje atsidūrė ir A. Jakšto sūnus Elvis - jaunuolis minimas vienoje prievartavimo byloje. Pareigūnų teigimu, naujosios kartos atstovai yra grubesni, žiauresni, siekiantys pranokti senuosius autoritetus.
Kalbant apie senuosius gaujos narius, šiuo metu neturima neigiamų duomenų tik apie Čigoną ir Benderį. Pirmasis visai pradingęs iš akiračio, o antrasis darbuojasi vienoje įmonėje apsaugininku ir turi aibę problemų dėl blogais keliais pasukusių savo atžalų - vienas Benderio sūnus nuteistas už išžaginimą, kitas tituluojamas moksleivių siaubu Benderiuku ir jau teistas už vagystes. Šešių vaikų tėvas Benjaminas Bendoraitis (45 m.) dėl tokio savo atžalų likimo linkęs kaltinti žmoną, kuri, jam atsidūrus už grotų, vaikų taip pat neprižiūrėjo. Šiuo metu šeima išsiskyrusi. Grįžęs iš kolonijos Benderis du kartus buvo užpultas ir patekęs į medikų rankas. Vieną kartą vyras buvo padurtas peiliu, kitą kartą jam buvo sulaužytos abi kojos. Nukentėjusiajam pretenzijų nepareiškus ir su policija bendravus nenoriai, užpuolimų motyvai iki šiol liko neaiškūs.
Gaujoje neišvengta ir netekčių
2000-ųjų rugpjūtį Marijampolėje, netoli miesto ligoninės, žuvo naujutėlaičiu motociklu "Yamaha" važiavęs Arūnas Brusokas (31 m.), tuokart vos prieš kelis mėnesius sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos. Džabaro pravardę turėjęs vyras už turto prievartavimą buvo nuteistas pusseptintų metų laisvės atėmimo bausme. Lemtingąją pavakarę Arūnas skuodė stulbinančiu greičiu. Posūkyje nesuvaldyto motociklo trenksmas priminė sprogimą. Nuo smūgio lūžo betoninis pakelės stulpas. Sušokę prie langų daugiabučių gyventojai pamatė į tvorą įsirėžusį motociklą ir juo važiavusį pusnuogį, tik trumpomis kelnėmis mūvėjusį motociklininką. Džabaro gyvybė užgeso netrukus. Šalia apgadinto motociklo pareigūnai rado besimėtančius du šalmus, tačiau spėjo, kad vyras važiavo be šalmo. Naujas motociklas, nepriklausęs A. Brusokui, buvo skirtas parduoti. Džabaro žūtimi susidomėję marijampoliečiai suskubo įvykį apipinti gandais. Vieni kalbėjo, kad motociklininkui kelyje pasimaišė netikėtai išlindęs opelis, kiti pasakojo, neva kažkas matęs, jog ta gatve vienas paskui kitą skuodė du panašūs motociklai, o savotiškas lenktynes filmavo motociklininkų draugai. Įvykį tyrę pareigūnai tikino tokių duomenų neturį. Žuvusiojo artimieji sakė, kad Arūnas paprasčiausiai nesuvaldė motociklo, kuriuo buvo važiavęs vos keletą kartų.
Apmaudu, kad kelių policininkai, už keturis kelių eismo taisyklių pažeidimus ir surinktus baudos taškus planavę laikinai atimti vairuotojo pažymėjimą iš nepaklusnaus A. Brusoko, nesuspėjo to padaryti likus savaitei.
Pareigūnai neslėpė manantys, kad "jakštai" nepasižymėjo nei išsilavinimu, nei džentelmeniškumu, tačiau Džabaras viešumoje iš kitų bendrų išsiskirdavo būdamas santūresnis ir kultūringesnis, "neišsišokdavo". Kalbama, kad savose kompanijose jis sugebėdavo patraukti bendrų dėmesį, burti juos apie save. Pareigūnams A. Brusokas buvo sakęs nebesivelsiąs į jokią juodą veiklą, gyvensiąs ramiai ir tiktai sau. Vyriškis sakė turįs nuolatinį tiekėjo darbą, draugę, tad su praeitimi ryšius nutraukęs. Tačiau faktai kalbėjo ką kita: grįžus į laisvę A. Jakštui, Džabaras, kartu su juo ir D. Kereiša, įregistravo individualią įmonę - vadinasi, ketino bendrauti toliau.
Nuotrauka iš policijos archyvų: Arūnas Jakštas laikomas Marijampolės nusikaltėlių gaujų pradininku
"Akistatos" inf.
