Juo labiau vidaus reikalų ministras P. Valiukas politikavo, tuo mažiau policijoje buvo kam skelbti pažadėtąjį karą organizuotiems nusikaltėliams. Nors Šiaulių policija depolitizavosi pirmoji šalyje, tačiau komisariatas ūžė nuo bauginančių gandų: iš policijos neva žadama išvaryti buvusius kompartijos narius; girdi, policijoje negalės tarnauti sovietmečiu apdovanoti milicininkai, kažkas "žinojo", kad policijoje negalės dirbti rusų tautybės pareigūnai ir t. t. Nors laikas parodė, jog gandai buvo nepagrįsti, policiją paliko daug senų kadrų. Dalis kriminalistų rusų emigravo ir dabar sėkmingai triūsia Rusijos milicijoje. Tačiau daugiausia prityrusių policininkų lietuvių išėjo į pridygusių bankų bankelių apsaugos struktūras, kur dirbti buvo lengviau, o atlyginimai geresni.
Policijoje - palaida bala
Pirmieji Nepriklausomybės, SSRS ekonominės blokados metai buvo sunkūs, tik žmonės tada dar buvo kantrūs, be to, daugelis turėjo atsargų "juodai dienai". Blogas policijos finansavimas privedė prie to, jog Šiauliuose pirmuosius penkerius metus po Nepriklausomybės atgavimo policija buvo tapusi palaida bala. Tuo pasinaudojo nusikaltėliai, pradėję akiplėšiškai reketuoti absoliučią daugumą pradedančiųjų verslininkų. Nusikaltėliai "apsaugą" siūlydavo net valstybinių įmonių vadovams, o šie suko galvas, kaip buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti išmokas banditams. Prasidėjus privatizacijai tamsiosios jėgos pasirūpino, kad apčiuopiama dalis pirkėjų pinigų tektų ne valstybei. Turtėjant nusikaltėlių vadeivoms, Šiauliuose susibūrė įtakingiausia "Princų" bei kelios mažesnės grupuotės.
1990-1993 metus galima drąsiai vadinti suirutės Lietuvos policijoje laikotarpiu. Specialistai iš policijos išsibėgiojo, į inspektorių bei tardytojų pareigas buvo priimami žmonės be jokio juridinio išsilavinimo. Taip daugybė inžinierių bei mokytojų tapo kriminalistais ir tardytojais. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo - nusikalstamumas suvešėjo. Nenuostabu, jog iš tokios policijos nusikaltėliai nebijojo atvirai tyčiotis. Pavyzdžiui, 1990-ųjų vasarą šiauliečiai nutarė Palangoje paauklėti autoritetų nepripažįstančius kauniečius. Žaliūkai susėdo į lengvuosius automobilius ir kolona patraukė į Palangą. Nuo daugelio mašinų buvo (neregėtas akiplėšiškumas!) nusukti valstybiniai numeriai. Šiaulių policijos vadovas vyresnysis komisaras R. Vaitekūnas (vėliau tapęs VRM ministru) nusižemino: privažiavęs prie pasiruošusios išvykti kolonos vyrų maldavo kurorte nerengti pogromų, nesimušti. Nusišaipę ir dar daugiau pasitikėjimo įgavę skustagalviai nestabdomi pasiekė Palangą, kur padarė, kas jiems buvo reikalinga.
Keturi komunarai
Operatyvinėse tų metų Šiaulių policijos ataskaitose ministerijai Šiauliuose minimos 8-9 nusikaltėlių grupuotės. Palaipsniui mieste nusikaltėlių vienvalde lydere tapo "Princų" arba "Vladų" grupuotė, vadovaujama keturių autoritetų: Vlado Baranausko (Baranio), Vladislovo Stanaičio (Stalonės), Vidmanto Kavaliuko (Amerikono) bei Vladislovo Šiaulio (Žemaituko). Kai ketvertukas 1992 metais po Šiaulius ėmė lakstyti naujais sportiniais, tiems laikams itin prabangiais japoniškais automobiliais "Mitsubishi 3000", mieste atitinkamos pasaulėžiūros jaunuolių sluoksniui jis tapo turto, jėgos bei laimingo gyvenimo simboliu. Tačiau ir "princai" savo autoritetą Šiauliuose gavo ne kaip dovaną, o išsikovojo ne kartą rizikuodami gyvybėmis.
Bene aktyviausias iš "princų" buvo Vladas Baranauskas (gimęs 1957 m.). Jaunystėje jis buvo perspektyvus imtynininkas, netgi kandidatas į SSRS sambo bei dziudo imtynių jaunimo rinktines, tačiau su draugais sėdo "per mergą". Sovietinė teisėsaugos mašina nepagailėjo pirmą kartą nusikaltusių jaunų vaikinų. Vladui buvo skirta 9 metai nelaisvės. Kalėjime miegantį Baranį perdūrė Kostas Kuklys, tačiau tas per stebuklą išgyveno. Grįžęs iš įkalinimo vietos jis toliau sportavo. Baranis visada buvo labai greitos orientacijos, šaltų nervų, apsukrus ir gana diplomatiškas (jei tik nebūdavo persigėręs). Net ir išsisukęs nuo mirties po kelių pasikėsinimų Vladas su kulka nugarkaulyje Japonijoje tapo pasaulio veteranų sambo imtynių čempionu.
Vladislovas Stanaitis (gimęs 1962 m.) nuo jaunumės užsiiminėjo kultūrizmu ir iki šiol yra geros sportinės formos. Niekada nevartojęs narkotikų, o alkoholį - labai saikingai, Stalonė pasižymėjo sugebėjimu suburti aplink save komandą ir jai vadovauti. Stalonę į nusikaltimus pastūmėjo sovietinė teisėtvarka - besimokydamas 9 klasėje, 1978 metais vaikinas paėmė svetimus muzikos instrumentus ir buvo nuteistas. Kolonijos sugadintas Vladas kartu su A. Rimša, J. Puzinu, V. Mockumi bei jaunesniu broliu Rolandu Stanaičiu (Ruliu) padėjo publikacijos pradžioje minėtam pogrindžio milijonieriui R. Šiukštai išmušinėti skolas. R. Šiukštos pasiųsti vaikinai apvogė ir keletą spekuliantų, už ką V. Stanaitis 1982 metais antrą kartą buvo nuteistas kalėti 4 metus.
Vidmantas Kavaliukas (gimęs 1954 m.) nuo mažų dienų turėjo biznieriaus gyslelę. Nors pastaruoju metu Amerikonas prieš žurnalistus puikavosi savo bajoriška kilme, gandai apie ją gerokai perdėti. Augdamas tarp proletarų Vidmantas mokėjo paspekuliuoti, vienas pirmųjų Šiauliuose įsigijo vaizdo magnetofoną, kurį žiūrėdamas pedantiškai vedė pamylėtų merginų apskaitą. Viena iš šio sąrašo pasiskundė išžaginimu, todėl Vidmantas buvo nuteistas. Peržiūrėję konfiskuotas jaunojo lovelaso vaizdo kasetes, prokurorai Amerikonui "prisiuvo" dar ir straipsnį už pornografiją, nors Vidmantas jos visai neplatino, o tik naudojo grynai "darbo reikalais". Amerikonas yra šiek tiek karštakošis, tačiau toli gražu nekvailas, grupuotėje būdavo verslo idėjų variklis.
Vladislovas Šiaulys (gimęs 1963 m.) buvo pati paslaptingiausia asmenybė iš ketvertuko. Vienintelis neteistas, visada besišypsantis Žemaitukas stengėsi išlikti įtakingų draugų šešėlyje, tačiau jo žodis grupuotėje nebūdavo paskutinis. Jam buvo patikimi sudėtingiausi organizaciniai reikalai. Iš Telšių kilęs Vladislovas prisišliejo prie "princų", kai puikiai organizavo vieno priešo pašalinimo operaciją. Subyrėjus grupuotei, V. Šiaulys pats buvo pirmasis pašalintas. Jis jau daug metų yra dingęs be žinios, manoma, kad nužudytas ir užkastas.
Informatoriai policijoje
Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, po 1990-ųjų buvo paplitęs reketas už pavogtus automobilius. 1991 - 1992 metais vakarietiški automobiliai dar buvo egzotika. Ne vienas jų savininkas Šiauliuose buvo duoklės paprašytas iš anksto - kad mašina kur "pati" nenuvažiuotų. Ramybės kaina - iki 500 dolerių. Kad ir kiek kriminalistai prašė, jog nukentėjėliai bendradarbiautų su policija, tačiau norinčiųjų (ne tik Šiauliuose) praktiškai nebuvo - tuomet pasitikėti mūsų policininkais galėjo tik visiški naivuoliai arba kvailiai. Tik po kelerių metų Šiaulių miesto VPK Kriminalinėje policijoje buvo demaskuoti net du asmeniški Amerikono informatoriai. Tiesa, nieko neįrodžius parsidavėlius teko tik atleisti.
Visuomenė buvo pastebėjusi, jog banditai turi informatorių ir policijos padaliniuose, kur registruojami automobiliai. Iš lūpų į lūpas buvo pasakojamos neišgalvotos legendos, kaip vos žmogui užregistravus ką tik įsigytą automobilį, jau antrą trečią naktį mašina dingdavo iš išlaužto garažo.
Ne legendos ir tai, jog 1990-1998 metais tiek stambios, tiek mažos firmelės mokėjo duokles reketininkams. Nusikaltėliai buvo tiek suįžūlėję, jog buvo pradėję net siūlyti sudaryti raštiškas įmonės "apsaugos" sutartis. Kaina Šiauliuose už ramybę svyravo nuo 4 000 iki 40 000 talonų, vėliau iki 500 dolerių per mėnesį. Suprantama, jokios apsaugos žaliūkai nevykdydavo, duoklė būdavo mokama tik už tai, kad neiškiltų problemų - neužsiliepsnotų lentpjūvė, nesprogtų kontora, nedužtų kavinės ar parduotuvės vitrinos.
Prichvatizacija
1991-ųjų vasarą Lietuvoje prasidėjo privatizacija ir parduodamų įmonių aukcionai. Nusikalstamo pasaulio atstovai tuoj pat sumojo rengti išankstinius šešėlinius aukcionus. Sužinoję, kas ruošiasi pirkti vieną ar kitą objektą, banditai aplankydavo būsimus pirkėjus ir primygtinai siūlydavo dar iki oficialaus aukciono susitarti, kas ką pirks. Sumokėjęs nusikaltėliams suderėtą sumą pirkėjas įgydavo galimybę objektą įsigyti praktiškai už pradinę privatizacijos kainą.
Netrukus turto privatizavimo aukcionų rengėjai sunerimo, nes per varžytynes ėmė teatsirasti vos po vieną pirkėją. Pavyzdžiui, pirkti "Berželio" parduotuvę Šiaulių centre užsiregistravo 9 pirkėjai. Paskelbus pradinę kainą - 0,9 milijono talonų, aštuoni pirkėjai staiga kažko ėmė spoksoti į lubas, o devintasis parduotuvę įsigijo už 1,2 milijono talonų. Privatizacijos tarnybos pareigūnai aukciono salę perkėlė į kitą vietą, prie durų pasodino uniformuotą policininką, tačiau reikalai nepasikeitė.
Tuomet Šiauliuose gimė iniciatyva, prigijusi ir kitų miestų privatizacijos tarnybose: apie užsiregistravusius pirkėjus informacija būdavo laikoma paslaptyje iki pat aukciono pradžios. Susigriebta per vėlai - nusikaltėliai jau buvo tiek suįžūlėję, jog varžytynių metu mindžiodavo koją "svetimam", kainą keliančiam pirkėjui. Kartą dėl to net teko nutraukti privatizacijos aukcioną. Sekti kojų mindžiotojus bei pirkėjų baidytojus buvo atsiųsti miesto Kriminalinės policijos bei Saugumo departamento operatyviai darbuotojai. Deja, iš mokytojų bei inžinierių suburtos operatyvinės tarnybos tada dar buvo labai silpnos ir Šiauliuose nė vienam nusikaltėliui nebuvo pareikšta kaltinimų dėl nusikalstamos įtakos aukcionų dalyviams. Atrodo, nė vienas toks niekšelis nenukentėjo ir kituose miestuose.
Aukcionuose atsirasdavo ir neklusniųjų, kurie atsisakydavo žaliūkų tarpininkavimo arba nurungdavo jų proteguojamą pirkėją. Tokiems buvo keršijama iš pasalų, dažniausiai bombelėmis. 1991 - 1993 metais Šiauliuose nugriaudėjo visa serija sprogimų: 1992-ųjų rugpjūčio 31-ąją bombikė išmalė restorano "Žemaitis" vitrinas. Mat šį restoraną įsigijo nusikaltėlių šešėliniame aukcione nedalyvavęs nepaklusnus pirkėjas, kuris aukcione kainą užkėlė nuo pradinės 0,9 milijono iki 4,14 milijono talonų. Po mėnesio, naktį į spalio 13-ąją, įmestas sprogmuo į privačią parduotuvę "Aras". 1993 metų balandžio 1-ąją sprogimai nugriaudėjo parduotuvėse "Ežerėlis" bei ką tik privatizuotoje "Pakalnutėje". Nepraėjo ir trys savaitės, kai nuo griausmo dužo kioskų Šiaulių geležinkelio stotyje langai. Gegužės 10-ąją skeveldros ištaškė valstybinės gėrimų parduotuvės "Stumbras" vitrinas ir t. t. Bene žymiausias sprogimas - restorano "Šiauliai" sunaikinimas. Naktį į 1993-iųjų kovo 30-ąją galinga bomba beveik visiškai sugriovė tuomet patį populiariausią Šiaulių restoraną, kuris, beje, taip ir liko neatstatytas. Pats Lietuvos prezidentas įsakė raportuoti apie įvykio tyrimą. Štai jau turime trečią prezidentą, o raportuoti iki šiol nėra ką.
