Populizmas - populiari pastarųjų mėnesių politinių apžvalgų tema. Populizmu kaltinamos pirmiausia naujosios partijos, išnaudojančios nepagrįstus socialiai silpnesnės rinkėjų dalies lūkesčius ir itin didelį dėmesį skiriančios agresyviam savo įvaizdžio formavimui.
Kadangi ginčas vyksta prezidento skandalo fone ir kilo pirmiausia dėl to skandalo, skirstymas į “populistines” ir “ne populistines” partijas kartais pakvimpa apkasais. Ligšiolinė prezidento skandalo eiga parodė tam tikrą Lietuvos demokratinių institucijų brandą, o pačių Lietuvos demokratijos problemų, dėl kurių skandalas galėjo kilti, aptarimas kol kas tik prasideda.
Rolando Pakso pergalė prezidento rinkimuose gali būti priskiriama “juodosioms technologijoms”, bet daug įdomiau, kad Pakso komanda atpažino, jog tokios technologijos Lietuvoje suveiks. Jei Pakso rinkiminis vajus ir buvo finansuojamas iš svetur, balsavusieji už jį nebuvo tiesiogiai papirkti. Pakso rinkėjai atsiliepė į tai, į ką jie norėjo atsiliepti. Tos rinkėjų dalies (didelės dalies) laikysena negali nekelti susirūpinimo dėl demokratijos ateities Lietuvoje. Tuo labiau kad panašios tendencijos pastebimos ne tik Lietuvoje ar jos artimiausioje kaimynystėje.
Iš gegužės mėnesį į Europos Sąjungą įstosiančių dešimties valstybių aštuonios prieš gerą dešimtmetį turėjo autoritarinius režimus ir buvo svetimos valstybės kontroliuojamos arba okupuotos. Tada daugeliui tų valstybių piliečių valdžia, išrinkta piliečių daugumos valia, atrodė nepasiekiama svajonė. Dabar nuotaikos keičiasi. Lietuvoje beveik pusė rinkėjų pasisako už “tvirtą” ranką. Pažvelgus į rinkimuose nedalyvaujančių skaičių irgi turėtų imti nerimas, nes tie žmonės iš tikrųjų laiko rinkimus beprasmiais. Tiesa, svarbiais klausimais Lietuvoje dar balsuoja daugiau negu pusė tą teisę turinčių. Tad padėtis geresnė nei Rusijoje, kur rinkimų svarbą pripažįsta tik 37 procentai piliečių. Palyginimui - Indonezijoje rinkimų teisę vertina 40 procentų.
Net ilgesnę demokratinę tradiciją turinčiose Europos valstybėse pasisekimo susilaukia partijos, siūlančios griežtesnį valdymo stilių. Jaunose demokratijose padėtis daug blogesnė. Europoje Rolando Pakso rinkimų vajus sukėlė daug mažesnį sujudimą už Serbijos nacionalistų partijos pergalę šio gruodžio parlamento rinkimuose ar Rusijos rinkimus. Pastaruosiuose triuškinamai pralaimėjo už ūkio ir politinę laisvę pasisakiusios partijos.
Bet dėl Lietuvos ir Lietuvoje irgi yra ko nerimauti. Niekas lietuvių neklausė, ko jie labiau norėtų - “geros demokratijos” ar “stipraus ūkio”. Tad nežinia, kokie būtų tokios apklausos rezultatai. Gal dar blogesni už apklausą, kurioje buvo teiraujamasi apie “stiprią ranką”.
Pastarųjų metų poslinkiai net tik rodo, kokia trapi yra jauna demokratija, bet ir iškelia vadinamos “politinės klasės” arba “senųjų partijų” klaidas. Be piliečių visuomenės demokratija nėra vertybė, o pačios demokratijos negali būti be demokratų.
Nevertėtų demokratijos sutapatinti tik su pagarba daugumos valiai. Demokratiją atpažįstantis lakmuso popierėlis yra visų lygybės prieš įstatymą pripažinimas, pagarba mažumai ir įstatymo viršenybė prieš visus kitus “galimus sprendimus”. Būtų neišmintinga nepripažinti, kad dalis balsavusių už Rolandą Paksą balsavo prieš dabartinę administravimo netvarką, korupciją, pareigūnų savivalę, ypač pastebimą toliau nuo sostinės. Kai iškilo į viešumą, jog Paksas bandė vieną savivalę pakeisti kita, jo reitingai pradėjo smukti. Dabar, atrodo, jam vėl sekasi grįžti prie teisingumo gynėjo amplua.
Tačiau, nepriklausomai nuo Pakso likimo, demokratijos veikimo Lietuvoje - ne tik jos aukščiausiame valdyme - problema lieka. Tos problemos nesprendžiant, negerinant valdymo ir neskatinant pilietinės visuomenės klostymosi, pavojus demokratijai tik didės.
Kalbėdami apie pilietinės visuomenės problemas, turime grįžti prie populizmo ir elitiškumo. Deja, Lietuvoje, kaip ir daugelyje pokomunistinių visuomenių, per pastaruosius metus populizmas beveik visai užgožė viešojo kalbėjimo sritį. Žiniasklaidos sukomercinimas nebrandžioje demokratijoje, neturinčioje stiprių nepriklausomų informacijos priemonių, per labai trumpą laiką gali taip įsigalėti, kad išlieka tik menkos nepopulistinės žiniasklaidos nišos, kuriomis ir naudojasi vadinamasis “elitas”. Tačiau taip elito diskursas itin “elitėja” ir užsidaro labai ribotoje erdvėje.
Savo populizmą komercinė žiniasklaida deklaruoja atvirai, teigdama, kad ji tik atsiliepia į vartotojo poreikius. Pramoga pradeda užstoti informavimą tiek, kad spaudimą įsivesti vis daugiau pramogos elementų pradeda jausti ir viešieji, iš mokesčių finansuojami žiniasklaidos kanalai.
Politikos supramoginimo Lietuvoje viršūnė buvo ne Pakso rinkimų pergalė, o “Dviračio šou” herojaus dalyvavimas prezidento rinkimų pirmajame ture. Nesiimant vertinti tokios kandidatūros kėlimo paskatų, negalima nekreipti dėmesio į rinkėjų reakciją - t.y. į palyginti rimtą linksmintojo rinkiminę sėkmę. Tad ne tik dalis rinkėjų į Lietuvos politinį gyvenimą žiūri per “Dviračio šou” langą, bet ir kažkas negerai su informavimu apie tą politinį gyvenimą.
Pirštu rodyti dera ne tik į žiniasklaidą, bet ir į politinę Lietuvos klasę. Atrodo, kad po prezidento rinkimų Lietuvos partijos rengiasi kiek pajėgdamos panaudoti Pakso rinkimų vajaus patirtį ir metodus. Tas vajus buvo grįstas populistinės žiniasklaidos kalba. Tačiau taip kalbėtis su rinkėjais tapo galima tik todėl, kad politinės klasės kalbėjimasis su rinkėjais pastaraisiais metais vykdavo tik per rinkimus, o pats kalbėjimasis buvo kaip reta neprofesionalus ir neatsakydavo į rinkėjams rūpimus klausimus. Atsivėrė erdvė ne tik Bratkai, bet ir kiek sušvelnintai, “vietos sąlygoms” pritaikytai Vladimiro Putino kopijai.
Įdomu, ką “nepopulistinės” Lietuvos partijos pasakytų apie šiuo metu įsibėgėjantį JAV prezidento rinkimų vajų? Susitikimai su rinkėjais Dievo užmirštose vietose, nesibaigiantis rankų spaudimas, plačios šypsenos, drąsūs pareiškimai, toli gražu ne visada korektiška varžovų kritika… Panašiai atrodo rinkimai į Britanijos parlamentą. Šiose šalyse politikai stengiasi kalbėti kuo suprantamiau, atsiliepti į konkrečias rinkėjų problemas, kurių sprendimą siūlo savo programose, siekdami įtikinti, kad būtent jie, o ne varžovai tas problemas geriausiai išspręs.
Anglosaksiškoje kultūroje išaugusį bendravimo su rinkėjais stilių devintąjį dešimtmetį perėmė kai kurių Europos valstybių politiniai autsaideriai, kuriems sekėsi. Gerai žinomi Silvio Berlusconi Italijoje, liūdno likimo Pimo Fortuino Olandijoje pavyzdžiai. Šių politikų vadovaujamos naujos partijos pelnė rinkėjų balsus, kritikuodamos valdžioje įsitvirtinusį, nuo gyvenimo nutolusį politinį isteblišmentą ir kalbėdamos apie skaudžias, bet viešai neaptariamas problemas - korupciją, pernelyg didelę valdžios centralizaciją, didelius mokesčius ir už juos valstybės tiekiamus menkus patarnavimus, imigracijos keliamas problemas.
Šie politikai tučtuojau buvo apkaltinti populizmu. Tačiau po pirmosios Berlusconi pergalės tik Italijos centro kairės jėgos padarė greitas išvadas. Berlusconi pergalė buvo priskiriama jam priklausančioms televizijoms. Neturėdami savos televizijos, naujo italų politikos sąjūdžio “Alyvmedis” steigėjai sėdo į autobusą ir pasileido per šalį, aiškindami savo programą ir kritikuodami Berlusconi. Po pirmosios Berlusconi vyriausybės žlugimo būtent šis sąjūdis laimėjo pirmalaikius rinkimus ir gana ilgai išsilaikė valdžioje. Antrą kartą į valdžią Berlusconi atėjo dėl savo priešininkų susiskaldymo.
Tai parodė, kad televizija nėra viskas. Politikas visada gali pasiekti rinkėją ne per televizijos klipą, o tiesiai. Žinoma, toks susitikimas yra mažiau saugus, bet ir daug politiškesnis.
Būtų galima rašyti apie partijų sąrašuose jau kelinti metais į Seimą išrenkamus politikus, kurių niekas iš tikrųjų nerinko ir nematė, apie politikos subiurokratėjimą ir apie tai, kad, deja, dabartinės Lietuvos partijos yra pavojingai priartėjusios prie šalies valdymo metodų, primenančių keliolikos metų senumo praeitį.
Tačiau baigti norėčiau kitu klausimu - ar išgelbės Lietuvos demokratiją narystė Europos Sąjungoje? Džiaugtis neskubėčiau. Populistų pergalės Sąjungos narėse rodo, kad mūsų bėdos ten nesvetimos. O apie tai, kad pačios Sąjungos politikai nuo rinkėjų yra nutolę lyg kokios erdvėje pasimetusios galaktikos, kalbama jau seniai, bet tik kalbama. Tad mūsų demokratijos gelbėjimas yra mūsų pačių - labai nelengvas - reikalas.
