Nuūžė nuskambėjo Europos futbolo čempionatas. Atrodė, daugiau Portugalijai niekas nebeaktualu. O dar visai neseniai portugalai juokavo, kad jų šalį galima apibūdinti trimis F – tai fado (ilgesingos dainos apie nelaimingą meilę, atliekamos pritariant gitara), futbolas ir Fatima (vietovė, kurioje 1913 m. trims piemenėliams apsireiškė Švč. Mergelė Marija).
Ilgainiui ši formulė transformavosi, ir šią vasarą, pasak vienos alaus reklamos, Portugaliją valdė tik "rock and ball" – rokas ir kamuolys, mat, be "Euro – 2004" žaidynių, čia dar vyko roko festivaliai "Rock in Rio" ir "Super Rock – Super Bock", sutraukę minias aistruolių iš viso pasaulio ir, nepaisant kitų šalių prezidentų mirčių ir karališkųjų vestuvių, leidę portugalams pasijusti visatos centru. Dar niekad nuo Sąjūdžio laikų neteko matyti tiek vienos šalies vėliavų – languose, balkonuose, vitrinose, kavinėse. Esą to paprašęs Portugalijos nacionalinės futbolo rinktinės treneris Scolari, o gal net ir pats premjeras Barroso. Ir tautiečiai pakluso. Raudona ir žalia nuo vėliavų visur, kur akys užmato. Net kokakolos skardines puošė superžaidėjo Figo portretai.
Iki Gvazdikų revoliucijos, 1974 metų balandžio 25-ąją be kraujo nuvertusios nuo sosto diktatorių Salazarą, ši tauta pusę šimtmečio išgyveno gūdų skurdą ir uoliai išpažino katalikybę. Kadangi Salazaras tvirtai laikėsi valdžioje šitiek metų, tauta smarkiai apretėjo, emigrantams masiškai plūstant į JAV, Prancūziją ir kitur. Galima sutikti daug vidutinio amžiaus portugalų, kurie geriau kalba prancūziškai nei gimtąja kalba, nes geresnio gyvenimo paieškos buvo išginę jų tėvus ir senelius svetur. Šiaip jau niekam ne paslaptis, kad, išskyrus Lisaboną ir Portą, susikalbėti kita nei portugalų kalba – tikra vargo vakarienė. O dėl religijos, tai dabar šios šalies gyventojai jau ne tokie dievoti, nors per atlaidus į Fatimą geriau nesibrauti – užstrigsi ilgam. Na, o dėl katalikybės merginų ir vaikinų bendrabučiai universitetuose vis dar atskiri ir saugomi budrių apsaugininkų. Beje, universitetus ir kitus valstybinius pastatus šie tarnautojai tikrai saugo, o ne žiūri televizorių ar mezga, ir taip lengvai ten neprasibrausi. Ir saviškių veidus atsimena, net jei jų keli tūkstančiai... Ir uniformas pagarbiai dėvi.
1974-ieji privertė Portugaliją atsisakyti kolonijų. Šalies įsiliejimas į Europos Sąjungą prieš aštuoniolika metų dar labiau priartino ją prie civilizuoto pasaulio. Vis dėlto, kaip ir lietuviai, portugalai verkšlena ir skundžiasi dėl Europos atneštų vargų, neprisimindami savųjų europinio masto projektų, kurie stačiai gniaužia kvapą – pasaulinė paroda "Expo ’98", Rytų stotis Lisabonoje, keliolikos kilometrų Vasco da Gamos tiltas, jungiantis sostinę su šalies pietumis, ir daugybė kitų. Visur kaip grybai dygsta nauji namai. Kiekviename bažnytkaimyje rasi bene tiek pat kavinių kiek jame gyventojų. Lyginant su Lietuva, pribloškia nematytų mastų architektūros paveldo apsauga. Mat 1985–1995 metais viena po kitos šalį valdžiusios trys socialdemokratų vyriausybės kultūros politikoje pabrėžė paveldo svarbą. 1995-ųjų spalį atėję socialistai kone pirmą sykį tautos istorijoje kultūrą pavadina prioritetine sritimi. Tais pačiais metais atsiranda ir Kultūros ministerija, pakeitusi prieš tai buvusį valstybės sekretoriaus kultūrai mechanizmą. Beje, portugalai paskutinį valstybės sekretorių kultūrai gerai pažįsta, nes tai dabartinis artistiškasis Lisabonos meras Pedro Santana Lopesas, nevengiantis didingų politinių mostų ir žiniasklaidos dėmesio. Nuo 2002-ųjų šalį valdo socialdemokratai. Šiuometinio Europos Parlamento rinkimuose jie antri.
Kultūros ministerijos padalinio – Europos Sąjungos struktūrinių fondų kultūros programos – specialistė Ana Tavares pasakoja, kad nors stengiamasi rasti natūralią jungtį tarp šalies vyriausybės ir vietos savivaldos organų, centras ir regionai vis dar labai izoliuoti. Dar visai neseniai buvo manoma, kad Lisabona ir yra Portugalija. 1998-aisiais buvo surengtas referendumas dėl regionų. Net 63,5 % balsavo prieš regionų idėją. Portugaliją įprasta skirstyti į tokius regionus:
• Šiaurė, kitaip Tras os Montes arba kalnuotoji dalis, kurios didžiausi miestai – Portas ir Vila Realis,• Centras, arba Beiras, kurio didžiausi miestai – Vizėjus ir Koimbra,• Lisabona ir Težo upės slėnis,• Alentežas, kuris garsėja romėniškąja Evora,• Algarvė,• Madeira ir Azorų salos.
Kultūriniu požiūriu Lisabona laikoma gyvybingiausiu miestu, tačiau, pasak Anos Tavares, net 50 % dabar vykdomų Kultūros ministerijos ir Europos programų atitenka sostinę besivejančiai Šiaurei. Šiauriečiai laikomi konservatyviais patriotais ir užsispyrėliais, galinčiais ir sieną pramušti. Nuo seno vyksta kova tarp Lisabonos ir Porto, šiauriečiai pietiečius vadina mouros (arabais – dėl pietuose išlikusios arabiškosios kultūros), o pietiečiai šiauriečius – tripeiros (žarnaėdžiais – dėl šiauriečių kulinarinių tradicijų). Alentežas laikomas didžiausio skurdo ir nedarbo kraštu, savižudybių rekordininku. Algarvė – turistų rojus, kur saulė plieskia ištisus metus ir kultūra nelabai kam rūpi.
Portugalija teigia esanti pirmoji, suradusi būdą, kaip pasinaudoti struktūriniais fondais kultūrai. Po jos eina Graikija. Pasak Kultūros ministerijos pareigūnės, Europos struktūrinių fondų pinigai, dabar jau plaukiantys gana guvia srovele, turėjo įveikti net tris programos įgyvendinimo fazes. Pirmoji fazė buvo regioninės plėtros programa, antroji – turizmo ir paveldo, ekonomikos modernizavimo programos. Paremta 10 turizmo ir paveldo projektų, 18 muziejų ir kitų kultūros objektų įrengimo projektų. Šiuo metu vykdoma schema III. Portugalai teigia, kad projektai turėtų eiti toliau nei vien propaguoti turizmą. Pagrindiniai programos tikslai – palaikyti ryšį tarp kultūros, ekonominės plėtros, socialinės integracijos ir lygių galimybių įgyvendinimo.
Šiandieninės Portugalijos kultūros politikos modelis, priimtas 1995-aisiais, numato penkias kultūros sektoriaus plėtros kryptis. Visos šios kryptys atspindi Europos struktūrinių fondų programos tendencijas:
1) demokratizavimą – priartinant kultūrą prie vartotojo,2) decentralizavimą – stiprinant vietos ir regionų bei tinklų vaidmenį,3) internacionalizavimą – dalyvaujant tarptautiniuose projektuose ir propaguojant šalies kultūrą užsienyje,4) profesionalizavimą – užtikrinant ryšį tarp meno institucijų ir specialistų rengimo įstaigų tinklo,5) restruktūrizavimą – suteikiant įgaliojimus įvairių tipų įstaigoms ir tinklams.
Kita pareigūnė, Gulbenkiano fondo tarptautinių ryšių specialistė Maria Fernanda Matias, sako, kad kol nebuvo nei ministerijos, nei Europos Sąjungos, neoficialiai šalies kultūros ministerija buvo vadinamas šio žymaus kolekcininko ir mecenato, armėnų kilmės finansininko Calousto Gulbenkiano įkurtas meno ir mokslo rėmimo fondas. Jo mastus galima palyginti tik su George’o Soroso fondais. Bet jo veiklai aprašyti reikia atskiro straipsnio.
Kuo dar įdomi ši šalis? Klausiu aš, o tuo metu visa Portugalija klykia prie televizorių ekranų!
1989-aisiais elektros tinklų kompanija EDP (Electricidade de Portugal) užsakė aplinkosaugos tyrimą Cōa upės slėnyje, rengdamasi didelės užtvankos statybai prie upės žiočių. Archeologų grupė atliko pirminius darbus fiksuojant kultūros paveldą, kuriam galėtų grėsti sunaikinimas ar žala, ir buvo atrasti keturi uolų masyvai su paleolito piešiniais! Visuomenė neteko amo. Paleolito laikų raižiniai! Statybą teko sustabdyti, nes, anot žymaus studentų šūkio, pasiskolinto iš reperių – raižiniai nemoka plaukti. Akcija privertė Portugalijos vyriausybę atsisakyti statybų, ir tai įvyko 1995-ųjų gegužę. Tų pačių metų lapkritį, pripažindama kultūros paveldo vertę šiame regione, vyriausybė nusprendė įsteigti Cōa slėnio archeologinį parką. Paleolito ožkos lietuviui lankytojui išties atima amą.
Ne tik amo, bet ir regėjimo gali netekti, susipažinęs ir su portugalų literatūra. Mat populiariausia knyga šiuo metu – José Saramago "Aklumas". Taip, portugalai turi ir savąjį Nobelio literatūros premijos laureatą. José Saramago, savo kūryboje supinantis mitus, šalies istoriją ir savo siurrealistinę vaizduotę, šia premija buvo apdovanotas 1998-aisiais. Saramago gimė 1922-aisiais Azinjagoje, Ribatežo provincijoje. Skurdas vertė jį anksti palikti mokyklos suolą. Iki tapdamas rašytoju, Saramago dirbo pagalbiniu darbininku, mokėsi amatų, vėliau dirbo žurnalistu ir vertėju. Įdomus faktas tas, kad 1969-aisiais jis įstojo į Portugalijos komunistų partiją, kuri buvo uždrausta Salazaro diktatūros. Šiandien šis autorius – visų laikų maištininkas – gyvena Kanaruose. Jo parašyta neįtikėtinai įdomaus siužeto parabolė "Akmens laivas" (1986) pasakoja apie Portugalijos žemių atsiskyrimą nuo Europos ir Iberijos pusiasalio skilimą bei jo laipsnišką išplaukimą į Atlanto vandenis. Saramago tonas čia sarkastiškas – jis sudeda į viena ir Portugalijos premjero, ir Amerikos prezidento tekstus, ir turistų šnekas, ir Europos Sąjungos opiniją. Saramago piešia žmonių grupę, kuri bando suvokti šią gamtos išdaigą. Pagaliau – "Aklumas". Tai 1995-aisiais parašytas romanas, kuriame pasakojama apie bevardžiame mieste kylančią aklumo epidemiją. Vyriausybė apkrėstuosius uždaro į buvusį beprotnamį, nes jie temato baltą šviesą. Tarp aukų yra gydytojas, kurį į tą savotišką konclagerį atlydi reginti žmona. Ilgainiui šie žmonės sukuria tam tikrą pasipriešinimo grupę ir nugali brutalų režimą. Saramago sukuria tautos, kuri nesugeba matyti, alegoriją. Teko šį balandį Porto mieste matyti teatro trupės "O Bando" spektaklį pagal šį romaną. Inscenizacijos autorius ir režisierius Joćo Britesas sukuria tikrai nuožmią izoliatoriaus atmosferą, kurioje kiekvienas iš infekuotųjų vienaip ar kitaip susijęs, susipančiojęs. Veiksmas trunka tris su puse valandos, beveik tiek pat kiek Nekrošiaus spektakliai, kuriuos šiame teatre ir mieste kone visi teatralai žino ir mėgsta! Tai sukrečianti užuomina į portugalų aklumą daugelyje gyvenimo sričių, o įdomiausia tai, kad visi mano kalbinti teatralai ir kiti mirtingieji tai aistringai pripažįsta. "Taip, – sako jie, – nematome mes tikrosios dalyko esmės", ir užsirūkę mąsliai žiūri pro kavinės langą su tik jiems vieniems būdingu saudade, autentišku šios jūrininkų tautos ilgesiu...
Baigėsi futbolo čempionatas... Portugalijoje ir vėl veiks kavinės, kuriose kvepės beprotiškai skani bica, stipri kava miniatiūriniame puodelyje, ir vėl veiks muziejai, kuriems trūksta lėšų, teatrai, į kuriuos nebeina jaunimas, ir per radiją gros visų mėgstama roko grupė "Xutos e Pontapes" ("Spyriai ir pasai"). Šalyje – kaip dainuoja choras iš Porto "Canto nono" – ir vėl bus "todo bem e todo mal" (viskas gerai ir viskas blogai).
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
