Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Prasidėjęs karas Irake Kauno medicinos universiteto klinikų Stuburo ir periferinių nervų chirurgijos skyriaus vadovo Broniaus Špakausko atmintyje iš naujo atgamino vaizdus ir išgyvenimus, kuriuos jam teko patirti būnant Kuveite 1991-ųjų rudenį. Medikas dirbo ten, kur dabar amerikiečių ir jų sąjungininkų armijų daliniai pradėjo puolimą. Tų pačių metų sausio mėnesį kilus Persijos įlankos krizei, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio iniciatyva buvo suorganizuota humanitarinė akcija, kurioje dalyvavo 12 Lietuvos medikų, pasiūliusių humanitarinę-medicininę pagalbą Irako diktatoriaus Sadamo Huseino armijos užpultam ir žiauriai nuniokotam Kuveitui. Ši kelionė buvo tarsi pagalbos rankos ištiesimas mažai valstybei.
Karštis - lyg šiltnamyje
B. Špakausko teigimu, jis su kolegomis į Kuveito sostinę (beje, galima sakyti, jog tai miestas-valstybė, nes absoliuti dauguma - apie 2 milijonai gyventojų - gyvena būtent sostinėje Kuveite, o visos kitos žemės yra dykuma) atvyko vėlai vakare. Lietuvos medikų delegaciją pasitiko tikras dykumos klimatas - tvoskė didžiulis karštis (buvo apie 40 laipsnių), atrodė, lyg karštą vasaros dieną būtum atsidūręs šiltnamyje... Deja, vietiniai gyventojai tikino, kad toks oras dar vėsus, nes vasarą temperatūra pakyla iki 50 ir daugiau laipsnių karščio... Leidžiantis oro uoste pribloškė gerai matomos, lyg fakelai degančios naftos verslovės. Į jas vėliau leista pažvelgti iš arčiau.
Pamatė tai, apie ką buvo tik girdėję
Delegacija buvo apgyvendinta puikiame penkių žvaigždučių viešbutyje, kiekvienam lietuviui medikui duotas automobilis su vairuotoju. Gydytojas su kolegomis Kuveite praleido dvi savaites. Visus tiesiog nustebino dykumoje pastatytas modernus miestas, iškilę tikri rūmai, ultramoderniai įrengti sporto kompleksai, viešbučiai ir ligoninės, kurios buvo aprūpintos naujausia to meto aparatūra, atitikusia geriausius Vakarų Europos ir Amerikos technologijos standartus. Apie kai kuriuos tyrimų aparatus lietuviai medikai buvo tiktai girdėję ar matę reklaminiuose leidiniuose, o Kuveite jais jau buvo naudojamasi. Neurochirurgui B. Špakauskui teko ne gydyti, nes tam reikalinga licencija, o kartu su vietiniais medikais konsultuoti ligonius, juos vizituoti, dalintis patirtimi, dalyvauti operacijose (kaip asistentui). Tuo metu Kuveite buvo 11 neurochirurgų, iš jų tik du - kuveitiečiai, visi likusieji - atvykę iš kitų šalių. Ne tik ligoninėse, bet ir kitose Kuveito įstaigose, kur buvo reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai, daugiausia dirbo samdomi darbuotojai iš kitų šalių. Ten dirbo daug egiptiečių, švedų, tačiau prasidėjus karui, dauguma europiečių šalį paliko, o vėliau grįžo. Visus "juodus" darbus atliko atvykėliai iš Bangladešo, kitų atsilikusių pasaulio šalių. Beje, Kuveite valstybė labai rūpinasi savo piliečiais, todėl nenuostabu, jog kuveitiečiams buvo mokami gal net dešimt kartų didesni atlyginimai nei jų kolegoms užsieniečiams. Jeigu skyriuje dirbo bent vienas kuveitietis, nepaisant kvalifikacijos (ji gali būti pati žemiausia) jis visada būdavo paskiriamas skyriaus vadovu.
Meldėsi amerikiečiams
Tačiau Lietuvos medikams stipriausią įspūdį vis dėlto paliko labai slogūs karo padariniai. Prie daugelio sugriautų pastatų buvo pritvirtintos geltonos vėliavėlės, kurios bylojo, jog šio namo gyventojas kuveitietis arba žuvo, arba buvo paimtas į nelaisvę. Nustebino tuometinio Amerikos prezidento Bušo portretų, Amerikos vėliavų ir kitokių šios valstybės simbolių gausybė - jam ir amerikiečiams kuveitiečiai su rytiečiams būdingu nuolankumu rodė didžiulę pagarbą ir visokiais būdais reiškė padėką. Savo išvaduotojams jie tiesiog meldėsi.
Rusiškame tanke - tik iškepti
Karo pėdsakai - išrausti didžiuliai apkasai, vielinės užkardos tapo neatsiejama Kuveito peizažo dalimi. Dykumoje daugelyje vietų buvo aptvertos teritorijos su įspėjančiais užrašais apie užminuotas vietoves. Kaip pas mus automobilių stovėjimo aikštelėse, taip Kuveite buvo matyti aptvertos teritorijos, tiesiog grūste prigrūstos rusiškų tankų, patrankų ir kitokios karinės technikos (S. Huseino armija buvo ginkluota rusiškais ginklais), kurią sėkmingai sutriuškino ir metalo laužu pavertė Švarckopfo vadovaujama amerikiečių ir jų sąjungininkų armija. Paaiškėjo, jog rusų tankai buvo visiškai nepritaikyti kovoti dykumos sąlygomis, nes esant 50 laipsnių karščiui, kariai juose galėjo tiesiog iškepti, tuo tarpu kiekviename vakariečių tanke buvo įrengti kondicionieriai.
Suvalgė... zoologijos sodą
B. Špakauskas bendravo su kuveitiečiais, kuriems teko išgyventi siaubingus S. Huseino armijos kareivių žiaurumus. Tai atsispindėjo ne tik pasakojimuose, bet ir kolegos mediko parodytuose nuotraukų albumuose, skirtuose galbūt tik tarnybiniam naudojimui, nes juose buvo užfiksuoti žiauriai sudarkytų, nukankintų žmonių lavonai bei itin skaudūs karo vaizdai. Žmonės buvo merkiami į sieros rūgščių vonias, kankinami elektros srove, pjaustomi, žudomi pačiais žiauriausiais būdais. Iš knygų ar pasakojimų žinomi fašizmo nusikaltimai koncentracijos stovyklose leido suvokti, jog analogiškai buvo elgiamasi ir Kuveite. Tai rodė nepaprastą irakiečių žiaurumą, cinizmą ir nežmoniškumą. Vis dėlto labai sunku suvokti, kodėl irakiečiai, būdami lyg ir vienos tautybės, to paties tikėjimo kaip ir kuveitiečiai, galėjo taip su jais pasielgti... Juk visi jie išpažįsta islamą, yra giliai tikintys musulmonai, besivadovaujantys to paties Korano nuostatomis (kaip Irake, taip ir Kuveite galioja sausas įstatymas - nė lašo alkoholio)... Savo akimis matę visus žiaurumus kuveitiečiai pasakojo, kaip į šalį įsiveržę alkani, visiškai išbadėję, nudriskę S. Huseino kareiviai spardė ir daužė vitrinas, kompiuterius, įvairią techniką, niokojo moderniai įrengtus pastatus... Iki tol galėję pasigirti nuostabiu zoologijos sodu, šįkart kuveitiečiai jo parodyti negalėjo, nes išbadėję Irako kareiviai suvalgė visus šio sodo žvėris bei gyvūnus...
Degančias naftos versloves gesino metus
Itin skaudų ir neišdildomą įspūdį paliko degančios naftos verslovės, kurias padegė irakiečiai, padaryta didžiulė žala gamtai, gyvūnijai ir žmonėms. Neurochirurgas B. Špakauskas savo akimis matė dykumoje išsiliejusius didžiulius naftos ežerus, kurie iš tolo atrodė lyg vanduo. Į šiuos ežerus nutūpę paukščiai jau nebepakildavo... Tikrą katastrofą sukėlė iš rezervuarų į jūrą išleistos didžiulės naftos atsargos... Tuo metu Kuveite degė gal koks šimtas naftos gręžinių. Buvo nepaprastai sudėtinga juos užgesinti. Dėl to į šalį vyko gaisrų gesinimo specialistai iš viso pasaulio... Degančias naftos versloves visiškai užgesinti pavyko tik maždaug po metų.
Dūmai uždengė saulę
- Savo akimis mačiau, kas tai yra ekologinė katastrofa, - tikino neurochirurgas B. Špakauskas. - Mums buvo surengta kaip ir ekskursija į dykumą, kur galėjome iš arčiau pasižiūrėti į degančias naftos versloves bei išsiliejusius naftos ežerus. Į šią kelionę vykome visureigiu, lydimi apsaugos. Tam reikėjo specialių leidimų, kuriuose buvo nurodytas tikslus laikas, kiek galėjome ten prabūti. Degant naftai susidarę didžiuliai nuodingų juodų dūmų debesys tiesiog užtemdė saulę. Nors ten saulė labai kaitri, tačiau mūsų viešnagės metu keletą dienų net mieste ji buvo gerokai pritemdyta, o dykumoje, kur degė naftos gręžiniai, buvo tamsu lyg naktį. Dėl to oro temperatūra buvo nukritusi net dešimčia laipsnių... Drabužiai, kuriuos dėvėjau, liko nusėti mažyčiais juodais naftos lašeliais - jie neišsiplovė. Prieš šią kelionę buvome aprūpinti kaukėmis, nes kartu su oru galėjome įkvėpti daug nuodingų naftos produktų...
Pasekmės - ne tik gamtai, bet ir žmonėms
B. Špakauskas tikino nesąs pulmunologijos specialistas, bet buvo įsitikinęs, jog šios ekologinės katastrofos padariniai galėjo labai pabloginti lėtinėmis kvėpavimo organų ir kvėpavimo sistemos ligomis sergančių žmonių sveikatos būklę. Tikrieji rezultatai galėjo paaiškėti tik vėliau, atsiliepti ir sveikiems žmonėms, nes kiekvienas iš jų prisikvėpavo naftos produktais užteršto oro...
Smėlio audros
Prieš pradedant karą su Iraku, amerikiečiams ir jų sąjungininkams nemažą nerimą kėlė smėlio audros. B. Špakauskas žino, koks tai yra gamtos reiškinys, nes jam tai teko patirti. Viešnagės Kuveite metu buvo kilusi smėlio audra, kuri užtruko maždaug pusdienį. Medikas patikino, jog tai labai įdomus ir keistas dalykas. Tai tas pats kaip pūga, tiktai vietoj sniego vėjas neša smėlį. Jis labai aštrus, lakus, kartu su karštu vėju labai skaudžiai bado veidą ir kitas kūno vietas, nebūtinai apnuogintas, nes gali įsiskverbti pro menkiausią drabužių plyšelį. Štai čia ir pasireiškė rytiečių nacionalinių galvos apdangalų, panašių į skaras, privalumas. Vietiniai taip gudriai apsisukdavo galvas, kad matydavosi tik akys, ir taip apsisaugodavo nuo smėlio. Sunku įsivaizduoti, kaip, siaučiant tokiai smėlio audrai, galima vykdyti kokią nors operaciją... Kartais ši gamtos stichija užsitęsia net iki kelių parų, kartais baigiasi po poros valandų...
Irakas skursta todėl, kad gerai gyvena kuveitiečiai
Per gana trumpą dviejų savaičių viešnagę Kuveite neurochirurgas spėjo pabendrauti tik su medikais bei viešbučio darbuotojais. Visų jų atsiliepimai apie Irako diktatorių - tiktai neigiami. Jie puikiai žinojo, jog S. Huseinas savo liaudį nuteikinėjo prieš kaimynus ir beveik brolius kuveitiečius, tikindamas, jog pastarieji gyvena gerai todėl, kad irakiečiai skursta. Jis tikino, jog Kuveitas yra devynioliktoji Irako provincija ir kad ją atskyrė imperialistai.
Po draugiško humanitarinės pagalbos vizito Kuveite, gavęs padėkos raštą iš paties šeicho H. H. Jaber Al-Ahmed Al Sabaho, B. Špakauskas su kolegomis grįžo į Lietuvą. Pasilikti ir dirbti šioje šalyje buvo pasiūlyta dviem lietuviams medikams. Vienas iš jų - vilnietis angiochirurgas Gintaras Žukauskas - Kuveite su pertraukomis praleido beveik šešerius metus. Jis sutiko pasidalinti patirtais įspūdžiais, tačiau apie tai skaitykite kitame "Akistatos" numeryje.
