Stasys VARNECKAS
Lapkritis - gūdus mėnuo. Siunta visi vėjai, merkia lietūs, pažliunga laukai ir keliai. Brrr! Tačiau gūdu ne tik dėl prasto oro. Mat lapkritis prasideda Vėlinėmis, kurios Lietuvoje žinomos dar iš pagoniškų laikų. Būtent tuo metu atkunta visos vėlės, ir niekas nežino, kur ir kada jos pasirodys. Pernai nutiko štai kas. Eina vėlų vakarą bobulė Agota pro kaimo kapinaites. Pėdina susirūpinusi - mat jos ožkelė Cibė jau antra diena čiaudo. Gaila ožkelės, tokia gera buvo, šitiek pieno duodavo. Veterinaras Tadas ją apžiūrėjo, pakasė tarpuragį ir pasakė: - Ožkos, Agota, ne mano specializacija. Aš visą gyvenimą gydžiau tik stambius raguočius. Taigi eina bobulė Agota pro tas kapinėles, galvoja apie savo ožką ir staiga girdi anapus tvoros: "meee"! Balsas - lyg ir Cibutės. "Kaip ji čia atsirado?" - pagalvojo bobulė ir nusprendė, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Pasilipo ant akmenėlio, kuris lyg tyčia gulėjo patvory, ir mato kažkokį baltą šešėlį - lyg ožkos, lyg dar kažkieno. - Cibe, Cibe! Ožkele tu mano! - pašaukė bobulė ir girdi gailų atsaką: "Meee, meee"! Ir staiga ta Cibutė keliasi, auga ir darosi didelė didelė - tarsi koks krepšininkas. Netekusi amo, bobulė Agota leidosi bėgti. O tos kojos tokios sunkios, tokios negreitos. Parlėkusi ir dar kvapo neatgavusi pradaro tvartelio duris - jos Cibė guli ir čiaudo. - Na, ačiū Dievui. O aš maniau... Tą patį vakarą panašus nuotykis nutiko ir seniui Anskaičiui. Gerokai pasivaišinęs alučiu, ėjo Anskaitis pro tas pačias kapinėles. Mato - ant tvoros rankas iškėlusi stypso balta vėlė. - Ei, ko čia šali! - šūktelėjo Anskaitis. - Geriau drožtum alaus gerti. - Pinigų neturiu, - netikėtai atsakė vėlė ir nuleido rankas. - Paskolink litą, jei toks geras. Senis Anskaitis jau buvo bekišąs ranką kišenėn, kur turėjo būti litas, bet vėlės, matyt, būta labai nekantrios. Ji stryktelėjo nuo tvoros ir - prie Anskaičio, kuriam, be abejo, apmirė visos blusos. Beliko viena išeitis - nešti kudašių. Visą kitą dieną ir dar kelias bobulė Agota ir senis Anskaitis vaikščiojo iš kiemo į kiemą ir pasakojo savo nuotykį. - Tai buvo tikrų tikriausia vėlė, - aiškino bobulė Agota. - Žinojo, matyt, vargšelė, kad mano Cibutė negaluoja, tai ir mekeno. - Niekada nemaniau, kad ir vėlės nori alaus, - stebėjosi Anskaitis. - Nebūčiau drąsos pristigęs, galėjau ją pas barmenę Mortą nusitempti. Tai būtų apsidžiaugusi Morta nauju klientu! Kai kurie sodiečiai įtarė, kad tai, ko gero, Marmokų Jono išdaiga. Mėgsta vaikinas pajuokauti. Tokias kalbas girdėdamas, Jonas tik gudriai mirksėjo ir atsikirtinėjo: - Negi jūs netikit, kad vėlės - tai ne kokia išmonė, o gryna tikrovė? Jeigu netikite, tai kam tada žvakutes joms žibinate?
