Visi žinome: jei klaida veja klaidą - pasitikėjimas pradeda griūti. O jį atstatyti brangiai kainuoja: neužtenka vien gerų norų, kruopštaus darbo. Svarbiausia - reikia daug laiko.
Nūdienos visuomenė daugiau ar mažiau humaniška klystantiesiems, dabar sušvelnėjo ir bausmės už nesunkius nusikaltimus. Nemažai atleidžiama, nemažai padedama... Aišku, jei žmogus pats stengiasi pasitaisyti. Ir kaip būna skaudu, kai matai: draugai, kaimynai išgyvena, daro viską, kad suklydusysis gerą vardą atgautų, o tasai tiesiog ironiškai tyčiojasi iš visuomenės pastangų. Tokiems lankstomiesiems vėjo nuolaidžiauti nereikia.
Kai kas sako, jog suklupęs vieną kartą, būtinai suklups ir antrą... Tai bevalių žmonių logika. Nuo klaidingo žingsnio niekas nėra apsidraudęs. Reikia ryžto, valios, kad įrodytum, jog su praeities klaida baigta. O jei buvai teisus, jei buvai apkaltintas nepagrįstai - juo labiau kovoti verta. Tiesa mėgsta atkakliuosius ir ji visuomet, kaip paprastai, laimi.
Ir dar. Matyti žmogų klystant, darant nusikaltimą ir tylėti - dvigubas nusikaltimas. Žmogui, padėjusiam išvengti klaidos, visuomet lieki dėkingas.
Praradus pasitikėjimą (tiek paprastam piliečiui, tiek Seimo nariui, tiek Vyriausybės atstovui) ne tokia šviesi atrodo rytais tekanti saulė, nutolsta gyvenimo viltis ir džiaugsmas. O kad visa tai atgautum, reikia atgauti ir tai, ką praradai. Vienintelis kelias į pasitikėjimą - pavyzdingumas, doras asmeninis elgesys, sąžiningas, nuoširdus darbas. Tik tokiu būdu vėl gali atrasti takelį į tau artimų ir mylinčių žmonių širdis. Tai - svarbiausia!
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
