Šiurpu girdėti, kaip motinos smaugia vaikus, vaikai negyvai užtvatina motinas, o kaimynai vienišus senukus dėl kelių litų kankina. Taip ir ima širdis tvaksėti, kai susiduri su vieniša žmogysta tamsiame skersgatvyje - gal tuoj po kaklu pakiš peilį? Dažnas iš mūsų pasakys - Lietuvoje gyventi tikrai nesaugu.
Kas darosi su mūsų visuomene? Kodėl žmonės tampa nusikaltėliais? Ar ne per gerai kalėjimuose žudikai gyvena už mokesčių mokėtojų pinigus? Gal už žiaurius nusikaltimus vertėtų bausti mirties bausme? Į šiuos klausimus atsakė Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius.
- Jei žmogus sako, jog niekada negalėtų padaryti nusikaltimo, jūs tikite?
- Ne. Netikiu. Kiekvienas gyvas žmogus, taip pat ir aš, esame potencialūs nusikaltėliai. Net idealaus roboto nėra pasaulyje sukurta, o žmogus yra tik žmogus. Tam tikromis aplinkybėmis visi galime pasielgti neadekvačiai.
Ne be reikalo sakoma, kad draugą bėdoj pažinsi. Į klausimą, ar žmogus gali nusikalsti, galima būtų atsakyti tik tuomet, jei jam būtų sudarytos ekstremalios sąlygos.
Štai buvo toks atvejis - kalnuose nukrito lėktuvas. Dalis keleivių liko gyvi, tačiau du mėnesius jų niekas nerado. Sakė žmonės - žmogienos mes tikrai nevalgysim. Tačiau po to išgyveno tik tie, kurie valgė bendrakeleivių palaikus.
Aš nežinau, kas atsitiktų, jei mane kažkas užpultų. Teoriškai aš dabar galiu pasakoti, kaip reikia gintis ir neperžengti būtinosios ginties ribų. Jei atsidurčiau tokioje situacijoje, gal paaiškėtų, jog netyčia peržengiau tas ribas.
- Tačiau tai įvyktų netyčia. Vienas dalykas - nužudyti ginantis, o visai kitas - užtvatyti kirviu sugyventinę.
- Per savo ilgą praktiką labai retai girdėjau, kad žudikas, įbedęs dešimtį kartų peilį į nugarą, sakytų, jog norėjo auką tyčia nužudyti. Dažniausiai sako norėjęs tik pagąsdinti.
Dažnai nusikaltėlis pats yra auka. Ne vienas toks sėdėjo mano kabinete. Neslepiu, jog mes visuomet siekiame įkalbėti žmogų bendradarbiauti su teisėsauga. Jis nuoširdžiai ima pasakoti, kodėl nusikalto, ir būna net gaila. Matai, jog tai iš tikrųjų yra žmogaus tragedija.
- Kaip atpažinti nusikaltėlius? Pasižiūrėjus į kraupius kalinių veidus, kartais atrodo, jog baisūs poelgiai ir į veido bruožus įsirėžia.
- Čia ačiū jums, žurnalistams, kad sukurtas toks įspūdis, jog teisėsaugininkai į akis pasižiūrėję gali pasakyti, kuris yra žudikas. Jei turėtume tokių savybių, dirbti būtų labai lengva. Italų kriminalistas Cezarė Lombrozas sukūrė teoriją, kad pagal kaukolės apimtį ir kitus bruožus galima pasakyti, ar žmogus yra potencialus nusikaltėlis. Dabar įrodyta, kad tokie samprotavimai nebuvo teisingi.
Kartais sėdi žmogus su varlyte, baltais marškiniais, kalbantis septyniomis užsienio kalbomis, o iš valstybės jis pavogęs dešimt milijonų litų. Arba būna tokių su "Versace" kostiumais ir "Rolex" laikrodžiais, kurie iš restorano vagia šaukštelius.
- Tai gal reikėtų griežtinti bausmes? Gal teisūs tie, kurie sako, kad už žiaurius nusikaltimus reikėtų bausti mirties bausme?
- Taip kalba tie, kurie su mirties bausme niekada nėra susidūrę. Man gyvenime teko palaikyti byloje valstybinį kaltinimą ir paprašyti tuomečiam teisiamajam skirti mirties bausmę. Ko gero, galiu sakyti, jog dalyvavau nužudyme. Nusikaltėlis buvo sušaudytas. Ir reikėtų mūsų, teisėsaugininkų, paklausti, ar mes norime būti budeliais. Tai nėra lengva. Praėjo beveik dvidešimt metų, o aš menu, kaip viskas vyko ir galėčiau tiksliai nupasakoti, kaip tas žmogus atrodė.
Bausmių griežtinimas ne visada duoda ir norimą rezultatą. Štai JAV mirties bausmė vykdoma daugelyje valstijų. Galėčiau pateikti klausimą savo oponentams - gerbiamieji, ar girdėjote, kad Europos mokyklose šaudytų taip, kaip šaudo Amerikoje. Ten net per televiziją mirties bausmę rodo. Turėtų žmonės bijoti.
Sutinku, kad griežtos bausmės baimė atbaido nuo nusikaltimo tam tikrą dalį žmonių. Bet reikia rasti tą ribą, kada bausmės dydis dar gąsdina, o kada žmogui jau tas pats. Kartais mes bijom žmogui skirti didžiausią bausmę, o jam visiškai nerūpi, ar jis kalės dešimt, ar dvylika metų.
Aš galvočiau, jog labiau baugina ne didelė bausmė, o žinojimas, kad nusikaltimas bus atskleistas. Dabar nusikaltėlis rengiasi daryti nusikaltimą, tikėdamasis, kad jo nepagaus. Blogai, kad pas mus atskleidžiama nedaug smulkių nusikaltimų. Štai eina žmogus, jam perskelia galvą, atima mobilųjį telefoną, o to bandito niekas nepagauna.
- Sakote, jog griežtomis bausmėmis nusikaltėlių neįbauginsime. Bet jeigu žmogus žinos, kad už tą nusikaltimą gresia menka bausmė, jis gali manyti - gal verta rizikuoti?
- Be jokios abejonės, bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Ir nusikaltėlis turėtų atlikti tą bausmę. Man sunku suvokti tokią teisinę politiką, kad asmuo gali išeiti į laisvę, išbuvęs vos trečdalį skirto įkalinimo laiko.
Sutikim, kad laisvė yra aukščiausia vertybė. Aš neseniai atsikėliau iš ligos patalo ir žinau, ką reiškia, kai negali niekur išeiti iš buto, nes sergi. Užtat ir vadiname kalėjimą laisvės atėmimo bausme. Įkalinimo įstaigoje žmogus turi turėti viską, kaip ir gyvendamas visuomenėje, išskyrus laisvę.
- Yra sakančių, jog visi žmonės gali tapti geri, jei su jais gerai elgiamasi. Manote, jog kalėjimuose nusikaltėlį galima perauklėti?
- Įkalinimo įstaigoje perauklėti žmogų neįmanoma. Sovietinių laikų tikslas buvo izoliuoti ir perauklėti. Dabar mes neturime tokio tikslo. Nusikaltėlis turi tiesiog atlikti jam skirtą bausmę.
- Pabaigai - naivus klausimas. Ar galėtų egzistuoti visuomenė, kurioje nebūtų nusikaltimų?
- Rasti receptą, kaip išnaikinti nusikalstamumą - tas pats, kas sukurti amžinąjį variklį. Pasaulis margas ir žmonės margi. Jei visų būtų vienodi genai, išsilavinimas, socialinė padėtis, gal tuomet ir būtų galima apie tai svarstyti.
Juokaudamas dažnai sakau, kad amžinam miegui užmerkdamas akis tikrai žinosiu, kad nusikalstamumas neišnaikintas. Juk ir gyvūnijos pasaulyje stipresnis muša silpnesnį. Liūtas užpuola antilopę, aplink vaikšto šakalai, ereliai skraido, stengdamiesi nugriebt kokį kąsnį.
Aš tikiu, kad ir kitur mūsų visatoje egzistuoja gyvybė. Jei netikėčiau, būtų neįdomu gyvent. Bet labai abejoju, kad kur nors yra ideali visuomenė.
Manyčiau, nusikalstamumas yra toks pats senas kaip žmonija. Ir jis išnyks tik tada, kai Žemėje išnyks gyventojai.
