Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas atsisakė lygtinai paleisti į laisvę pataisos namuose bausmę atliekantį Henriko Daktaro sūnų Enriką Daktarą.
Nors 24 metų nuteistasis jau atliko pusę jam teismo nuosprendžiu skirtos bausmės ir yra perkeltas į vadinamąją lengvąją nuteistųjų grupę, teismas nusprendė, kad dar ne laikas jį paleisti į laisvę. Teismo manymu, reikia vertinti ne tik pataisos namų administracijos charakteristiką, bet ir nuteistojo asmenybę, jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą visuomenei. Už psichotropinių medžiagų kontrabandą ir netikrų pinigų platinimą E.Daktaras turi kalėti 6 metus.
"Tik vieno prašau - paleisti į laisvę", - sakė teismui į posėdį atvežtas E.Daktaras. Jis į laisvę prašėsi ir dėl šeimyninių aplinkybių, nes žmona laukiasi ir jiedu greitai turės kūdikį. Jaunas vyras supranta, kad jis kaip niekad reikalingas šeimai, nes tėvų "dvare" dabar gyvena vienos moterys - motina Ramutė, dvi Enriko seserys ir žmona Indrė.
E.Daktaro tėvas, nusikaltėlių autoritetu tituluojamas H.Daktaras, dabar pats yra laikomas suimtas ir teisiamas dėl turto prievartavimo ir poveikio nukentėjusiam. Įtarimai dėl poveikio nukentėjusiam taip pat pareikšti H.Daktaro šeimos moterimis - motinai Jadvygai Daktarienei ir žmonai Ramutei Daktarienei. Žodžiu, Daktarų šeimai labai tinka posakis, kad bėdos po vieną nevaikšto, o kai ateina visas pulkas, tai ir stipriausią žmogų gali palaužti.
Be to, ponui Henrikui nuolat sėdint už grotų, kaip girtos bitės pasileido ir visos anksčiau tvirtai laikytos Kauno gaujos. Jaunimas nebeklauso autoritetų ir daro ką nori, nebėra ir "obščiako", iš kurio visada būdavo remiami už grotų sėdintieji. O kai nėra "obščiako", vienos Daktaro moterys iš turimų parduotuvių ir kirpyklų jau, matyt, nepragyvena, todėl ne tik Kaunas, bet ir visa šalis jau kalba, kad parduodamas Daktarų "dvaras". Tik vargu ar Lietuvoje atsiras toks dvarininkas, kuris panorės mokėti kelis milijonus už pilį, kurios išlaikymas kas mėnesį kainuoja kelis tūkstančius.
Na, o žiūrint į tą Užliedžių kaime stovinčią pilaitę galima padaryti išvadą, kad ponas Henrikas nebuvo geras strategas. Statydamas tokį statinį jis nenumatė, kad pablogėjus jo ekonominei padėčiai, tą griozdą bus sunku išlaikyti, o parduoti - dar sunkiau. Galime tik nuraminti pilaitės savininką - tokių kaip jis, su tuščia pinigine stovinčių prie namų vaiduoklių, Kaune yra ne vienas.
