"Jei iš verslo ministerijos pasiseks padaryti teisingumo ministeriją, bus gerai" - sako teisingumo ministras Petras Baguška.
Kai Teisingumo ministerijai vadovauti buvo paskirtas Petras Baguška, daugelis skeptikų kalbėjo : "Et, ką tas senas funkcionierius padarys..." Tačiau ilgai laukti nereikėjo - "senasis funkcionierius" nustebino ne tik skeptikus, sudrumstęs ramų antstolių, notarų ir kitų Teisingumo ministerijai pavaldžių institucijų gyvenimą. Nepaisydamas jam pateiktų duomenų ir įvairių institucijų ataskaitų, ministras ėmė važinėti po šalį, kad savo akimis pamatytų padėtį vienoje ar kitoje vietoje. Apie ministro Petro Baguškos įspūdžius iš kelionių ir jo darbo metodus, apie santykius su jam pavaldžiomis institucijomis ir kalbasi žurnalistė Aurelija Žutautienė.
- Ėmęs dirbti iškart "pradėjote karą" su antstoliais ir notarais. Ar vis dar jaučiate pasipriešinimą? Juk sujudinote vandenį nusistovėjusioje baloje...
- Jokio "karo" nėra. Yra Vyriausybės programa, o ji turi būti įvykdyta - ne bet kaip, o kad būtų naudinga žmonėms. Aišku, jau beveik pusmetį trunkanti diskusija tarp ministerijos ir notarų bei atstolių nėra lengva, nes tiek notarams, tiek antstoliams norisi išlaikyti tas pačias veiklos sąlygas ir garantijas, kokias jie turėjo iki šiol. Mes norime aiškumo ir skaidrumo jų veikloje.
Šios institucijos naudoja valstybinį herbą, tad pagrindinis mano reikalavimas yra toks: jos turi tarnauti žmonėms, gerbti juos. Atėjęs į tą įstaigą žmogus turi gauti reikiamą informaciją. Interesantai šias notaro ar antstolio institucijas dažnai tapatina su teismais, o teismai juk vykdo teisingumą.
Per tą pusmetį vis dėlto pavyko nemažai nuveikti, pažinti vieniems kitus. Priėmėme nemažai bendrų sprendimų ir paruošėme teisės aktų, padėsiančių gerinti notariato ir antstolių sistemos veiklą.
- Tačiau pradžia buvo sunki?
- Ir dabar nėra lengva. Minėtos institucijos buvo glaudžiai suaugusios su ministerija ir ne ministerija joms vadovavo, o atvirkščiai. Daugelis Atstolių rūmų darbuotojų yra "išeiviai" iš Teisingumo ministerijos. Išeidami dirbti į Anstolių rūmus, jie pasiruošė sau palankius dokumentus, teisės aktus, jų vykdymo instrukcijas. Galiu pateikti net konkretų pavyzdį - Teisingumo ministerijoje dirbo ponia Ališauskienė ir ponia Karalienė. Pirmoji dabar yra Anstolių rūmų valdytoja, o antroji - Anstolių rūmų prezidentė. Kai tokie ir panašūs dalykai dėjosi, tai dabar, kai ruošiami nauji dokumentai, naujos instrukcijos, kyla didžiulis pasipriešinimas.
Kita vertus, daugelis baidosi viešumo. Aš laikausi nuomonės, kad visuomenė privalo žinoti apie notarų, anstolių ir kitų institucijų veiklą. Tuo labiau, kad skundų jų adresu daugėja. palyginti su 2001-aisiais, pernai turėjome beveik dvigubai daugiau nusiskundimų šių institucijų darbu.
Galbūt tai ne visada mums naudinga, bet noriu, kad mūsų darbe būtų viskas aišku ir skaidru..
- Dažnai nieko neperspėjęs važiuojate į kitus miestus ir miestelius, apsilankote įvairiose jums pavaldžiose įstaigose - registrų centruose, pas antstolius ir notarus ir pan. Ar tokia praktika pasiteisina? Kokie įspūdžiai iš tokių kelionių?
- Man patinka matyti žmones tokius, kokie jie yra iš tiesų. Kartu patiriu eilinio interesanto įspūdžius, įsitikinu, kokia tvarka ir atmofera vyrauja vieno ar kito notaro ar antstolio biure. Labai nemėgstu spektaklių, kurie suvaidinami pasitinkant ministrą. Tuomet darbo vietos laikinai sutvarkomos, o darbuotojų veidai sutviska dirbtinėmis šypsenomis. Paprastai vadovui išvykus viskas lieka kaip buvę. Kadangi noriu matyti, kaip veikia teisinė sistema, o ne pasiduoti iliuzijoms, tai, kol dirbsiu ministru, važinėsiu ir lankysiu kolegas jų neįspėjęs.
Na, o įspūdžiai - įvairūs. Yra vietų - tarkim Rokiškyje, Šalčininkuose, - kur žmogus, atėjęs pas notarą ar antstolį, tikrai gaus visą reikiamą informaciją, biurai sutvarkyti, patys pasitempę... Na, bet Šakiuose, Utenoje ir kitur dar nėra tvarkos. Radau net ir tokių, kurie dirba nuo 1990-ųjų, o nei biuro normalaus neturi. O juk visi žinome, kokios jų pajamos. Ir kad patalpų tuo metu buvo kiek nori ir kokių tik nori. Bet ne - į koridorių įsikėlė, nes pigu. Toks didžiulis noras per porą metų praturtėti, o ne darbo vietą sutvarkyti, kokybiškas paslaugas teikti. Aš jiems ir sakau - "Kurgi jūs skubate? Dar jauni esate, spėsite milijonus uždirbti..."
Važiuoti į kitus rajonus raginu ir savo ministerijos darbuotojus. "Turite žinoti padėtį" - sakau jiems. Be to, taip galima padėti daugeliui žmonių, atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos jie metų metais negauna atsakymo. Į susitikimus žmonės ateina ne ministro pažiūrėti. Priimame po 15 - 20 interesantų, kuriems rūpi įvairūs klausimai: šeimos teisės, nuosavybės atkūrimo ir kiti. Sakau savo darbuotojams: "Jei nors vienam iš besikreipiančiųjų padėsime, tai jau gerai".
- Žmogui, kuris yra nors kartą susidūręs su antstoliu - tai pats baisiausias žmogus. Juk tai jis, vadovaudamasis kartais tikrai sunkiai suvokiamais įstatymais, gali skolininką išmesti į gatvę, gerokai patuštinti piniginę... Suprantu, kad daugelis prasiskolinusiųjų yra patys kalti, bet, sutikite, nėra normalu, kai dėl 10 litų skolos iš skolininko išieškoma keliaženklė suma.
- Be abejonės, tai nėra normalu. Bet 2002 metais buvo patvirtintos būtent tokios Sprendimų vykdymo instrukcijos. Jų nuostatos ir vykdymo išlaidų skaičiavimas taikomas ir šiuo metu, tačiau tik toms byloms, kurios yra priimtos vykdyti iki 2005 metų lapkričio mėnesio.
Dabar galiojanti instrukcija šiuo aspektu yra tobulesnė už minėtąją. Pvz., jei išieškoma suma yra mažesnė nei 10 litų, tai antstolio vykdymo išlaidos negali viršyti 50 litų. Jei išieškoma suma yra nuo 10 iki 50 litų, antstolio vykdymo išlaidos negali viršyti 110 litų, ir atitinkamai - jei nuo 50 iki 200 litų, negali viršyti 200 litų.
Dabar yra paruoštos atitinkamos Civilinio kodekso pataisos, neleisiančios antstoliams savivaliauti. Jos turi būti pateiktos Seimui pavasario sesijoje. Jei tos pataisos nebus kaitaliojamos, turėtume gauti gerus rezultatus. Tačiau jau dabar ryškėja grupių interesai, stengiamasi vilkinti laiką.
Į Seimo pavasario sesiją keliaus ir dokumentai, kuriuose yra numatyti socialiai orientuoti Registrų centro įkainiai. Pažiūrėsime, kokios bus politikų pozicijos... Atrodo, lengva nebus.
- Ar esate sustabdęs nors vieno anstolio įgaliojimus? Kuo viskas baigėsi?
- Nuo pernai vasaros mano įsakymais buvo sustabdyti dviejų anstolių - Arturo Bložės Šiauliuose ir Zeno Zenkevičiaus Klaipėdoje - įgaliojimai. Pirmajam buvo pareikšti kaltinimai remiantis LR BK 229 straipsniu - dėl tarnybos pareigų neatlikimo, o antrajam - pagal LR BK 228 str. - dėl piktnaudžiavimo. Šių antstolių įgaliojimai buvo sustabdyti todėl, kad valstybės deleguotas funkcijas turi vykdyti nepriekaištingos reputacijos asmenys. O šiuo atveju pareikšti įtarimai nusikalstama veika yra pakankamas pagrindas suabejoti anstolio nepriekaištinga reputacija.
Antstolis Arturas Bložė mano įsakymą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs bylą, paliko mano įsakymą galioti. Šiuo metu toks Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra apskųstas Vyriausiajam administraciniam teismui.
Kitas antstolis - Zenas Zenkevičius - pasielgė kitaip. Jis pasitelkė advokatus ir įrodė, kad jam pareikšti nepagrįsti įtarimai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kadangi išnyko priežastis, dėl kurios buvo sustabdyti jo įgaliojimai, tad mano įsakymu nuo 2007-ųjų vasario 5-osios Zeno Zenkevičiaus įgaliojimai atnaujinti.
Tačiau teigti, kad anstolių įgaliojimų sustabdymo istorija baigsis po Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, negalima. Teisingumo ministerija susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu iš visų pusių. Mat būtent ministerija yra Antstolių įstatymo pakeitimų projekto rengėja. Bandoma įvairiais būdais atitolinti arba išvis užblokuoti Antstolių įstatymo pakeitimo projekto priėmimą, nors mano pradėtoms reformoms viešai pritarė Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas. Reformas palaiko ir prezidentas.
Žodžiu, laukia nelengvas darbas - bandysiu apginti savo poziciją tiek Vyriausybėje, tiek Seime - nes jau dabar ieškoma užnugario politikų ešelonuose.
- Kalbama apie įkalinimo įstaigų iškėlimą kuo toliau nuo miestų. Bet ką tik pastatytas Kauno tardymo izoliatorius yra pačiame miesto centre. ..
- Apie Kauną nėra nė kalbos. Izoliatorius įrengtas pagal visus Europos Sąjungos reikalavimus.
Didžiausias galvos skausmas - tai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, Šiaulių tardymo izoliatorius, Panevėžio pataisos (moterims) namai. Va šitie objektai yra seni, įkurdinti miesto centruose. Juos restauruoti neapsimoka, nes didžiulės investicijos.
Lukiškių pastatai - architektūrinis paminklas. Jų niekas neleis nei nugriauti, nei kapitaliai remontuoti taip, kaip priklauso Europos Sąjungos įkalinimo įtaigoms. O šis kalėjimas amžinai perpildytas, kameros mažos, nuteistajam reikia laukti eilėje, kad galėtų išeiti į kiemelį pasivaikščioti.
Tad išeitis - parduoti pastatus. Pardavę Lukiškes, mes galėtume pastatyti du šiuolaikinius kalėjimus.
- Atrodo, ministro darbotvarkė įtempta...
- Keliuosi 5 valandą ryto, mankštinuosi, maždaug valandą bėgioju po Fabijoniškių mišką... Apie pusę 7 jau būnu darbe. Iš darbo grįžtu 8 - 9 valandą vakaro.
- O šeimai, laisvalaikiui lieka nors kiek laiko?
- Deja... Žmona likusi Kėdainiuose, viena dukra gyvena Pasvalyje, antroji - čia, Vilniuje. Atvirai pasakius, su visomis matausi gana retai. Ir į Kėdainius po Naujųjų buvau tik kartą nuvažiavęs - kai reikėjo balsuoti... Man ir sako: "Tu dažniau į kalėjimus ir į kitus rajonus važinėji, nei pas žmoną..."
Medžioklėje jau nebuvau kokie 3 metai. Sykį netyčia ištrukau, tai žurnalistai priskyrė prie pačių geriausių medžiotojų, nors jau neprisimenu, kada ką ir nušoviau... Grybauti mėgstu, bet kad atostogų neturiu... Mano visi šeštadieniai suplanuoti - žinau, kur važiuosiu, su kuo kalbėsiu.
Dukra, kuri Pasvaly gyvena, kartą nebeiškentusi skambina: "Klausyk, tėti, ar mes galim vienąsyk susitikti? Aš pasišnekėt su tavimi noriu, o tu vis laiko neturi... Atvažiuoju į Vilnių". Aš jai sakau - "Palauk, turiu pažiūrėt į kalendorių, ar galėsiu". Ačiū Dievui, galėjau ištaikyti porą trejetą valandų. Nuėjom į kavinę, papietavom, pasikalbėjom. O kai žmona buvo pas mane į Vilnių atvažiavusi, tai beveik ir neteko pabendrauti. Supyko ir išvažiavo...
- Taigi pames žmona tokį vyrą...
- Gal nepames... Tiek metų ištvėrė... Juk aš visą laiką toks. Jei dirbu, tai dirbu kaip fanatikas.
Kai dirbau rajonuose (Petras Baguška yra dirbęs Šilutės, Kupiškio, Kėdainių rajonų vykdomuosiuose komitetuose - pirmininku - A.Ž. past.), tai jau 6 valandą ryto būdavau fermose ir iš pirmų lūpų sužinodavau padėtį kolūkyje. Aš visada noriu pats savo akimis pamatyti ir įvertinti situaciją, nes nežinodamas tikros padėties, gali nuvažiuoti į lankas. O kai pasišneki su žmonėmis, darosi aišku, ką reikia, ar reikia keisti.
Per darbus nemačiau, kaip užaugo dukros - esu smarkiai nusidėjęs šeimai...
- Tai kaip ir beliko tik įsipareigojimai Pilietinės demokratijos partijai?..
- Jokių įsipareigojimų partijai. Sakiau eidamas į šį postą, kad partijos reikalus pristabdysiu. Partijos kolegos žino ir nesikiša - niekas nieko neprašo, nes puikiai mane pažįsta. Aš net į partijos susirinkimus neturiu laiko kada nueiti, bet tai nereiškia, kad aš nepritariu partijos pozicijai. Dabar mano partija - ministerija, o ji sustabarėjusi ir sena, tad darbo sočiai...
