Kodėl teisėjai anksti pražyla?
Šiek tiek daugiau kaip 15 metų Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėju dirbęs marijampolietis Vytautas ŠVETKAUSKAS (48 m.) neseniai šalies prezidento dekretu buvo paskirtas Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėju. Šios permainos - "Akistatos" proga pasikalbėti su, buvusio kolektyvo nuomone, išskirtiniu humoro jausmu apdovanotu ir gyvenimo anekdotais gyvu teisėju, į kurio kabinetą kolegas traukte traukdavo.
- Kodėl pabėgote iš kolektyvo, kur, kaip sakote, jautėtės kaip namuose?
- Vilkaviškio teismo kolektyvo tikrai labai ilgėsiuos, bet pavargau kasdien važinėti iš Marijampolės į Vilkaviškį (20 kilometrų) ir atgal. Priežastis tik tokia. Galima sakyti, aš 15 metų laukiau, kada galėsiu dirbti teisme miesto, kuriame su šeima gyvenu. Dabar šis noras išsipildė. Čia radau kelis kartus didesnį darbuotojų kolektyvą ir didesnius teismo rūmus, bet tikiuosi, kad nebūsiu "pakištas" po dvigubai didesniu darbo krūviu ir pabėgti nereikės.
- Teisėjai įpratę skųstis, kad jų darbo krūvis yra milžiniškai didelis. Pakomentuokite tai savo patirties skaičiais.
- Nuo pat pirmųjų savo darbo metų teisme turiu savo tarnybinius užrašus, todėl nesunku suskaičiuoti, kad per 15 metų Vilkaviškyje išnagrinėjau apie 11 tūkstančių baudžiamųjų, administracinių ir civilinių bylų. Išdėstykite šį skaičių pagal metus ir sužinosite, kad rajono apylinkės teismo teisėjas per metus turi išnagrinėti po 700 ar 800 įvairių bylų, per dieną - 2 - 3. Paverskime tai žmonių likimais, kurie slypi po tais nuosprendžiais ir sprendimais, ir turėtų būti aišku, kodėl teisėjo darbas yra sunkus. Juk teisme susiduria 2 susipriešinusios pusės ir labai retai būna, kad abi liktų patenkintos, tad galima įsivaizduoti, kiek raudų ir ašarų teisėjams tenka išgirsti bei matyti.
- Prieš tapdamas teisėju, dirbote juristu. Turbūt ir tada jau žinojote, kad teismuose ašarų netrūksta, tai gal į teisėjo kėdę atėjote tikėdamasis jas šluostyti?
- Ne, ne ašarų atėjau šluostyti, o sužinoti, ištirti, kodėl beveik visi šalies teisėjai... pražilę. Tai yra anksčiau laiko pražyla. Nesijuokite, tai yra faktas. Beje, tokį klausimą man neseniai uždavė viena Vilkaviškio moksleivė, kai lankiausi jos mokykloje skaitydamas paskaitą tesiniais klausimais. Mergina tikino ne kaip anekdotą tai girdėjusi, o pati tai pastebėjusi. Atsakiau visai rimtai: teisėjas daug svarsto, mąsto, išgyvena, neretai net namuose nesugeba pabėgti nuo darbo minčių, nuo dvejonių, tad toji įtampa ir nušviesina galvą pirma laiko.
- Darbais užimto teisėjo paskaitos mokyklose - manau, prabanga. Skeptikai net pasakytų: sovietų laikų profesinio orientavimo tradicija, taigi - atgyvena.
- O aš niekada neatsisakiau, kai Vilkaviškio rajone mane pakviesdavo atvykti. Ir į jaunuolių klausimus atsakyti, ir kartu kokią nors teisinę problemą paanalizuoti, ir teisinių žinių konkurse vertinti. Manau, tai labai naudinga: ir jaunimas šviečiamas, supažindinamas su įstatymais, skatinamas ne tik sužinoti, bet ir ieškoti. Kita vertus, teismo darbas "iš arti" gal ne vieną jaunuolį paskatins rinktis teisininko profesiją (juk teisėjų šiais emigracijos laikais irgi jau trūksta, kaip ir policininkų, medikų, galų gale - gerų statybininkų), o kitą gal atbaidys nuo nusikaltimo, kai sužinos, kad stovėti prieš teismą nėra malonumas.
- Smalsu, ar jūs ilgam įsimenate teisme išnagrinėtų bylų istorijas, ar dažnai jos jus, vyrą, sujaudina?
- Per tokią gausybę tų likimų, kuriuos teko "pačiupinėti", sunku būtų išskirti kokią nors vieną bylą ir vieną įsiminusią istoriją. Atsivertus ir įsigilinus į bylos medžiagą vis nustebti, kad "taip, pasirodo, būna ir realiame gyvenime", tenka neretai, nors mano ir darbo, ir šiaip gyvenimo patirtis jau nemenka. Labiausiai neramu, kad teismą pasiekiančių istorijų tik daugėja - vadinasi, nemažėja konfliktų, nesantaikos, nusikaltimų. Kaip sakiau, tai rodo išnagrinėtų bylų skaičius, pastaraisiais metais tik augantis. Bet pastebėjau ir kitą gluminančią tendenciją: neretai teisėjas, priimdamas nuosprendį, svarstydamas ir išgyvendamas kankinasi daugiau, negu kalėti nuteistas asmuo. Galbūt paradoksaliai atrodo, bet taip yra. Ypač ciniški kelis kartus teisti asmenys. Liūdniausia, kad jie jaunėja ir žiaurėja. Pasižiūri į dokumentą: 1981 metais gimęs vaikinas, o teistas jau 8, kitas - ir net 18 kartų! Galvoje nesutelpa: tai kada gi jis laisvėje gyveno?...
- Turbūt tokios mintys jums dažniausiai kildavo Kybartų pataisos namuose, kai nuvykdavote nagrinėti teikimų dėl nuteistųjų lygtinio paleidimo į laisvę?
- Taip. Esu teisėjas ir negaliu griauti galiojančių įstatymų, piršti savo nuomonės, tačiau kaip paprastas žmogus, besidomintis, kas vyksta aplinkui, dar pasvarstyčiau, kaip atsakyti į klausimą, ar reikalingas lygtinis paleidimas, keliantis visuomenės pasipiktinimą, kai teisme kalbama apie 6 ar 8 metų nuosprendį, o nuteistasis jau po 3 ar 4 metų - namuose. Dar pasvarstyčiau ir atsakydamas apie mirties bausmės Lietuvoje panaikinimą. Tauta slysta labai sparčiai. Pataisos namų posėdžiuose išsiaiškini, kad pirma numatyto laiko į laisvę besiveržiantis nuteistasis niekuo nepasikeitė, todėl priimi sprendimą dar neišleisti jo į laisvę. Tada sulauki visokių gestų ir visokių "vardų". Pagarba teismui dingusi.
- Kaip manote, kodėl nuteistieji, auklėjami pataisos namuose, dažnai nė kiek nepersiauklėja?
- O kaip išauklėti žmogų be darbo, be atsakomybės jausmo diegimo, be savarankiškumo skatinimo? Štai pataisos namuose statomas stadionas, kainuosiantis didžiulę pinigų sumą. O ar nuteistieji negalėtų patys jo įrengti? Sakysite, jie prasti specialistai - prišauks nelaimę? Bet juk laisvės atėmimo bausmė ir gali būti išnaudota nuteistojo mokymui, po to - rimtam darbui. Ir valstybei kainuotų mažiau, ir nuteistiesiems trūktų laiko bei jėgų kurpti melagingų nelaimių scenarijus patiklių žmonių, įkliūvančių į telefoninių sukčių tinklą, paieškoms. Patys savo rankomis nieko nesukūrę kaliniai linkę tik niokoti ir griauti. Pasidomėkite, ar ilgai švarios ir šviesios būna moderniai suremontuotos įkalinimo įstaigų patalpos. Kaliniai dažniausiai nemoka tausoti svetimos aplinkos, nesugeba laisvėje gyventi ir patys tai supranta. Štai kaip anekdotą galiu atkartoti vieną Kybartuose kažkada nugirstą dialogą. Išeidamas į laisvę vyras prisiekinėja pataisos namų direktoriui, kad daugiau nebegrįš. Direktorius, matyt, norėdamas išpešti rimtesnį pažadą arba iš savo darbo patirties žinodamas, jog būna kitaip, suabejoja, bet vis tiek linki kaliniui: "Na, tikrai daugiau nesusitiksim". O į tai gauna nustebusio kalinio klausimą: "Tai ką, jūs jau į pensiją greitai išeinate?"... Matot, dažnai nė pats "zonos" gyventojas negali patikėti, kad sugebės ilgiau išbūti laisvėje.
- Nors kalėjimo nuotaikos, kaip neslepiate, jus slegia, jų neišvengsite ir Marijampolėje - čia taip pat yra pataisos namai, vyksta minėti teismo posėdžiai. O gal iš savo darbo Marijampolėje tikitės ir kokių nors pasikeitimų, naujovių?
- Jau vien tai, kad šiame teisme nagrinėsiu tik civilines bylas, man bus lyg ir nauja, nes Vilkaviškyje visi 6 teisėjai nagrinėdavome įvairias bylas, o šiame kolektyve teisėjai specializuojasi atskirose srityse. Baudžiamąsias bylas, sakyčiau, nagrinėti yra lengviau, nes teisėjas prieš akis turi tyrėjų atlikto ir prokurorų patikrinto darbo rezultatą. Be to, dar ir abiejų besibylinėjančių pusių advokatai padeda teisėjui "susistyguoti". O civilinėse bylose teisėjas lieka vienas su dokumentais, atspindinčiais žmonių likimus, ir su Civiliniu kodeksu. Jis, kaip matote, dvigubai storesnis už Baudžiamąjį kodeksą. Bet sakyti, kad bėgdamas nuo vilko užšokau ant meškos, tikrai nesiruošiu. Manau, manęs laukia įdomus, gilus, reikalingas darbas. Per pirmąją darbo savaitę Marijampolėje jau išnagrinėjau 6 bylas. Labiausiai sujaudino į vaikų namus išvežto kūdikio likimas. Man, turinčiam labai mylimą mažą anūką, dabar ypač liūdna girdėti apie gimdyvių paliekamus mažylius. Dar liūdniau, kad dažnai tokiais atvejais kūdikiui negali padėti ir jo seneliai, susitepę tokiomis pačiomis - nepriežiūros, rūpesčio stokos, palaido gyvenimo - nuodėmėmis.
- Kai kabinete liksite vienas su liūdną žmonių likimą atspindinčiais dokumentais, ar jūsų neblaškys žaisminga suvenyrų kolekcija jūsų lentynose? Gal net ką nors stebins mielos smulkmenos, radusios vietą teisėjo - rimto vyro - kabinete?
- Viskas, ką čia esu išsidėstęs, yra tikrai mieli daiktai - mano gautos dovanos atsisveikinant su Vilkaviškiu. Sakiau, net sunkvežimio reikės joms išsivežti... Galiu tik pasidžiaugti, kad tame rajone neturėjau priešų. Atvirkščiai - radau bendrą kalbą ne tik su prokuratūra, policija ar advokatūra, bet šiltai bendravau ir su mokyklomis, ligonine, pataisos namais ir inspekcija, net su bažnyčia. Atsisveikindamas gavau štai kiek dovanų: iš medžio skrupulingai išdrožtą Temidę - nuteistojo rankų darbą, vardinių ženklų, linksmų suvenyrų, įrėmintą Vilkaviškio teismo rūmų nuotrauką ir taip toliau. Žiūriu į šias dovanas ir matau žmones, kurie man jas dovanojo. Visa tai rimtam darbui netrukdys, nes juk reikia ir pertraukų. Pažiūrėsiu - pasišypsosiu. Dar prisiminsu, kad namuose turiu padovanotą paspirtuką, kuriuo, kaip man palinkėta, privalau stiumtis į naująjį darbą per Marijampolės centrinę aikštę. Smagu taip galvoti ir įsivaizduoti!
- Ačiū už pokalbį. Sėkmės naujoje darbovietėje.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Karolio ZUBRICKO nuotr.:
- Teisėjas V. Švetkauskas tikisi nesigailėsiąs, kad po 15 metų pakeitė darbovietę
- Šiltus prisiminimus iš Vilkaviškio teismo teisėjas V. Švetkauskas parsivežė maloniais suvenyrais
- Teisėjas V. Švetkauskas: "Kartais teisėjas, priimdamas nuosprendį, išgyvena labiau už patį teisiamąjį"
