Seniūnas - karatistas, nebijantis rizikos
Seniūno turimas diržas rimbu netaps...
Apie seniūno perdurtą širdį, šukes po kojomis ir skaldomas plytas...
Irena ZUBRICKIENĖ
Prieš kelis mėnesius, per Jonines, Šunskų seniūnijos (Marijampolės sav.) gyventojams pristačius naują seniūną Rimantą Lekecką (42 m.), nedaug kas iš šunskiečių žinojo, kad šis vyras prieš pustrečių metų buvo prikeltas naujam gyvenimui - medikai "sulopė" jo širdį, sužalotą peiliu per grumtynes su nusikaltėliu. Seniūnas "Akistatai" sakė jokiu būdu nenorįs išgarsėti kaip "retas medicinos egzempliorius" - smagiau būtų žinoti, kad jis naudingas seniūnijos žmonėms, kad jų nenuvylė.
- Kai buvo viešai išplatinta Marijampolės savivaldybės informacija, jog tapote Šunskų seniūnu, netrūko skeptikų, teigiančių, jog valdžioje pravartu turėti "jau išgarsėjusius" žmones - dėl geros reklamos...
- Aš taip nemanau, nes ir buvo kitaip. Buvo paskelbtas konkursas, pavyko nugalėti septynis pretendentus. Viskas tvarkingai. Nemanau, kad tokiam darbui reikalingos "žvaigždės" - čia reikia juodadarbių.
- Kas paskatino jus, besidarbavusį šeimos versle, po to - draudimo bendrovėje, Marijampolėje pagarsėjusį sportininką, ryžtis konkursui dėl valdininko vietos?
- Atsakymo ilgai neieškokime: geresnio darbo paieška.
- Įsivaizdavote, kad seniūnas - tai tik kostiumus ir kaklaraiščius keičiantis ponas?
- Na, kam taip biurokratiškai? Tikrai neįsivaizdavau savęs nuo ryto iki vakaro sėdinčio kabinete ir telefonu derinančio įvairius klausimus ir šitaip sprendžiančio gyventojų problemas, tačiau mano vaizduotė iš tiesų buvo kur kas šviesesnė. Įsivaizdavau, kad kaimo žmogus gyvena geriau. Dabar darau išvadas, kad tas kaimietis, kuris, nepaisydamas problemų, visada norėjo eiti ir ėjo pirmyn, tai tas sėkmingai ir nuėjo. O tas, kuris tokių norų turėjo mažiau ir laukė pagalbos iš šalies, prasigėrė ir visiškai nuskurdo. Baisiausia, kad ši gyventojų dalis beveik ima viršų kaimo įvaizdyje.
- Ar daugelio gyventojų namuose jau apsilankėte?
- Nuolat lankausi. Vieni kviečia patys, pas kitus nueinu dėl iškilusių problemų. Organizuojame neplanuotus reidus su apylinkės inspektoriumi, su socialine darbuotoja. Esu apstulbęs, kad tiek daug itin netvarkingų, nevalyvų žmonių. (R. Lekecko ir jo šeimos išpuoselėta sodyba prieš keletą metų buvo pripažinta geriausiai tvarkoma Marijampolėje. - I. Z.) Kampuose - apgraužtos vištų kulšys ir pusės metro aukščio kalnai tuščių cigarečių pakelių bei nuorūkų... Po reido dar ilgai niežti sudirgusį kūną... Stebina ir pykdo žmonių požiūris. Pavyzdžiui, jeigu žmona "vergauja alkoholiui", tai vyras ne traukti iš liūno ją siekia, bet dar parneša butelį, nugirdo savo brangiąją, užmigdo, o pats - į festivalį! Tokiems tvarka ir ateitis nerūpi.
- Minėjote, kad bene labiausiai apsileidę daugiabučiuose namuose gyvenantys žmonės.
- Taip, vieno daugiabučio namo gyventojai skundžiasi, kad kaimynas pavertęs savo pastogę sąvartynu - kas rytą prisitempia šiukšlių iš šiukšlyno. Iš to buto jau bėgioja žiurkės. Kaimynai apstulbę. Policija negali įregistruoti šio buto esant lindyne ir bausti, nes bute negeriama - jis tik paverstas atliekų sandėliu. Šeimininkas tikina, kad tuos rakandus mažina - esą kasdien po kelis maišus išneša. Bet rezultatų nematyti. Gal mums patiems iškraustyti tas šiukšles ir sudeginti? Bet nemanau, kad taip išspręstume problemą: mes tik taptume švaros sanitarais, o jis, šiukšlių kaupimo ligonis, vėl turėtų laisvos vietos - iki gyvenimo pabaigos vėl turėtų tokio pat darbo.
- Dėl kokių problemų gyventojai į jus kreipiasi dažniausiai?
- Aktuali šildymo problema - reikia kuro. Bet ranka nekyla padėti tokiems, kurie dabar, artėjant šildymo sezonui, galvoja tik apie butelį. Kas bus žiemą, jiems patiems nesvarbu - esą seniūnija pasirūpins! Kitą kartą praeidamas matau - sėdi susirinkę ir "laisto" gautas malkas. Dar nors bandytų paslėpti stikliuką užklupti, bet ne - net užsveikina apduję! Jeigu ne mažamečiai vaikai, visai nereaguočiau. "Duok, duok" - tik ir girdžiu iš neišsiblaivančių daugiavaikių tinginių. Jiems tik prezervatyvų norėčiau dykai duoti, kad jie daugiau negimdytų nelaimėlių.
Nemaža dalis gyventojų kelia, vadinkime, aukštesnes problemas - kad norėtų visur gerai apšviestų gatvių, kad jos visos būtų išasfaltuotos. Gerai, kad tai rūpi, bet tai nereiškia, kad naujas seniūnas tuoj viską apšvies ir išklos, išlygins. Na, yra ir vadinamųjų vilkolakių, kurie įvairiais skundais mane atakuoja prasidėjus mėnulio pilnačiai.
- Sakoma, kad Lietuvos kaimo bėdos - nuo čia pat, kaime, upeliais tekančių pilstuko upių.
- Negaliu tvirtinti, kad pas mus nėra pilstuko taškų. Apylinkės inspektorius kovoja, aš - irgi su juo. Bet tie pilstukininkai be galo gudrūs: vos tik pamato mus besiartinant prie sodybos, tuoj viską išslapsto, nes kiemuose "veikia sargyba" - suaugusiųjų pagalbininkai vaikai. Žiūrėk, gerai išdresuota mergaičiukė jau skuodžia durų link, kad perspėtų tėvus ar senelius apie nekviestus svečius. Jaučiame, kad ten pilstuko yra, bet dar reikia sužinoti, kur jis slepiamas. Tai tokia ta kova.
- Ar seniūną kartais sugraudina gyventojų problemos?
- Šiuo metu man labai graudu dėl vienos senutės. Gyvena vienkiemyje, vieniša, nepajėgi savimi pasirūpinti. Paglobojama svetimų, nes patys artimiausi žmonės - už kelių šimtų kilometrų. Šiems senolė aprašiusi savo sodybą ir turtus. Bet paveldėtojai nė kiek nesirūpina dosniąja senute - dargi prigrasinę ją, kad jokiu būdu nesikeltų į senelių namus, nes ten esą bus... nunuodyta. Jiems reikia, kad senutė būtų tik sodybos sargė, o jos liūdna kasdienybė visiškai nerūpi. Mano rūpestis - įkalbėti senolę keltis į senelių namus, kad kurią nors dieną nebūtų surasta numirusi kančioje.
- Ar dar nekilo noras kuo greičiau pabėgti iš šios darbo vietos nebesigręžiojant atgalios?
- Dar ne. Atvirkščiai - kyla didžiulis noras pakeisti vargstančio kaimiečio požiūrį, praskaidrinti kasdienybę. Turiu svajonę, bet ji neįgyvendinama: kad visi, kurie nenori gražiai gyventi, būtų iškraustyti į negyvenamą salą ir netrukdytų kitaip manantiesiems. O kadangi taip nėra ir nebus, keliame kaimiečių ūpą smagiais renginiais. Jau buvo neblogos Joninės, vasaros palydėtuvių šventė. Seniūniją Lietuvoje išgarsino tradicinis kino mylėtojų renginys "Baltas kluonas", kur demonstruojami mėgėjų susukti trumpi filmukai. Džiugino žinomos menininkės surengta pažintinė popietė, parodžiusi duonos kelią nuo dirvos iki krosnies. Jaunimas, tiesa, labiau nori šokių vakarų. Bėda tik, kad tuomet labai daug girtų ir konfliktuojančių jaunuolių - o paskui dar ir policijos automobilio padangos nuleistos. Juk anokios linksmybės, kai aplinkui - girti snargliai ir virš galvų skraidantys buteliai. Man svarbiausia - žmonių saugumas.
- Ar taip kalbate ir dėl to, kad 2003-iųjų lapkritį, vydamasis nusikaltėlį, jo buvote padurtas tiesiai į širdį? Papasakokite apie tai.
- Galbūt ir dėl to. To įvykio negaliu pamiršti, nes turėjau laimę būti prikeltas gyventi iš naujo - su "užlopyta" skyle širdyje. Istorija paprasta: su žmona svečiavomės bičiulio bute, mikrorajone. Sutemus pastebėjome, kad aplink kieme stovintį mano visureigį sukiojasi įtartini tipai. Keletą kartų įsijungė mašinos apsaugos signalizacija. Vienas vyrukas spardė mašiną, o kitas knebinėjo durų spynelę. Mes, trys vyrai, leidomės į lauką. Įtartinieji - jų irgi buvo trys - puolė bėgti per daugiabučių kiemus. Prisivijome - kilo grumtynės. Net nepajutau, kad buvau padurtas peiliu. Silpstančios jėgos nebeleido įveikti nusikaltėlio - šis išsinėrė iš striukės ir pabėgo. Kiek vėliau jį sulaikė policininkai. Mano draugai, pamatę mane kruviną, puolė prie manęs, nebegaudydami bėglių. Netrukus ligoninėje paaiškėjo, kad peiliu man nuskeltas šonkaulis ir perdurtas dešinysis širdies prieširdis bei plautis. Kelias paras, kaip sakė medikai, svyravau ant gyvybės ir mirties slenksčio, savaitę gulėjau Reanimacijos skyriuje. Tik tada man buvo leista pirmą kartą pakilti iš lovos. Išsilaižiau. Daugiau nei pusę metų buvau nedarbingas, aktyviau sportuoti pradėjau tik po dvejų metų. Manau, kad gyvas likau tik todėl kad mano, karatisto, širdis ištreniruota - stiprūs jos raumenys. Beje, po manęs analogiškomis aplinkybėmis buvo sužalotas ir panašią traumą patyrė kitas marijampolietis, ryžęsis apsaugoti kaimyno mašiną. Sakau, jau reikėtų steigti tokių laimės žvaigždės palytėtųjų klubą...
- Kaip vertinate šį savo poelgį dabar, praėjus bemaž trejiems metams?
- Apmaudu, kad nusikaltėlių tuokart nesulaikėme ir kad pralošėme paaugliams. Tiesa, tas peiliu ginkluotas vyrukas, žinomas mašinų vagis, paskui buvo nuteistas septynerius metus kalėti. Teisme jis įsakmiai ir reikšmingai man priminė, kad "dar pareis". Šaltai atsakiau jam: "Lauksiu". Žinau tik tiek, kad per tas grumtynes jokios kovinės dvasios tikrai nejautėme - tik norėjome tėviškai pabarti blogą kelią pasirinkusius vaikus. Įvykis mane paprotino: ir dabar viską pakartočiau, jeigu pastebėčiau vykdomą nusikaltimą, tik būčiau atsargesnis.
- Pagautiems nusikaltėliams darytumėte vadinamąjį Linčo teismą?
- Ne, tam yra įstatymai - gyvenimo taisyklės.
- Tai dabar jau turbūt prakalbo aktyvus sportininkas, kurio pasiekimus įrėmina tam tikros taisyklės, ir sporto varžybų teisėjas, besivadovaujantis nuorodomis, įstatymais?
- Taip, sporto nemečiau iki šiol. Esu iš Japonijos kilusios sporto šakos - kijokušin karatė - aktyvus sportininkas, Marijampolės klubo "Tornadas" viceprezidentas. Turiu iškovojęs rudąjį karatė diržą (jis, beje, rimbu seniūnijoje tikrai netaps, nes karatistai nemokomi, kaip nusukti priešininkui sprandą). Tai, manau, nemenkas pasiekimas. Taip pat esu Marijampolės veteranų komandų - ledo rutulio ir regbio - narys. Kartais įvairiose varžybose teisėjauju. Sportas ir muzika - mano laisvalaikis. Neseniai, paakintas TV pramogų programų, pradėjau vaikščioti basomis ant stiklo šukių, rankomis skaldau plytas. Galbūt kokiame nors renginyje tai parodysiu ir savo seniūnijos žmonėms. Mano bendraminčiai - žmona ir trys 11, 18 ir 20 metų mūsų vaikai.
- Linkime jums pergalių kovose dėl seniūnijos reikalų ir sporte!
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Šunskų seniūnas nelinkęs vadovauti "iš kabineto"
