Laimingam žmogui psichologas nereikalingas
Atrodo, jog šiuo metu jau tampa mada ne tik turėti savo kirpėją, kosmetologą, siuvėją, namų tvarkytoją, bet ir psichologą. Mat vis dažniau tenka išgirsti tokius išsireiškimus:"Susipykau su vyru - na ir kas, nubėgsiu pas psichologą, jis patars, kaip susitaikyti", arba:"Reikės paklausti psichologo, kaip priversti vaiką manęs klausyti"... Šie pavyzdžiai tarsi leidžia suprasti, jog dabar bent, kiek sudėtingesnė situacija veja žmogų pas psichologą. Ar iš tiesų šios srities specialistų poreikis taip išaugęs?... Tokį pirmąjį klausimą pateikėme žinomam psichologui dr. Gediminui Navaičiui...
- Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas, kaip pasirodytų iš pirmo žvilgsnio. Iš vienos pusės lyg ir lengva atsakyti - pakanka atsiversti kad ir Vilniaus telefonų knygą, kad įsitikintume, jog psichologinę pagalbą teikiančių kabinetų yra tikrai daugiau nei jų buvo, pavyzdžiui, prieš 10 ar 15 metų. Kita vertus, psichologinės-psichoterapinės konsultacijos ieškančių žmonių skaičius nei Lietuvoje, nei kituose kraštuose nėra ypatingai didelis. Psichologinė konsultacija tam tikra prasme yra prabanga, ir mūsų žmonės šia prabanga naudojasi dar palyginti nedažnai. Pavyzdžiui, jeigu varva čiaupas, galima numoti į jį ranka, tačiau po kurio laiko veikiausiai jis dar labiau suges... Arba pagalvokime apie bet kurią ligą - juk kuo anksčiau imsi ją gydyti, tuo geriau. O konkrečiu atveju mes kalbame apie būsenas ir sprendimus. Taigi jeigu galima greitai išsivaduoti iš nemalonios, nepalankios, sunkios būsenos, kam save kamuoti?
- Šiuo metu žmonės labai dažnai skundžiasi nesutariantys su vaikais, tarpusavyje dažnai ginčijasi ir sutuoktiniai. Kaip manote, ar tai skaudžiausios ir svarbiausios problemos, kurios mūsų piliečiams be pagalbos iš šalies tampa neišsprendžiamos?
- Be abejo, tokios problemos yra labai svarbios. Bet aš dar paminėčiau ir stresą dėl nesaugumo. Dėl to, kad žmogus nemato savo perspektyvų arba nežino, kas su juo bus po poros metų. Tokia yra šios dienos gyvenimo realybė. Tiesiog pagalvokime, kokia situacija (valstybine prasme) buvo prieš 10, 15 metų ir kas galėjo įsivaizduoti, kokia ji bus dabar. Greičiausiai tik nedaugelis būtų pasakęs, kad subyrės tokia galinga imperija, kad Lietuva įgaus tokį statusą, kokį turi dabar... Atitinkamai galima pažvelgti ir į savo darbo pasikeitimus. Prieš 5 ar 10 metų daugelis tikrai negalėjo prognozuoti šiandieninio darbo ir veiklos. Besikeičiančioje visuomenėje stabilumo nėra... Vis dėlto jeigu galima įdėti pastangų to stabilumo siekiant (apsidrausti sveikatą, turtą, gyvybę, senatvę, prisikaupti nekilnojamojo turto), lygiai taip pat galėtume pagalvoti ir apie tam tikras emocines "investicijas" į tarpusavio santykius. Turbūt šiandien šeima ypatingai svarbi kaip saugumo, pastovumo vieta tiek sutuoktiniams, tiek vaikams. Kai to nėra, kai santykiai yra blogi, aišku, kyla stresinių situacijų. Beje, skyrybų-vedybų ar kitokių statistikų galima ir nepateikinėti - ir taip daug žmonių žino, jog Lietuvos šeimos, Lietuvos demografinė padėtis yra nepalanki.
- Jūs pats turite šeimą, vaikų. Ar iškyla kokių nors šeimyninių problemų, kurias tektų spręsti ne vien kaip tėvui ar vyrui, bet ir kaip psichologui? Ar jums pačiam kartais neprireikia paramos iš šalies?
- Savaime suprantama, visąlaik tenka spręsti daugelį klausimų. Tačiau supratimas ir sprendimas dar nėra taip tvirtai susiję dalykai, todėl negalėčiau girtis, jog man ypatingai lengva viską išspręsti. Vis dėlto tikrai negaliu skųstis. Į jūsų klausimą - ar man nereikėtų paramos, atsakyčiau, jog situaciją dar pavyksta suvaldyti... Vadinasi, kol kas paramos dar nereikia...
- Niekas negalėtų paneigti, jog nėra žmonių, neturinčių vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių problemų. Tačiau vieniems jas sekasi spręsti lengviau, kitiems - sunkiau. Nuo ko tai priklauso?
- Į šį klausimą konkretaus atsakymo nebus. Mat žmonių problemos, sunkumai yra pernelyg įvairūs, kad juos būtų galima tiesiogiai susieti su žmonių tipais. Vis dėlto žmones galima suskirstyti į dvi grupes: labiau įsigilinusius į save ir, antra, į labiau besidominčius tuo, kas vyksta aplinkui. Taip pat tenka pridurti, jog vieni jautrūs mažiau, kiti - daugiau. Tie žmonės, kurie orientuoti į aplinką ir kurių nervingumas nėra peržengęs normos, paprastai yra laimingesni, negu orientuoti į save ir labiau nervingesni. Tai gali pastebėti kiekvienas iš savo patirties. Problema, jog šiandien žmogus dažnai turi užsiimti ta veikla, kuriai jis visai netinkamas. Esant prastiems darbo rezultatams, žmogus patiria stresą.
- O ar jūs sutiktumėte su teiginiu, jog kartais žodis gydo geriau negu vaistai?
- Apie tai būtų galima daug samprotauti, bet užteks paminėti taip vadinamąjį placebo efektą, kuomet kartais net ir sunkias ligas galima paveikti tabletėmis, kurios nieko negydo. Tokiais vaistais įmanoma "numušti" kraujospūdį, nuslopinti neurozės simptomus, įveikti kai kurias kitas ligas... Mat maždaug trečdalis žmonių, įsivaizduodami, jog sėkmingai kovoja su liga, patiria teigiamą poveikį. Nes žmogaus gebėjimas įteigti sau yra labai didelis. O jeigu į pagalbą ateina dar ir šalia esantis žmogus, galima tikėtis labai gero rezultato...
- Ar psichologas gali išgydyti depresiją?
- Kartais depresija vadinama bloga nuotaika, irzlumas, prislėgtumas, nuovargis po darbo ar savaitės gale. Tačiau iš tikrųjų tai jokia depresija. Nuolatinė prislėgta nuotaika tampa panaši į depresines būsenas, dar vėliau - į depresinę ligą. Nesuprasdami šių dalykų žmonės kartais bando išspręsti problemą ieškodami gerų žodžių, nors tuo metu galbūt jau reikėtų vaistų. Geru žodžiu ligos neišgydysi. Nes jeigu taip būtų, nereikėtų jokios medicinos - užtektų ekstrasensų. Jie gerų žodžių tikrai negaili...
- Labai dažnai žmonės kalba apie laimę - greičiausiai todėl, jog visi nori būti laimingi. O kaip manote jūs - kas tai yra laimė?
- Yra labai daug laimės apibrėžimų - kiekvienas ją apibrėžia savaip. Aš nekalbėsiu apie filosofinę jos prasmę - tiesiog paprastai pasakysiu, ką apie tai manau. Taigi laimė gali būti "vakarietiška" - tai noras ką nors pasiekti, uždirbti, užkopti ant Everesto, kitaip tariant, ką nors padaryti ir už tai kažką gauti. Kai žmogus tai įvykdo, mano, jog yra laimingas. Bet yra ir "rytietiška" laimė. Ji suprantama kaip būsena. Ją gali apibūdinti tokios sąvokos kaip nirvana, joga. Jeigu "vakariečiui" reikia būtinai ką nors pasiekti, tai "rytiečiui" - kažką pajausti, atsidurti tam tikrose būsenose. Kartais žmogus mano, jog gyvena vien todėl, kad uždirbtų daug pinigų arba kad pastatytų namą, arba - kad nusipirktų mašiną, o tai pasiekęs galvoja, jog jau yra laimingas. Tokie piliečiai nesusimąsto, jog galima maloniai jaustis ir nieko neturint... Galbūt pakanka penkias minutes pasėdėti ir pažiūrėti į debesis arba pasišnekėti su artimais žmonėmis, gal apskritai yra kas nors, galintis suteikti džiaugsmą ir laimę šiuo metu, kol didieji tikslai dar nepasiekti... Galiausiai tenka pripažinti, jog laimingi žmonės niekada neieškos paramos, nes tokiems psichologo nereikia...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
