Leninas atėjo ne visiems laikams!
Marijampolietis Albinas Geležauskas (70 m.) - vienas iš nedaugelio Suvalkijos sostinėje, kurie prieš tris keturis dešimtmečius buvo apdovanoti sovietmečiu buvusiu pačiu aukščiausiu apdovanojimu - Lenino ordinu. Paklaustas, kodėl būtent dabar jis raginamas prisiminti šį apdovanojimą, pensininkas sutriko: garsaus rusų proletariato vado Lenino gimtadienio (balandžio 22-osios) jis neatsiminė - tik jo mirties dieną (sausio 24-ąją). Kiek nepatenkintas savimi Albinas palingavo galva, kad sovietų dainiaus žodžiai "Ateina genijai ir vėl išnyksta - atėjo Leninas visiems laikams" nebuvo pranašiški, nes garsusis Leninas, pasirodo, kasmet vis labiau smenga užmarštin. Vienoje Marijampolės mokykloje mokiniai, neseniai (prieš Lenino 135-ąjį gimtadienį) klausinėjami, ką girdėję apie šią istorinę asmenybę, tarsi spėliodami teigė, kad Leninas - tai Irake gyvenantis galvažudys, Italijos mados pasaulio garsenybė, miręs legendinės "Bitlų" grupės vieno nario tėvas...
- Ar jums skaudu, kad Leninas, kuris sovietiniais metais "gyveno mumyse", vis dėlto jau atgyvena?
- Skaudu? Nė kiek. Gyvenimas eina į priekį, ir kiekvienas laikotarpis turi savo dievukus, kuriuos žmonės garbina. Vis dėlto Leninui galėtų daug kas pavydėti - jo garbinimo era buvo tikrai labai ilga.
- Ar didžiavotės Lenino ordinu, kuriuo anais laikais nebuvo "mėtomasi"?
- Didžiavausi ir tada, ir dabar didžiuojuosi. "Didžiuojuosi" - gal net ne tas žodis. Aš nesigėdiju, kad kadaise mano darbai buvo įvertinti Lenino ordinu. Tai buvo pats aukščiausias to meto apdovanojimas Sovietų Sąjungoje (labai didelėje šalyje!) už ypatingus pasiekimus. Jeigu į mane buvo atkreiptas dėmesys tokioje didelėje teritorijoje, argi galėčiau nereaguoti? Buvo 1972-ieji. Buvau jau 20 metų atidavęs tuometinio Kapsuko rajono "Ateities" kolūkiui. Eilinis mechanizatorius. Manot, tokius ordinus dalino už gražias akis ar avansu? Juos reikėjo užsidirbti!
- Gal atsiimti apdovanojimo važiavote į Maskvą?
- Ne, man jį atvežė. Kolūkio salėje sušaukė susirinkimą, o ordiną, kurio pažymėjimą buvo pasirašęs tuometinis Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos preziudimo sekretorius Georgadzė, užkabino vienas iš lietuvių partiečių vadų - Juozas Maniušis.
- Turbūt turėjote surengti didžiulę dėkingumo puotą?
- Tai kad ne - niekas nereikalavo! Gal kas ta proga ir baliavojo, bet tokio lygio puotos - tik ne traktoristo kepurei.
- Kuo pasikeitė jūsų gyvenimas gavus tą Lenino ordiną?
- Apdovanojimas manęs nepakeitė, nes jų buvau gavęs ir anksčiau. Tik dar daugiau pareigų man kolūkyje buvo pridėta. Turėdavau suspėti ir mechanizatoriaus darbus atlikti, už kuriuos gaudavau atlyginimą, ir tarėjauti teisme, ir deputatauti, ir partijos komitete atstovauti. Lakstydavau iš vieno pasitarimo į kitą. O lengvatų Lenino ordinas nesuteikė. Va, Darbo šlovės ordinas, jeigu jį gaudavai antrą kartą, tai pamalonindavo - suteikdavo pirmumo eilę butui gauti. 1970 metais buvau gavęs ir Lenino jubiliejinį medalį, išleistą jo 100-ųjų gimimo metinių proga. Šis buvo labai vertas - medalininkui net panaikindavo tų metų kriminalinį faktą, jeigu taip buvo. Kitaip sakant, buvai kaltas, o po medalio - jau švarus. Materialiai tie medaliai buvo nulis - jokio priedo prie algos.
- Medalių ir kitokių apdovanojimų negavusieji turbūt pasišaipydavo iš jūsų, jeigu žmonės buvo tokie pat pavydūs kaip dabar?
- Tai kad į akis tikrai niekas nesišaipydavo. Skirtumą jausdavau pats: štai vyrai dirbdami išlenkė kokį buteliuką, sukrito ant žolės ir guli. Atėjo kas nors iš valdžios - tik iškeikė, aprėkė ir sustatė vėl visus prie technikos. O jeigu mane, medalininką, būtų taip radę, iš karto "ant kilimuko" būtų šaukę: esą koks tu pavyzdys, jeigu taip ir taip... Pavargau aš nuo tų visų pareigų, įpareigojimų ir pabėgau. Net į kitą rajoną.
- Šiais laikais madinga gailėtis, kad kadaise turėta reikalų su sovietine komunistų partija...
- O aš nesigailiu gyvenime nieko: viskas, kas buvo, tas patirties bagažu pavirto. Nieko blogo, būdamas partijos narys, nepadariau. Neslėpsiu - į partiją įstojau ... dėl traktoriaus. Man, mechanizatoriui, labai reikėjo naujo traktoriaus. Pasakiau apie tai valdžiai. Sako: "Rakteliai jau ant stalo - tik rašyk pareiškimą į partiją". Net nesusimąsčiau! Jaunas, linkęs kalnus nuversti buvau, todėl net neabejojau, kad viską sugebėsiu - netgi įdomu buvo.
- Tai gal ilgitės sovietmečio?
- Nesiilgiu, bet kad buvo gerai - tai tikrai. Visų pirma gal dėl to, kad jaunas buvau. Kita vertus, ir kviečių laukai kaip jūra linguodavo... Ką turime dabar? Usnynus! Plytų krūvas ir sąvartynus! Bet, žinoma, pripažįstu, kad laisvė ir savarankiškumas žmogui labai reikalingi. Žemindavo tokie faktai, kai tave pasikviečia ir aprėkia koks nepatyręs, jaunesnis agronomas ar kitas koks nors snarglius. Patys puotaudavo, o mus laikydavo juodadarbiais.
- Sakote, kad dabar taip nėra?
- Yra... Neseniai rūsyje aptikau seną vaikišką Nadeždos Krupskajos eilėraščių knygelę apie jos vyrą Leniną. Perskaičiau - ogi visuose kūrinėliuose dabartis: išnaudotojai (fabrikantai) ir engiamieji (darbininkai). Įžvalgi buvo ta Nadežda. O mūsiškiai valdžios lyderiai įžvalgumo stokoja. Anksčiau, prieš 15 metų, ponas Vytautas Landsbergis visiems žadėjo turtingą ateitį. Ar mes dabar turtingesni? Tas pats ponas Vytautas dabar sako: tikrai turtingesni, bet - dvasiškai...
- Tai nesaldi jums pensininko dalia?
- O, man tai ir pensijoj labai gerai! Sėdžiu namuose, nieko neveikiu, o ir pavalgęs, ir nesušalęs. Kai nusibosta nuobodžiauti, važiuoju tvarkyti ir savųjų, ir svetimųjų kapų, drožinėju šaukštus, peilius, šakutes, kuriuos paskui išdovanoju kaip suvenyrus man patikusiems žmonėms. Drožinių nepardavinėju, nes pinigų man pakanka.
- Jeigu parduotumėte Lenino ordiną, tų pinigų gal dar daugiau būtų?
- Jau viskas - neparduosiu. Aš ir taip jo neparduočiau, nes jis - mano praeities gražus prisiminimas. Kiek žinau, jis buvo vertingas - ir aukso, ir platinos jame buvo. Niekas neprašė parduoti. Ir kolekcininkai neatakavo. Baigėsi tuo, kad visi, į svečius užėję, vis prašė prašė parodyti - ir... "nuprašė". Dingo mano ordinas - tik dėžutė liko. Numanau, kas jį pavogė, bet kriminalinių istorijų iš to nesiruošiu pinti. Jeigu taip atsitiko, vadinasi, taip buvo lemta. Kiti apdovanojimai guli namuose - juos laikau pagarbiai. Bus proanūkiams prisiminimas apie senelį.
- Koks jūsų paties gyvenimo "kraitis"?
- Viską gyvenime padariau, kas "numatyta" vyrui: stačiau namus, auginau vaikus, prisodinau įvairiausių medžių - eglių, obelų, liepų. Du sūnūs - vienas, 35-metis policijos tardytojas, mirė 1997-aisiais po avarijos, o kitas, dabar 40-metis, yra inžinierius, padovanojo man šešis anūkus.
- Ačiū už pokalbį. Įsimintino jums Lenino gimtadienio!
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Albinas Geležauskas nebegali prisisegti Lenino ordino, nes jis ... pavogtas
- Ordininko kolekcijoje - įvairūs medaliai ir ženkliukai
