Kada Valinskienei reikia sriubos, o Žvaguliui - dušo?
Marijampolės kultūros centrui, prieš kelis mėnesius persikėlusiam į naujuosius rūmus, vis dažniau prilimpa legendos, fenomeno "etiketė". Dėl to, kad rūmai buvo statomi keliolika metų, ir dėl to, kad dabar į juos plūste plūsta žiūrovai, o šalies menininkai vienas kito intriguojančiai klausia: "Tai tu dar nebuvai Marijampolėje?!" Dar ir dėl to, kad šiam centrui vadovauja beveik 30 metų darbo kultūros srityje patirtį turinti direktorė Iraida Skirpstienė. Ji sutiko mūsų skaitytojus "pavedžioti" po Kultūros centro užkulisius ir pasmalsauti, kokios būna mūsų žvaigždės, kai jos - dar ne ant scenos.
- Modernios patalpos, garsūs atlikėjai, anšlaginiai koncertai - štai ką dabar turi marijampoliečiai. Gal jau negirdėti ir kultūriniu gyvenimu nepatenkintųjų, kurie anksčiau sakydavo, kad provincijoje nėra kur "pasikultūrinti"?
- Skeptiškų, viską neigiančių žmonių visada buvo ir bus. Štai šokių vakaruose "Kam per 30", kuriuos Marijampolėje organizuojame daugiau nei 25 metus, būna viskas apgalvota ir padaryta "nuo - iki", skamba smagi muzika, o šokti nepakviesta moteris po vakaro sakys: "Buvo š..." Kita, visą vakarą nepraleidusi nė vieno šokio, net ir šokusi su įkyriais ar neblaiviais vyrais, net ir "šlubuojančiai" muzikai bus atlaidi ir pasidžiaugs: "Liuks!"
- Ar jūs pati visada būnate renginiuose, bendraujate su atvykusiais atlikėjais?
- Taip, mes, šių namų šeimininkai, visada svečius ne tik sutinkame ir išlydime, bet ir visą laiką būname šalia, kad bet kuriuo momentu galėtume padėti išspręsti kilusią problemą. Mums rūpi ne tik artistai, esantys šiapus scenos, bet ir žiūrovai, esantys anapus scenos, salėje. Tik žinant bei jaučiant visų jų alsavimą galima suprasti apie mūsų kultūros spindesį ir skurdą.
- Pastaruoju metu daugiausia žiūrovų sulaukia popkultūros atstovai. Ką iš atlikėjų pavadintumėte Marijampolės žiūrovų dievaičiu?
- Dabar pas mus - dainininko Žilvino Žvagulio era! Kai buvo atidaryti naujieji rūmai, prireikė papildomų koncertų, nes bilietai buvo iššluoti akimirksniu, vos spėjus pasireklamuoti. Praėjo mėnuo ir Žilvinas vėl atvyko, nes po pirmosios viešnagės buvo palikęs daugybę jo nepamačiusių ir neišgirdusių gerbėjų. Žmonėms patinka, kai iš renginio jie išeina išvydę reginį. Būtent tokiu keliu dabar eina Žvagulis. Jam nepakanka straksėti po sceną ir organizuoti žiūrovų plojimus. Scenoje - įvairios pakylos, telefono būdelė, šautuvas, sniegas, įspūdingi blyksniai... Dėl pastarųjų prieš koncertą net keiktelėjau ant Žilvino: sakau, pas mus to negalima daryti, nes moderni apsaugos nuo gaisro įranga tuoj pat sureaguos - ant žiūrovų ir jų išeiginių drabužių pliūptels vanduo. Bet net ir pabartas dainininkas buvo neperkalbamas - jam esą koncerto nesugadinsi, o žiūrovų saugumą jis garantuojąs!
- Ar po koncertų vaišinate artistus, kaip buvo įprasta anksčiau?
- Jeigu turite minty naktinėmis puotomis pasibaigiančias vaišes, tai tokių tikrai nebūna. Atvykstantiems artistams keliose grimerinėse iš anksto paruošiame viską, ko jiems galėtų prireikti: nuo veidrodžio ir lygintuvo - iki adatos ir siūlo. Ant stalo padedame mineralinio vandens, kavos, kelių rūšių arbatos. Stipresnių gėrimų mes nesiūlome, bet yra atlikėjų, kurie patys to paprašo. Negalėčiau pasakyti, kad piktnaudžiaujama alkoholiu - bent jau iki koncerto. Pastebėjau, kad atvykę artistai labai pamėgo mūsų siūlomus vienos kavinės sausainius. Kitą kartą, žiūrėk, atvažiuodami iš karto paprašo, kad būtų tų sausainių - užsisako kokį papildomą kilogramą ir į namus. O Inga Valinskienė, kuri pas mus vietoje vieno planuoto koncerto su Gyčiu Paškevičium per tą pačią dieną surengė net tris, po antrojo paprašė karštos sriubos. Nebuvo išranki, dar net ir pinigų pasiūlė. Teko kreiptis į vieną artimą kavinę.
- Ar mūsų scenos žvaigždės paskelbia neįprastų reikalavimų dar prieš koncertą - pavyzdžiui, kad norės ramybės, ko pageidaus atsigerti, kokia turėtų būti patalpų temperatūra?..
- Matot, mes renginius organizuojame daugiausia per tų žvaigždžių vadybininkus. Šie paprastai sudaro mums barjerą - iš atlikėjo reikalauja nebendrauti su mumis. (Gal dėl komercinių subtilybių, o gal siekiant pabrėžti tą "žvaigždiškumą"?) Taigi pačių artistų balsus dažniausiai išgirstame tik jiems atvykus. Kaprizingų įgeidžių man dar neteko girdėti. Dauguma artistų yra labai paprasti - nei apranga, nei elgesiu jie gatvėje neišsiskiria iš minios ir neretai yra neatpažįstami. Tačiau, žinoma, būna visko. Štai nuo populiarumo naštos dar "nemirštantys" artistai, atvykę ir išgirdę, kad jiems paskirtas pasiruošimo kambarys yra rūsyje, pradėjo aikčioti, reikšti pretenzijas, nors buvo dar net nematę, jog tame rūsyje - labai moderni patalpa, tik nėra lango. Būna ir kitokio pobūdžio kaprizų: neis su kitu atlikėju į tą patį kambarį, ir nors tu ką! Paprastai tokiais atvejais apie artistų simpatijas ir antipatijas jau iš anksto mums praneša jų vadybininkai.
- Jūs esate kultūros darbo vilkė, tad ar nebūna situacijų, kai jaunas žvaigždes norisi paauklėti, pamokyti?
- Nemanau turinti teisę tas žvaigždes auklėti, tačiau dėl jų drausmės kartais lendu į akis kaip mama ar mokytoja. Štai atvyksta žinomas šokio teatras ir vėluoja pradėti pasirodymą. Suprantu, kartais artistai vėluoja, nes galbūt kažkas atsitiko kelyje, galbūt nepavyko laiku sujungti aparatūrą. Bet čia - viskas pasiruošta, o į sceną neina. Einu, beldžiuosi, rodau į laikrodį, o atsakymas pribloškia: esą specialiai taip daro, nes ir Vilniuje, ir Kaune - taip pat. Toks įvaizdis! Paslapties skraistė! Intriga ir maniera! Tuomet paprastai tik metu frazę, kad provincijos žiūrovą reikia gerbti. Arba kitas atvejis: pusę valandos po koncerto artistas neįsileidžia savo gerbėjų, trokštančių autografo. Sėdi, rūko... Vėl beldžiuosi, o šis: "Tegul laukia - aš ilsiuosi". Visai kas kita, kai, pavyzdžiui, Žvagulis iš tiesų po koncerto varvėdamas skuba į dušą, nes nuo savo šokių būna permirkusiais drabužiais. Visas jėgas scenai atiduoda ir Irena Starošaitė - ji po koncerto nuo scenos parėjo basomis, batelius nešdamasi rankoje. Tokius artistus tikrai suprantu - jiems po koncerto būtinos nors kelios minutės atsipūsti, pabūti patiems su savimi.
- Ar esate turėjusi rimtesnių nemalonumų dėl kitos renginio dalies - žiūrovų - pretenzijų?
- Buvo laikai, kai po "Nerijos" koncertų saujomis rinkdavome žiūrovų drabužių sagas - tokia spūstis kartais būna ir dabar. Suprantama - ir pretenzijų reikia tikėtis iš tokios gausybės žmonių. Vienai žiūrovei turėjome sumokėti už švarko išvalymą, nes ji mūsų salėje buvo alkūne pasirėmusi ant priklijuotos kramtomosios gumos. Kartą konfliktą sukėlė vyras, nes padavęs žetoną rūbininkei tikėjosi gausiąs daugiau paltų. Paaiškėjo, kad atskirą žetoną savo apdarui turėjo ir jo žmona. Kitas žiūrovas kišenėje nerado mobiliojo telefono ir piniginės, kurie, pasirodo, buvo likę namuose... Bet - žiūrovas visada teisus!
- Ar suvalkiečiai dosnūs savo numylėtiems artistams?
- Na, pastaruoju metu vis dažniau pasidžiaugiu, kad žiūrovai jau sugeba atnešti ir gėlių savo žvaigždėms - ne tik ploja ir šoka atsistoję. Auklėjom, auklėjom ir išauklėjom. Seniau, būdavo, samdome statistus, kad vaidintų dosnius, nešykščius ir dėkingus žiūrovus. Dabar labai madinga dainininkus apiberti įvairiausiais suvenyrais - šuniukais, kačiukais... Šitaip ypač buvo pamylėtos "Mango" merginos ir "Bavarijos" vyrukai. Klausiau Juozo Liesio, ką jis daro su tais žaislais - sakė, kad kolekcionuoja. Bet aš sudvejojau: juk tiems suvenyrams reikėtų atskiro kambario bute. Kiti žaislai - gana įspūdingo dydžio, ne šiaip sau į saują telpantys.
- Ar išsikalbate su kai kuriais atlikėjais apie jų pomėgius, šeimas?
- Tai priklauso nuo paties artisto: jeigu jis linkęs pasakotis, tai ir pasikalbame, bet šiaip jiems į sielą nelendu. Kitą kartą net nereikia jų klausinėti apie šeimą - pati matau. Prisimenu, atvyko dainininkė Judita Leitaitė ir atsiprašinėja, kad mažametę dukterį kartu atsivežė. Kol mama buvo scenoje, mergaitė ramiai sau ruošė pamokas. O Vladimiro Prudnikovo dukterį Ievą, kol tėtis dainavo, vežėm į Marijampolės priemiestį, į vadinamąją "Krokodilo" poilsiavietę - taip užėmėme jos laiką. Galiu pasakyti, kad rimtosios muzikos atlikėjai yra paprastesni, žemiškesni žmonės. Būna labai gėda, kai į jų koncertus susirenka mažai žiūrovų. Tačiau profesionalai (turiu minty filharmonijoje dirbančius menininkus) koncertuoja net ir dešimčiai žmonių.
- Bet kartais pustuštę salę randa ir popmuzikos artistai?
- Taip būna! Jeigu dainininkas kokius metus nesirodė scenoje, žiūrovas gali nepasidomėti ir jo nauja, gerai paruošta programa. Arba žiūrovas labai baudžia tuos artistus, kurie neatvyksta "dėl pusės salės". Neetiška garsinti jų pavardes. Užtat žaviuosi Stepu Januška, kuris, iš Klaipėdos atvykdamas į Marijampolę, žinojo, kad jo laukia tik 50 žiūrovų. Vakare atėjo šiek tiek daugiau, tačiau artistas dirbo nepriekaištingai ir koncertas buvo stulbinantis - žiūrovai plojo stovėdami. Dainininkas ypač dėkojo salėje laisvas vietas užėmusiems kareiviams. Jie kartu ir dainavo, ir šoko, ir jūreivius vaidino, "bangas" kėlė. Apskritai kareiviai mūsų renginiuose neretai būna geriausi dainininkų pagalbininkai - atlikėjai džiaugiasi turėję žiūrovus "apšildžiusią" grupę. Man tada belieka tik karininkų maldauti, kad nedrausmintų šokančių ir dainuojančių kareivėlių, kurie iki rūmų atvesdinami sustingę ir šalti. Esu girdėjusi iš pačių kareivių, kad kai kurie jų per tarnybą pamato tiek artistų ir koncertų, kiek iki kariuomenės nė nesapnavo.
- Ar sunkiau bendrauti su pasaulinio lygio žvaigždėmis, atvykusiomis į provinciją?
- Na, ne tiek daug tų pasaulinio lygio žvaigždžių pas mus atvyksta, bet gerai žinomų artistų tikrai buvo. Labai įdomų įspūdį man padarė neseniai viešėjęs "Salsos" šokių kolektyvas iš Kubos. Visai kitoks žmonių temperamentas, kitoks bendravimas - tik bėga, stumdosi užkulisiuose, gestikuliuoja... Mačiau, kad nespėja lygintis suglamžytų scenos drabužių, tačiau į pagalbą neskubėjau - to nedarome dėl įvairių priežasčių. Vienu momentu net buvau sutrikusi: girdžiu - visu choru itin garsiai kala į stalą pagal ritmą. Ateinu sunerimusi - sėdi būrys artistų prie stalo ir "dirba" rankomis. Pasirodo, jie šitaip klausė mūsų, šeimininkų, ar jau galima imti nuo stalo vaišes, kurios jiems ir buvo padėtos. Kai linktelėjau, kad gali, per kelias sekundes visas lėkštes iššlavė! O po to buvo didžiulis stresas visiems kubiečiams, kai vienas iš jų ieškojo nežinia kur pamestų... pirštinių. Tada buvo itin šalti orai (kovo pradžia) ir kubiečiai buvo prisipirkę Lietuvoje šiltų drabužių. Aš stebėjausi: kiekvienas apsivilkęs keliais bliuzonais, nors patogiau būtų apsirengti vieną šiltą striukę. O tos prapuolusios pirštinės jiems atrodė kaip pasaulio pabaiga... Laimei, suradome jas.
- Prieš keletą metų, kai Marijampolėje viešėjo rusų estrados žvaigždė Kristina Orbakaitė, po miestą sklandė gandai, kad ją "šefuoja" nusikalstamo pasaulio autoritetai?
- Man tai nebuvo žinoma - nieko panašaus nepastebėjau. Užtat Kristiną įsiminiau kaip itin pretenzingą moterį. Ji nenorėjo eiti į patalpas per artistams skirtą įėjimą (tada dar buvo seni rūmai), nes jis jai esą buvo per prastas. Paskui įsakmiai liepė aklinai uždengti koridoriaus langą, nors už jo nebuvo jokių smalsuolių. O labiausiai sutrikdė, kai netikėtai paprašė pristatyti jai braškių. Buvo gruodis ar sausis - braškės labai brangios. Ir ne taip lengva buvo jų gauti prieš kelerius metus. Tai buvo pirmasis "krikštas" mums bendraujant su tikromis garsenybėmis.
- Ar teko kada nors kreiptis pagalbos į policiją, kai renginiuose padvelkia nenuspėjama baigtimi ar net smurtu?
- Kadaise, kai buvo labai populiarios nusikaltėlių "stogų" "dalybos", sulaukiau reiklaus pasiūlymo už tam tikrą mokestį "globoti" diskotekas. Atsisakiau, nors visaip grasino. Net nežinau, kaip man pavyko viską užbaigti taikiai ir be policijos. Jeigu tie "stogdaviai" būtų buvę atkaklesni, būčiau skundusis teisėsaugininkams. O šiaip kritinių situacijų būdavo nebent per poilsio vakarus, kai neįleisdavome neblaivių asmenų. Kartais išgirsdavome: "Ar žinai, mergyt, su kuo reikalą turi - aš ką tik grįžęs iš "zonos"?" Buvo visko - ir iki policijos, ir iki teismų prieita. Pastaruoju metu mūsų darbuotojai, baigę darbą vėlų vakarą, į namus išvežiojami tarnybiniu automobiliu. Nors kartais to automobilio ir ratai apšlapinami, tačiau stengiamės neerzinti įtūžusių girtų chuliganų. Gal gerai, kad kultūros bare dirba daugiau moterų - jos sugeba užglaistyti konfliktus, neužaštrinti situacijos. Galų gale kartais taip ir sakome: negi kelsi ranką prieš moterį?..
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.: Iraida Skirpstienė
