"Mūsų visuomenė paspringo laisve..."
Nors Lietuvos policijos kapeliono pareigos buvo numatytos jau seniai, nuo Nepriklausomybės atkūrimo, bet dar ilgai nebuvo oficialiai įteisintos. Galiausiai, vadovaujantis konkordatu tarp Lietuvos Respublikos ir Vatikano, Policijos departamentas su Vyskupų konferencija nusprendė įteisinti šią pareigybę, kad kapelionas galėtų rūpintis policijos pareigūnų sielovada, dvasios, moralės reikalais ir teikti jiems pagalbą. Kunigas Aušvydas Belickas šiose pareigose - nuo praėjusių metų rugsėjo... Apie šią dar gana naują misiją su juo kalbasi mūsų korespondentė Ramutė Pečeliūnienė.
- Puikiai prisimenu prieš keletą metų vykusį mūsų pokalbį (tada jūs buvote vienos įkalinimo įstaigos kapelionas), kuomet sakėte, jog lankydamas kalinius matote daug įvairių juos prižiūrinčių pareigūnų pažeidimų. Dėl to buvote pasiryžęs net pakovoti... Ar galima manyti, jog dabar perėjote į "kitą barikadų pusę" ir tarsi užmerkiate akis prieš visas tas negeroves, kurias pats pastebėjote?
- Na, kovoti aš niekada nenorėjau, nes kylančias problemas visuomet reikia spręsti taikiai, pokalbių metu. Šios institucijos yra skirtingos, kadangi įkalinimo įstaigos vykdo teisingumą ir yra pavaldžios Teisingumo ministerijai, o policijos pareigūnai teisingumą vykdo tik išimtiniais atvejais. Jie pašaukti užtikrinti piliečių saugumą... Tiesa, dažnai šios institucijos susiduria su tais pačiais žmonėmis, tačiau darbas jose yra labai skirtingas - jo net negalima palyginti.
- Anksčiau rūpinotės nuteistųjų, dabar - policijos pareigūnų sielovada. Ar galėtumėte palyginti darbą su šiomis absoliučiai skirtingomis žmonių kategorijomis?
- Vyrauja toks policijos pareigūnų - gaudančių, tramdančių, baudžiančių įvaizdis, bet iš tikro tai nėra reali jų misija. Jie tai daro tik kraštutiniais atvejais. Policijos pareigūnas visų pirma pagelbsti žmogui įvairiose gyvenimo situacijose, jis padeda piliečiams kurti ramų, tvarkingą, teisingą gyvenimą, o jeigu atsiranda tokie, kurie nenori paklusti bendrai tvarkai, tuomet pareigūnas būna priverstas juos perspėti, paaiškinti ir padėti atrasti doros kelią. Jeigu žmogus nepaklūsta ir daro nusikaltimą, jam taikomos užkardymo priemonės. Bet, kaip jau minėjau, tai nėra pagrindinis pareigūnų darbas. Palyginti darbo su pareigūnais ir su nusikaltusiais žmonėmis neįmanoma. Taip, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog iš pradžių dirbau su tais, kurie padarę nusikaltimus, bet man yra svarbiausia žmogus ir jo asmenybė. Ne tai, kokiomis sąlygomis jis yra, kokiai visuomenės grupei priklauso, kokia yra jo patirtis ar veikla, o ką jis jaučia, kuo gyvena ir kokios yra jo vertybės. Taigi šiuo atžvilgiu neturiu jokios nuostatos. Visi žmonės jaučia ir kenčia, ir tie dalykai yra panašūs, tačiau, be abejo, dorybės ir ydos, būdamos panašios, reiškiasi skirtingai. Būtent įkalinimo įstaigoje labai ryški žmogaus kančia dėl padarytų nusikaltimų. Drįsčiau teigti, kad dauguma nuteistųjų susimąsto, tik ne visi drįsta tai pripažinti viešai. Visiems žmonėms viešai prisipažinti nusidėjus yra be galo sunku. Darydamas blogą darbą žmogus visada jaučia, kad daro negerai. Dar sunkiau yra pakilti. Gaila, kad visuomenėje nėra tam palankių sąlygų. Grįžę į laisvę nuteistieji randa visuomenę, kurioje klesti nuodėmės, padedančios jiems padaryti didesnius nusikaltimus. Visuotinis moralės principų neigimas, kurį matome šiandien, kuria atitinkamą erdvę. Taigi šiuo atžvilgiu ir policijos pareigūnams yra sunku, nes didelė našta gula ant jų pečių. Tiek būnant įkalinimo įstaigose, tiek čia man svarbu atskleisti bendražmogiškas moralės ir dvasios vertybes, kurios padeda asmenybei kurti pasaulį ant gėrio ir teisingumo pagrindų.
- Galima suprasti, jog padedate pareigūnams susivokti. Juk ne paslaptis - gana dažnai išgirstame, kad pareigūnai elgiasi ne taip, kaip derėtų...
- Yra daug stresinių, konfliktinių situacijų, kuriose reikia išsaugoti savitvardą, turėti daug kantrybės, o kartu - ir išminties. Tad mokau, kaip reikėtų elgtis konfliktinėse situacijose, kaip pačiam sau pagelbėti, susivokti. Pirmiausia pareigūnas turi būti moraliai tvirtas... Profesiniais jų įgūdžiais rūpinasi kiti žmonės, bet pabrėžiu, jog ir profesinės veiklos sėkmė priklauso nuo žmogaus vidaus, nuo jo mąstymo, įsitikinimų, pasaulėžvalgos, nuo dvasinio gyvenimo, nes visa tai konkrečiai pasireiškia jo darbais ir veiksmais...
- Kokios konkrečios pagalbos, kreipdamiesi į jus, prašo pareigūnai?
- Apie konkrečius atvejus nelabai galiu kalbėti, tačiau pripažinsiu, jog išgirstu klausimų, susijusių su dvasiniu gyvenimu, dvasios ieškojimais. Mat dauguma jų yra katalikai, todėl dažnai kreipiamasi netgi ir dėl apeigų, dėl įvairių religinio gyvenimo įvykių. Pareigūnai turi ir vidinių problemų, todėl tenka teikti pagalbą, ypač susiklosčius stresinėms situacijoms. Žinoma, pareigūnui yra sunkiau kreiptis į dvasininką, nes tuo lyg ir pripažįstamas jo silpnumas. Toks mąstymas yra neteisingas, nes kreipimasis pagalbos yra išmintingo žmogaus poelgis. Išmintingas žmogus visuomet stengiasi pažinti įvairias galimybes - tiek savo raiškos, tiek sprendžiant kilusias problemas. Ir kuo daugiau jis išgirs geros, teisingos informacijos, tuo bus naudingiau jam pačiam. O sprendimą žmogus visuomet priima pats. Užsisklęsdamas savyje, bijodamas pažeisti tariamą savo, kaip pareigūno, nepažeidžiamumą, kaip tik akumuliuoja tą problemą. Ne paslaptis, yra ir gana skaudžių atvejų, kuomet pareigūnai nesusitvarko su stresu ir pastarasis juos įveikia, įstumia į depresiją. Bet tai jau kraštutinumai. Tad kuo greičiau žmogus prabyla, tuo greičiau sulaukia pagalbos ir gali susitvarkyti savo gyvenimą.
- O ar pareigūnai drįsta pasidalinti savo asmeniniais išgyvenimais? Ar jie nebijo tarsi apsinuoginti?
- Taip, nors tokių atvejų nėra daug. Aš labai vertinu tuos žmones, nes jie tikrai yra nuoširdūs. Blogiausia, kai žmogus viską slepia nuo savęs. Baimė prabilti kitam, išsipasakoti dažniausiai yra susijusi su baime pasakyti tai sau pačiam. Tai padarius, tampa daug lengviau ieškoti būdų, kaip įveikti, pavyzdžiui, pyktį, nerimą, nusivylimą... Man dažniau tenka susidurti su asmeninio gyvenimo, šeimyninėmis problemomis, nes darbo problemos nėra tokios aštrios ir neišsprendžiamos, jų nėra tiek daug...
- Pastebėjau, jog aktyviai važinėjate po Lietuvą, dalyvaujate vadinamuosiuose ataskaitiniuose policijos komisariatų susirinkimuose, tad kokią nuomonę susidarėte apie pareigūnų darbą? Galbūt atrandate dalykų, kuriuos reikėtų išviešinti, arba, kitaip tariant, pakritikuoti?
- Pirmiausia aš suvokiau, kokia milžiniška našta, darbo krūvis ir atsakomybė guli ant pareigūnų pečių. Jie yra labai arti žmonių, iš jų labai daug reikalaujama. O misija, kurią vykdo policija, yra be galo svarbi. Kitas dalykas yra tai, jog visuomenė daug daugiau iš pareigūnų reikalauja, negu pagelbsti jiems tą darbą atlikti. Nelabai malonūs atvejai, apie kuriuos parašo spauda, pasitaiko, kuomet kartais savo neišspręstas problemas pareigūnai bando naikinti alkoholiu. Žinoma, neišvengiama nusižengimų, tačiau kai pradedu skaičiuoti, kiek Lietuvoje yra pareigūnų (dabar - per 15 000), negalima sakyti, jog tie pažeidimai ar nusižengimai yra vyraujantys. Na, gal jie labai greitai pastebimi, todėl dėmė krenta ir ant sąžiningų darbuotojų. Aš, priešingai, džiaugiuosi suradęs daug entuziastų, patriotų. Belieka pripažinti, jog eksperimentuodama vertybėmis ir morale, mūsų visuomenė įbrido į tokį liūną, jog radęs gerų ir dorų žmonių, pradedi tuo džiaugtis. Ir ačiū Dievui...
- Kaip jūs vertinate bendrą kriminogeninę situaciją? Dėl ko jums labiausiai skauda širdį - ne vien kaip dvasininkui, bet ir kaip paprastam piliečiui?
- Galbūt eisiu prie pačių šaknų... Vaizdžiai pasakius, mūsų visuomenė paspringo laisve... Ir prasidėjo konvulsijos, nes ji nesugeba to kąsnio nuryti arba priimti tos didelės dovanos, nesugeba laisvai gyventi. Mąstytojas, Lietuvos išeivių filosofas Paškus rašė, jog laisvė turi du etapus. Laisvė nuo ko - kai žmogus vaduojasi nuo visų jo asmenybę gniuždančių ir įkalinančių dalykų, tačiau ateina laikas, kai žmogus pradeda klausti, kam jam Dievas davė laisvę, ir tada jis suvokia atsakomybę, pradeda ne tik naujai įvertinti savo, bet ir kito žmogaus laisvę. Tada prasideda sąmoningas savo laisvės ribojimas, stengimasis išsaugoti asmeninį ir kito žmogaus gėrį. Tai kūrybingas etapas. Pas mus vis dar vyksta nesaikingas, nenutrūkstamas vadavimasis nuo kažko. Tai galima įvardinti eksperimentine morale, paliekančia ilgai negyjančias žaizdas. Tai yra labai liūdna. Matome, jog kriminogeninė situacija blogėja - ir čia kalta ne policija. Tai vyksta būtent dėl moralinio ir dvasinio pakrikimo. Ir manau, jog situacija tiktai blogės.
- Ar manote, jog kalėjimas gali išauklėti, atvesti į doros kelią nusikaltėlį?
- Kalėjimas visais laikais buvo desperatiška priemonė... Visuomenė pati gimdo nusikalstamumą, tiktai to nenori pripažinti. Ir mūsų mažos nuodėmės virsta didelėmis... Kai atsiranda žmonių, kurie peržengia visas ribas ir jau neleidžia ramiai gyventi kitiems, tuomet visuomenė neturi kitos išeities, kaip iš savo tarpo juos išmesti, izoliuoti. Pačiame kalėjime tai irgi daroma - nuskriaustieji išskiriami iš kitų tarpo. Čia vyrauja tas pats modelis. Žmonėms atimama laisvė (anksčiau dar buvo taikomos fizinio poveikio priemonės) ir jie uždaromi dvejiem, trejiems, penkeriems metams - tokiam laikui visuomenė tų žmonių atsikrato, ir viskas... Taigi tokią matau kalėjimų sistemą arba teisingumo vykdymą per kalėjimus... Dabar, juos humanizuojant, pagaliau išrinktieji ima suvokti, jog žmonių nereikia kankinti - reikia bandyti juos auklėti... Ir tai yra daroma. Bet svarbiausia, jog turi būti ugdoma ir stiprinama vertybių bei moralės skalė... Dabartiniai mūsų prioritetai yra ekonominės gerovės kūrimas - tai irgi yra ženklas, jog ne nuo to pradedame. Galima sukurti bet kokias geras sąlygas, bet jeigu žmogus bus moraliai žlugęs - jis laimės neturės... Turi būti labai aiški vertybinė orientacija ir jeigu bus pradėta nuo jaunimo auklėjimo, švietimo, - tada nereikės ir kalėjimų...
