Šlagerių karalius nebus amerikonas ir stuburo nelaužys
Simonas Donskovas savo karjerą pradėjo "Nerijoje", "Nemuno žiburiuose". 1972 metais tapo "Vilniaus bokštų" diplomantu bei tarptautinio konkurso "Kauno pavasaris" laureatu. Šiemet Palangoje buvo pripažintas šlagerių karaliumi. Dabartiniu metu su šokėjomis koncertuoja klubuose, restoranuose.
- Tai ar labai supykote, kad mano telefono skambutis išvertė jus iš lovos dešimtą ryto? Kaip supratau, tik ką grįžote iš koncerto Marijampolėje?
- Aišku, supykau ir jei dar kartą taip pasielgsit - paskambinsit dešimtą, kai aš būsiu atsigulęs pusę keturių, jus nužudysiu...
- Ką gi, dabar žinosiu, jog jūsų reikia saugotis... Tad bent prisipažinkite, kiek jau esate nužudęs ir kiek širdžių sužeidęs?
- Kol kas dar nieko nenužudžiau, na, o jaunystėje tikriausiai ne vieną širdį esu sužeidęs... Bet yra kandidatų, kuriuos noriu nužudyti, sąrašas. Pirmuoju numeriu ten įrašyta uošvė (moters, su kuria oficialiai miegu, motina). Todėl, kad kai pabūnu su ja kokią valandą, man paskui reikia ilgo adaptacinio periodo, kad galėčiau grįžti į normalią padėtį. Bet, deja, tokio sumanymo įvykdyti negaliu dėl man vienam žinomų aplinkybių - uošvė labai patinka anūkei ir anūkui. Dukra Ritutė ją labai myli. Na, o kadangi man labai gaila vaikų, todėl uošvę paliksiu gyvą... Tačiau dar galvoju susidoroti ir su žmona. Tiesa, nieko nenutuokiu apie tuos straipsnius. Gal žinot - ar turi reikšmės nužudytųjų skaičius?
- Turi, ir labai didelę. Įsidėmėkite, už dvi žmogžudystes jums garantuotas išlaikymas valdiškuose namuose iki gyvos galvos... Beje, o kodėl kėsinatės į moterį, su kuria oficialiai miegate?
- Nes ji jau 24 metus nuolat keičia mano kraujo sudėtį, o kadangi mano širdis nėra stipri, gali pakenkti mano sveikatai. Bet tiek to, nusprendžiau palaukti dar metus - kai sueis 25, tada įteiksiu dovanėlę... Tiktai galvoju, kaip įdomiau tai padaryti...
- Labai agresyviai pradėjome pokalbį... Gal keiskime temą. Sakėte, jog žmona - tai moteris, su kuria miegate oficialiai. Ar tai reiškia, jog yra ir tokių, su kuriomis miegate neoficialiai?
- Jeigu mano atsakymas padidins "Akistatos" tiražą, galiu atsakyti, jog kartais miegu ir neoficialiai... O dabar paklauskite: kaip į tai reaguoja mano žmona?
- Klausiu...
- Žmona į tai nekreipia dėmesio, nes aš savo fizines jėgas, kurias dabar jau reikia taupyti, paskirstau taip, kad ji neliktų nuskriausta. Bet jei atsitiktų kitaip - iškart sustabdyčiau "miegojimą neoficialiai"...
- Labai smagu, kad jūs toks ištvermingas, bet gal pakalbėkime apie dainas... Jūs dainuojate apie meilę, jūrą...
- O ką, norėtumėte, kad dainuočiau apie karą, Beslaną?.. Jeigu mano dainos griebia už širdies - tai yra tikslas, kurio siekiau. Dievo dovana - ne stovėti scenoje ir puikuotis, grožėtis savimi, o perduoti žmogui gražią dainą, normalų tekstą - ne šituos siaubus - meilė, seilė, žuvis, banga, jūra, žuvėdra.. Kad klausytojas iš koncerto išeitų susijaudinęs, pailsėjęs... Tai mano egzistavimo ir buvimo scenoje tikslas. Kurie tokio tikslo pasiekti negali - scenoje jiems nėra ką veikti...
- O jūs nuo scenos nenulipate...
- Greitai švęsiu 35 metų sukaktį, bet parašykit, jog 33 - taip bus gražiau...
- O ar jums svarbu, kaip atrodote scenoje? Kas formuoja jūsų įvaizdį?
- Kaip socializmo užaugintas žmogus anksčiau maniau, jog svarbiausia - gerai dainuoti (90 procentų gerai dainuoti, 10 - visa kita). Pasirodo, dabar yra atvirkščiai. Kažkada mano uošvė sakė, jog ji eina į Paltinienės koncertą pasižiūrėti, kiek ši persirengs suknių (beje, dabar ji jau ateina į žento koncertus jo pasiklausyti - ūgtelėjo, išauklėjau... Per atstumą. Taigi atrodymas - gerai... Aš galėjau keisti savo įvaizdį, bet mano karta sensta. Galiu pradėti dirbti jaunimui, bet jaunystė nemėgsta senatvės, tad man koketuoti su jaunimu neišeina. Aš tik džiaugiuosi, kad jie manęs nenušvilpia, ploja. Na, o piniginiu atžvilgiu geriau dirbti jauniems - jie paima iš mamos 10 litų ir viskas. O mano klausytojai turi auginti vaikus, išleisti juos į mokslus, girtą vyrą parvežti, jų atlyginimai nelabai dideli... Bet aš jau čia nukrypau. Taigi dabar supratau, kad vis dėlto reikia gražiai atrodyti scenoje. Žmonės nori matyti dainininką pailsėjusį, o mane perka, kaip aš juokauju, būtinai tik "su stačiu"...
- "Su stačiu" - reiškia gerai atrodyti?
- Teisingai, kitoks aš būti negaliu ir kitokio publika manęs matyti nenori. Vieną kartą Klaipėdoje per Jūros šventę neatsakingai norėjau pabūti amerikonu - publika manęs nesuprato. Todėl laužti savo stuburo negaliu, nenoriu ir man to nereikia...
- Kokia jūsų nuomonė apie tas žvaigždes, kurios pastaruoju metu tiesiog šviečia mums kelią ir dieną, ir naktį?
- Aš, kaip senesnės kartos žmogus, supratau, kad atsirado ir dainavimas, ir šou biznis. Tai yra ne tas pats. Šou biznis - tada, kai žmonės atsibudę ryte pasijunta žvaigždėmis - su dainavimu nieko bendro neturi, bet yra šou biznio atstovai. Jiems atrodo, kad jie dainuoja, o man taip neatrodo - kitiems žmonėms taip pat. Jie save vadina kompozitoriais, pasakoja, kaip kūrė dainas. Jie dainų nekuria - jie jas vagia arba vagia dainų struktūras ir prideda savo. Vieną dieną - už penkių, dešimties metų - atvažiuos kai kurie kompozitoriai ar prodiuseriai ir pasiklausys, kad mūsų populiariose lietuviškose dainose labai daug rusų, švedų, vokiečių ir kitų tautų dainų, po kuriomis yra lietuviškos kompozitorių pavardės. Galima paimti rusišką ar anglišką dainą, bet nereikia rašyti savo pavardės... Senais laikais, kai grupė "Queen" pavogė kažkokius šešis taktus ar šešias natas, buvo didžiulis teismas ir aš prisimenu, jog reikėjo sumokėti 100 000 dolerių. Ateis ir čia tokia diena ir tokiems "kūrėjams" bus labai blogai... Gal Lietuvoje yra kokie keturi penki žmonės, kurie gali kurti...
- O jūs pats nekuriate muzikos, dainų tekstų?
- Aš turiu kompozitorius arba dainuoju užsienines dainas. Finansiškai man apsimokėtų pavogt penkis taktus iš ten ar ten, pridėt savo... Na, kai anksčiau tekstus rašydavom - paimdavom dvi eilutes iš Salomėjos Nėries, kitas - iš Janonio, suklijuodavom ir gaudavom savo eiles... Tas pat ir su muzika... Jei nevagiama taktas - vagiama struktūra... Galima ir taip sakyt - viskas jau sukurta, ką čia prigalvosi, tačiau tada nereikia savęs vadinti kompozitorium arba nerašyt savo pavardės... Kai kurios radijo stotys, pavyzdžiui, "Lietus" ir kitos, atrenka, bet kokio mėšlo joms neįkiši, nes ten prie vairo sėdi žmogus pats muzikantas, pats poetas, ir supranta, bet kiti...
- Ar labai intensyvus dabartinis jūsų laikotarpis?
- Vakar Marijampolėj, šiandien - Klaipėdoj, rytoj - Šiauliuose. Tai sutapimas, bet taip pasitaiko retai... Būna, sakykim, Ignalina, pervažiuoji visą Lietuvą, paskui dar reikia padainuoti ir parvažiuoti atgal - viso 800 kilometrų. Nežinau, ar tai yra lengva...
- Bet atrodo, jog svoris dėl to nekrenta... Į jus pasižiūrėjus galima spėti, jog mėgstate skaniai pavalgyti...
- Aš valgau viską... Šita mano moteris, su kuria oficialiai miegu, turėtų būti laiminga, kad nekeliu skandalo, jei įdeda pusę česnako ar ko nors, kaip kai kurie kolegos. Aš jų neminėsiu, bet vienas kelia triukšmą. Aš tokių cirkų nekeliu. Žmona viską išbando su manimi - jei aš gyvas lieku, tada ir ji valgo... Jei nori mane palepinti - pavarto knygas, pasiskaito ir ką nors padaro. Jeigu mato, kad aš jau negeriu vaistų, kokio nors festalio, tai jau tada ir vaikams duoda, ir pati valgo... Ji viską su manimi išbando - aš esu poligonas...
- O, be dainavimo, ar kokių nors verslo rūpesčių turite?
- Baikit jūs juokus, kokie čia verslai. Džiaugiesi, kad galą su galu suduri. Iš bado nemirštu ir Dievo į medį nevarau. Palyginus su žmogumi, kuris nuo ryto iki vakaro aria ir gauna 500 litų, aš gerai gyvenu... Be to, nemokėčiau ir negalėčiau tokio darbo dirbti...
- O kokį galėtumėt?
- Aš esu mokytojas, turiu specialybę. Baigiau lietuvių kalbą ir muziką. Dirbau muzikos mokytoju, bet tai buvo praeityje. Nugalėjo muzika. Jeigu tau Dievas davė dovaną - balsą, o tu dirbi kitą darbą - jis tave po truputėlį baudžia. Taip ir aš - sukausi, sukausi ir į senatvę atsidūriau ten, kur turėjau būti... Po dainavimo daugiau jokių darbų dirbti nebegalima. Kai dainuoji profesionaliai, važinėji po Lietuvą...
- Arba jus kažkas vežioja...
- Aš negaliu samdyti vairuotojo. Turėjau draugą, kuris niekur nedirbo. Jį pasisamdydavau, duodavau jam 50 litų ir jis nuveždavo. Dabar jis įsidarbino ir baigta. O bet ko - ir pats nenoriu. Mano sūnus ir žmona turi teises, bet jie gali važiuoti į parduotuvę, į darbą, bet ne per visą Lietuvą. Visų pirma - tai labai atsakinga (Lietuva praras tokią žvaigždę - čia ne juokas), o antra - gana sudėtinga įveikti ilgą, slidų kelią (žiemą), rūkus. Būna atvejų, kai skambinu žmonai ir sakau, jog niekur nevažiuosiu, nes nematau kelio... Tai yra nelengva... O aš - kaip sportininkas - iš tų dainininkų, kurie save sudegina, visą atiduoda. Ypač masiniuose renginiuose. Kai reikia valandą dainuoti - ir širdelė paduria, ir visokie kitokie negerumai vyksta. Mano mergaitės šokėjos pribėga, klausinėja, kaip jaučiuosi... Jei nori dainuoti, važinėti po Lietuvą - turi būti sveikas, geros sportinės formos, jokių patologijų.
- Atrodo, su tokiomis problemomis susidorojate sėkmingai. Kaip pavyksta?
- Pirmiausia reikia, kad tave suptų gražios jaunos mergaitės. Šokėjos, suprantate. Dabar yra dvi - anksčiau buvo trys, bet tiek neišlaikau. Su nepilnametėm nepraktikuoju, vaikų darželis nedomina. Man labiau patinka senutės - 30 metų ir daugiau...
- Ir neturite jokių žalingų polinkių?
- Na kaip žalingų... Reguliuoju alkoholio kiekį. Jei anksčiau, socializme, galėjau ir girtas koncertuose dainuot (su "Nerija", "Nemuno žiburiais") - velnias neimdavo, tai dabar yra kapitalizmas ir žmogus tokio paprasčiausiai nepirks... Jauduliui nuramint 50 gramų nieko nepadeda. Padeda 500, tada nieko nebebijai, išeini į sceną, bet visi mato, kad iš vanago pasidarei višta... O rūkymas? Kitados rūkiau po pusantro pakelio per dieną, jau į ketvirtąjį aukštą neužlipdavau - kojos linkdavo. Rūkymas kenkia balsui, todėl atsisakiau. Atsikračiau skandalingai. Vajėzau, kaip aš kankinausi - rūkiau ir po pusę cigaretės, ir man visokių gumų iš Švedijos atveždavo. Kai tokios šlykščios gumos pakramčiau - vos galų neatidaviau, galvojau, kad greitąją reikės kviesti...
- O ar padedat žmonai namuose? Juk bent vinį į sieną įkalate?
- Gaila, kad čia mano žmonos nėra - ji papasakotų, kad aš niekam tikęs esu. Bet aš sakyčiau, jog tikęs, nes du vaikus padariau. Ji atrėžtų - tam darbui didelio proto nereikia. Atsakyčiau - sutinku, tačiau paklausčiau, kodėl ji būna su manimi, jeigu aš niekam tikęs...
- Na, tai dabar vardinkite savo pomėgius...
- Neturiu ką. Grybavimas, žvejojimas, ne... Aš pavydžiu tiems, kurie fanatiškai žvejoja. Anksčiau galvodavau, ką jie jaučia sėdėdami su meškere rankoje. Buvau ir aš pasodintas valtyje kažkur Plateliuose. Galvoju, na ir kas, bandau nuspėti, kur ten tas kaifas. Pasirodo, kaifas - kai grįžtant namo vyrai atsikemša litrą ir aptarinėja, jog ne ten metė, ne tą gaudė ir t. t.
- Esate Klaipėdos patriotas...
- Galiu pasakyti, jog Klaipėda - tai mūsų būsimasis Honkongas, tai miestas su didžiule ateitimi. Tai miestas, turintis normalius, psichiškai sveikus, nepasikėlusius žmones (lyginant su visos Lietuvos gyventojais - mes nuoširdesni). Mes turim normalią pramonę, normalią valdžią, mūsų meras - taip pat normalus, normali visa taryba... Aš tikrai nekoketuoju - jokiai partijai nepriklausau. Mane kvietė į partijas du kartus, bet atsisakiau. Rimtai kalbėjo, aiškino, kodėl kviečia - kad aš išmanau meną ir galėčiau duoti daug naudos, bet iš tikrųjų jiems buvau reikalingas tik dėl populiarumo... Na, pabaigsiu apie Klaipėdą. Taigi mūsų miestas - prie Baltijos jūros. Vienintelė tragedija, kad į ją per daug sisiojama. Reikia su ta jūra daryti tvarką... Gal vyresni susilaiko, bet maži... Kai aš buvau mažas, ir aš sisiodavau. Čia gimiau, čia gyvenau, čia ir mirsiu...
- Taigi sėkmės, visuomet būkit tiktai "su stačiu"...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
