Prie medinio šaukšto teks derinti Gedimino ordiną ir auksinę labiausiai nusipelniusios ponios segę...
Stefa Navardaitienė prisipažįsta, jog gimtajame Žemaitijos kaime ją šaukdavo Stapūne, Kuršėnų vidurinėje mokykloje - Stefa Sutkute... Jau čia ji įsitraukė į dramos ir literatų būrelių veiklą. Po to studijavo chemiją tuometiniame Kauno politechnikos institute. Atkakliai kaldama chemijos formules Stefa veržėsi į instituto kultūros renginius. Baigusi mokyklą pradėjo dirbti ne gamykloje, o Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Dar po kelerių metų baigė J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Teatrinį skyrių, vaidino Mokytojų namų liaudies teatre. Per savo kūrybinį laikotarpį ponia Stefa paruošė 6 humoro vakarus, vedė talentingos aktorės, komedijos meistrės Reginos Varnaitės vakarus bei buvo jos partnere, be jokios pertraukos koncertuoja po visą Lietuvą, dalyvauja daugelyje renginių. Tačiau mums visiems S. Navardaitienė geriausiai pažįstama kaip linksmosios kapelų šventės "Grok, Jurgeli" vyriausioji šeimininkė... Ji iki šiol nenulipa nuo scenos - yra visų laukiama, mylima ir niekada nepavargstanti...
- Esu paruošusi net 45 V. Žilinskaitės humoreskas. Kiti Lietuvos humoristai jos neskaitė, o aš ją pamėgau galbūt todėl, kad mes buvome bendraamžės, turėjome bendrą draugę iš kaimo, viena kitą gerai pažinojome. Vytautė buvo labai populiari - jos visi bijojo. Dėl to, kad aštrūs rašytojos žodžiai tuometinę santvarką pliekė tarsi aštrus botagas. Pamenu, kai išmokau "guminę" humoreską, sakiau, jog ateities gyvenimą įsivaizduoju guminį - guminius traukinius, lėktuvus, net gumines mintis ir perspektyvas... Žiūrovams tai patikdavo. Dabar mano repertuare liko tiktai miniatiūros, humoreskos, susijusios su šeima. Socialinės atkrito... Labai patinka skaitymai - esu išleidusi kasetę...
- Tad ar galite tvirtinti, jog dabar mūsų gyvenimas - iš tiesų guminis?
- Galbūt tam tikra prasme taip galima sakyti - juk iš tiesų kai kurių žmonių mintys ir darbai atrodo guminiai. Tačiau aš niekada į politiką nelindau. Nors mano velionis vyras Petras Navardaitis buvo saugumiečių persekiojamas. Dėl to namuose buvo atliekamos kratos, dėl to man net buvo uždrausta vesti "Jurgelį"... Tada jau buvau pravedusi gal 7 šventes. Atsimenu, tąsyk scenoje sėdėjau tik kaip svečias. Atvyko kapela iš Marijampolės - atvežė didelę žąsį, kurią įteikė man. Tai sukėlė didžiulį akibrokštą. Marijampoliečiai tvirtino, jog nors jie ir suvalkiečiai, tačiau nepagailėjo žąsies tikrajai šeimininkei. Salė į tai reagavo - kam reikėjo, tas suprato. O aš visada juokiuosi ir sakau: "Jei manęs saugumas nebūtų taip "mylėjęs", būčiau visiems nusibodusi..."
- Tačiau niekas jums nesutrukdė tapti, jei taip galima pasakyti, vizitine liaudies kapelų šventės "Grok, Jurgeli" kortele.
- Na, negaliu nesutikti... Šiemet atšvęsim 35-ąjį "Jurgelį". Turbūt jau būtų galima skaičiuoti ir milijonąjį žiūrovą. Tai buvo nepaprastas lietuvybės puoselėjimas. Susirinkdavo daugybė žiūrovų, klausydavo, žiūrėdavo ir ašarodavo iš džiaugsmo. Man atrodo, kad ši šventė ir buvo atgimimo šaknys. Ruošdavausi jai kiekvienais metais - rinkau tautosaką, miniatiūras, nes norėjosi pasakyti ką nors naujo, įdomaus, nenuobodaus, visiems kažką bendro. Juk čia sugužėdavo visa Lietuva. Todėl ir klausdavau: ar žinote, kaip atskirti aukštaitį, žemaitį, suvalkietį ir dzūką? Reikia parodyti špygą. Tada dzūkas trenkia į ausį, aukštaitis parodo špygą atgal, suvalkietis pažiūri į ją ir klausia, kokia jam iš jos nauda, o žemaitis, ilgai žiūrėjęs ir galvojęs, atsako: "A mon čia ruoda..." Ilgainiui įvesdavau ir personažų - buvo ir Dobilėlis penkialapis, o paskui labai sėkmingai įsitraukė aktorė Regina Varnaitė - atlėkė ant asilo, atvedė Agotėlę iš "Amerikos pirty" vyro ieškoti... Inscenizuodavom vestuves. Kitais metais jau šventėm krikštynas, paskui - jau namo įkurtuves... Aš be galo dėkinga šios nepaprastos šventės sumanytojui, meno vadovui ir vyriausiajam režisieriui Vaidotui Stulgai - prieš jį reikia nulenkti galvą... Beje, jis yra labai gražiai pasakęs: "Kai šiai šventei vadovaut negalėsiu, man scenoje pastatys krėslą, čia, kaip jūs sakot, galėsiu sėdėti kaip koks talismanas..."
- Jūs gerai pažįstama ir įkalinimo įstaigų gyventojams.
- Taip, ne kartą lankiausi tose įstaigose. Prisimenu, pirmą sykį ruošiausi važiuoti į paauglių koloniją. Prie namų privažiavo grotuota kalėjimo mašina, mane įsodino (paskui kaimynai juokėsi - esą pamanę, jog jau uždarys) ir išsivežė. Tąsyk, nors turėjau koncertuoti vidury dienos, pasipuošiau ne kokiu paprastu kostiumėliu, o gražia suknele iki žemės. Kai įžengiau į salę - sutrikau: visi tie vaikai atrodė juodi kaip varniukai. Paskui pasigirdo komanda "Stot", o mane vedė, karininkų batai kaukšėjo. Galvojau, kaip reikės pradėti, nes atmosfera buvo labai sudėtinga - tokia rimta aplinka, komandos, o juk man reikėjo juokauti. Tačiau savyje suradau jėgų, pradėjau ir netrukus visa salė griaudėjo nuo juoko. Tie paaugliai labai nuoširdžiai mane priėmė - tai iki šiol atsimenu. Kitąsyk su Doloresa Kazragyte nuvažiavom į Pravieniškes. Galvojom, kaip nuteistieji priims mūsų programą "Ak, tos moterys". Tačiau pradėjom linksmai kalbėti apie moteris ir apie meilę. Po kurio laiko vienas pirmoje eilėje sėdėjęs vyras (paaiškėjo, kad teistas už išžaginimą) per mūsų vaidinimą atsistojo ir kaukšėdamas batais išėjo iš salės. Aktoriui visuomet nemalonu, net jei ir vienas žiūrovas išeina. Tačiau po kokių penkių minučių jis vėl kaukšėdamas grįžo į pirmąją eilę ir žiūrėjo toliau. Tada juokdamasi Doloresai pasakiau: "Matai, kaip jis pakėlė mūsų prestižą..." Tokių koncertų įkalinimo įstaigose buvo labai daug. Nuteistieji plodavo, juokdavosi - mums tie koncertai niekuo nesiskirdavo nuo kitų, buvo patys normaliausi...
- Esate pasigyrusi, jog turite didžiulį medinį "Jurgelio" samtį, neseniai gavote Gedimino ordiną ir sakėte, jog laukiate, kas bus toliau. Tas "toliau" jau atėjo - ką tik buvote pripažinta labiausiai Kaunui nusipelniusia moterimi....
- Tai labai malonūs dalykai. Su džiaugsmu priėmiau šią žinią. Žinoma, net negalvojau, kad būsiu išrinkta "labiausiai nusipelniusia", nes jau pernai buvau patekusi į dešimtuką, todėl nemaniau, kad ir šiemet man turėtų tekti tokia garbė. Tačiau kai, lydima dukros, lipau Rotušės laiptais, kilo klausimas - kodėl mane taip apspito fotografai. Pasirodo, jie jau iš anksto žinojo... Labai branginu juvelyro Mindaugo Balniaus sukurtą auksinę segę, kurią man įteikė šį konkursą organizavusio Kauno moterų politikių klubo prezidentė V. Boreikienė. Beje, ją jau paskyriau proanūkei Gretai (pirmajai ir kol kas vienintelei) kaip pereinamąją segę... Man malonu, kai koks nors gražus, ne nupirktas, o kaip tam tikras įvertinimas įgytas daiktas eina iš kartos į kartą...
- Bet juk tokiu "pereinamuoju prizu" galėtų būti ir Gedimino ordinas, kurį priėmėte iš R. Pakso rankų...
- Man nesvarbu, iš ko priėmiau; svarbu - ką... Vasario 16-ąją lydima sūnaus ir marčios (buvau gavusi pakvietimą apsilankyti su ponu, o juk mano pono jau nebėra...) nuvykau į Prezidentūrą. Žinot, kai gavau ordiną, taip stipriai suspaudžiau rankoje - kad tik nepamesčiau. Juk mačiau, kas atsitiko Vaivai Mainelytei. Kai jai iškrito ordinas ir su R. Paksu puolė jį rankioti - visi "paparaciai" puolė fotografuoti. Nenorėjau patekti į jų objektyvus...
- Jūs labai puikiai atrodote. Kas padeda išsaugoti jaunatviškumą?
- Pažvelkit pro langą (mūsų pokalbis vyko ponios Stefos namelyje Saulės gatvėje, gražioje Kauno vietoje - R. P.) - ten mano sodas. Iki jo - 50 laiptelių. Tad kai nuo pavasario per dieną po 5, 6, o kartais net 10 kartų nulipi ir užlipi - jokios kitos mankštos nereikia. Juk prireikia tai krapų, tai uogų, tai svečiui atėjus leki į daržą kokį žalumyną nusiskinti. Be to, aš esu kaimo vaikas, pripratusi prie sunkių darbų. Man tai teikia džiaugsmo ir yra malonu. Galbūt tokia mano prigimtis - mūsų giminėje ištižėlių nebuvo. Visi buvome darbininkai - ir du broliai, ir sesuo. Beje, aš ir kaimynėms pasiūlau po lysvelę - viena visos žemės prižiūrėti negaliu. Tai jos kol atsirupšina, kol nueina iki tų lysvelių...
- Tačiau moteriai nepakanka vien mankštos - juk norisi pasigražinti, dailiau apsirengti...
- Kaune iš mano vaikų gyvena tik dukra Rima. Kaip tik ji mane "pašefuoja" šiuo atžvilgiu. Nors man labai sunku nueiti į kirpyklą, pasidaryti manikiūrą. Juk tik užsimauni pirštinytes - o, žiūrėk, jos jau suplyšusios... Kita mano dukra Daiva jau 14 metų su šeima gyvena Vokietijoje, todėl tikrai negaliu skųstis - grįždama į Lietuvą manęs niekuomet nepamiršta. Parveža įvairiausių rūbelių, kuriais galiu apsirengti, pasipuošti. Na, štai, kuomet reikėjo važiuot į Prezidentūrą, reikėjo galvoti, kuo apsirengti... O šiaip man labiau rūpi sceniniai rūbai. Turiu atskirus koncertams su Paltinais, su kapelomis. Beje, šiemet vienus jau pakeičiau ir juokiuosi - gal šie rūbai jau bus paskutiniai...Vilkėdama vieną ar kitą drabužį turi jaustis patogiai, smagiai, nevaržomai...
- Taip maloniai kalbate apie vaikus. Atrodo, didelių rūpesčių jie jums nekėlė...
- Ačiū Dievui, su vaikais vargo neturėjau. Galbūt tam įtakos turėjo ir vyras. Jis (beje, germanistas, vertėjas) juos kontroliavo, spaudė prie mokslų. Sūnus Antanas (anesteziologas, gyvena Panevėžyje) sako, jog tikriausiai labai bijojęs tėtės, nes mokęsis... Dukra Rima baigė tą patį Chemijos fakultetą kaip ir aš. Ji daug metų dirbo "Sloksnos" generaline direktore, dabar vadovauja AB "Eko filtrai". Trečioji - Daiva, ištekėjo už muzikanto Jankaus. Jis turėjo giminių Vokietijoje, todėl, gavę iškvietimą, jie išvyko tenai dar M. Gorbačiovo laikais ir liko gyventi. Turiu daug anūkų ir vieną proanūkę. Kai vaikai buvo mažesni, jiems duodavom užduotis - tiek ir tiek lysvių nugrėbti, sušluoti lapus, o paskui jau gali bėgti žaisti futbolą, lakstyti su draugais, važinėtis dviračiais. Matyt, tai padėjo išsiugdyti darbštumą, atsakomybę...
- Esate labai linksma, bet kurioje kompanijoje su visais galite rasti bendrą kalbą, todėl greičiausiai sulaukiate vyrų dėmesio?..
- O, žinote, kas į mane labiausia kreipė dėmesį? Policininkai... Kitados buvau septinta moteris Kaune, gavusi vairuotojo pažymėjimą. Sustabdžius pareigūnams nusišypsodavau ir jie mane visuomet paleisdavo, nebausdavo. Gal aš ir jokių klaidų nebuvau padariusi... Beje, visai neseniai, važiuodama K. Donelaičio gatve, žiūrėjau pro langą ir staiga pamačiau, kaip man ėmė mojuoti aukštas, jaunas, gražus vyras. Jo veidas man labai matytas. Supratau, kad jis žinojo apie mano laimėjimus ir sveikino. Taip malonu ir šilta širdyje pasidarė...
- Atrodo, tolimi kraštai jūsų pernelyg nevilioja?..
- Žinot, materialinė padėtis man leistų nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Paryžių. Aš net esu kvietusi R. Varnaitę ten važiuoti. Tačiau ji man atsakė: "Ko gi tu ten nemačiusi?" Iš tiesų, pakanka to, kur buvau, su kuo susitikau. Dainininkų N. ir E. Paltinų dėka aplankiau Kanadą, Ameriką (ten lietuviams surengiau koncertus), kartu su D. Kazragyte bei N. Narmontaite koncertavome Pietų Vokietijoje. Žodžiu, pakeliavau, pasižmonėjau...
- Na, o mūsų susitikimo pabaigoje prisipažinkite, už ką labiausiai vertinate moterį? O pati ar esate laiminga?
- Man svarbiausia, kad ji būtų gera motina, gera uošvė... Beje, ta proga pasakysiu štai ką. Vienas vyrukas sako: "Mano uošvė tai angelas", o kitas: "Mano tai dar gyva..." Aš džiaugiuosi, kad visi mano vaikai, anūkai darbštūs, nė vieno - žioplio ar tinginio. Nė vienas neina plėšti bankomatų... Tai ko man daugiau reikia?..
- Dėkoju už įdomias mintis ir linkiu dar ilgai būti "Jurgelio" vyriausiąja šeimininke, mylima mama, močiute bei promočiute.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
