09.00 val.Pasirodžiau darbe. Pavėlavau pusvalandį, todėl iš karto einu pas viršininką. Pasakojimas apie klaikius kamščius, grūstis troleibusuose ir apie tai, kad meras nesirūpina Vilniaus problemomis, buvo puikus. Net pavyko užsiminti, kad iš dabartinės mažos algos negaliu į darbą važinėti maršrutiniu taksi. Viršininkas linksėjo ir kažką užsirašinėjo. Gal pakels algą? Tiesa, temą apie tai, kad sunkiai atsikratome praeities įpročių, paliečiau veltui. Viršininkas pradėjo kalbėti, kad šiandien esame linkę nuvertinti praeitį ir griauname jos pasiekimus. Gerai, kad spėjau pasakyti, jog griauti lengviau nei statyti. Viršininkas liko patenkintas. Atrodo, į pokalbio pabaigą jis apskritai pamiršo, kodėl pas jį atėjau.
09.30 val.Įžengiau į savo kabinetą. Žvilgtelėjau į stalą, apkrautą dokumentais, kuriuos reikia peržiūrėti ir į juos atsakyti. Įjungiau kompiuterį ir nuėjau įsipilti vandens į arbatinuką. Koridoriuje susitikau P. Jis papasakojo, kad savaitgalį susipažino su nauja mergina ir yra labai laimingas. Tingiai linksėjau ir nusprendžiau, kad dar reikėtų parūkyti. Todėl nuėjau pas K. Jis pritarė idėjai ir abu nuėjome į balkoną. K. pasakojo, kad turi labai daug darbo. Aš, prisiminęs didžiulę dokumentų šūsnį ant savo stalo, jam pritariau ir sakiau, kad dirbame ne pagal savo menkus atlyginimus, o kaip darbiniai arkliai. K. iš pasipiktinimo net apsiašarojo ir teigė, kad viršininkas neįvertina jo pastangų. Surūkėme dar po vieną cigaretę. K. papasakojo, kad savaitgalį ginčijosi su žmona, kur geriausia atostogauti. Kadangi į balkoną atėjo parūkyti S., tai jis įsitraukė į pokalbį apie atostogas. Jo nuomone, geriausia atostogauti užsienyje. Pažiurėjau į laikrodį - 10.00 val. O aš dar negėriau kavos. Priėjau prie kriauklės ir prisipyliau arbatinuką. Eidamas atgal koridoriumi pamačiau, kaip K. ir S. balkone karštai ginčijasi, kur geriau atostogauti - Egipte ar Turkijoje. Visai įdomi diskusija, pamaniau. Deja, turiu dirbti kaip arklys ir neturiu jai laiko.
10.05 val.Grįžau į savo kabinetą. Pamačiau, kad atnešė dar dvi krūveles dokumentų. Ne, negaili darbuotojų viršininkas, pamaniau. Kol vanduo užvirs, nusprendžiau peržiūrėti elektroninį paštą. Kadangi iš prigimties esu labai tvarkingas, tai iš karto suskirsčiau gautus laiškus į kelias kategorijas. Su darbu susijusius laiškus (jų mažiausiai) nusprendžiau peržiūrėti kiek vėliau, kai jau įsitrauksiu į darbo procesą. Deja, turiu atmesti keletą pasiūlymų šį vakarą anksčiau baigti darbą ir nueiti su keliais draugais į sporto salę. Vis tie darbai. Pusbrolis Z. piktinasi, kad niekur negauna norimos spalvos kilimo ir kviečia ateiti į svečius. Parašau jam ilgą laišką, kad turiu be galo daug darbo ir grįžęs namo jau kurį laiką tegaliu galvoti apie miegą. Tiek įsitraukiu į laiškų rašymą, kad nepastebiu, jog jau kuris laikas aušta arbatinukas su vandeniu. Tenka jį dar kartą užvirinti. Atsidarau spintą ir pamatau, kad baigėsi cukrus. Teks eiti skolintis.
10.30 val.Išeinu skolintis cukraus. P. ir K. cukraus patys nebeturi, o S. įpila pilną cukrinę. Aišku, negaliu būti toks nemandagus ir atsisakyti su S. parūkyti, nes jau seniai jaučiau, kad S. man nori kažką papasakoti. Rūkome balkone, o S. pasakoja, kad „ant jo užsėdo“ viršininkas. Jis išvardija daugybę faktų, kurie liudija, jog viršininkas kabinėjasi. Negaliu su juo nesutikti, tačiau guosdamas jį pasakau, kad viršininkas ir mane tiesiog apipylė darbais. Dirbu nepakeldamas galvos ir vis negana. Pokalbį baigiame dejuodami, kad per tuos darbus neturime net kada žmoniškai pasikalbėti.
11.00 val.Grįžtu į kabinetą ir su malonumu konstatuoju, kad daugiau dokumentų man niekas neatnešė. Tačiau skamba telefonas. Skambina budėtojas ir teiraujasi, ar galiu dabar priimti interesantą. Atsakau neigiamai - galiu priimti tik iš anksto užsirašiusius ir tik tada, kai sutvarkysiu skubiausius reikalus. Vandenį tenka užvirti trečią kartą. Kava kiek atgaivina. Pagalvoju, koks kenksmingas sveikatai yra mano darbas. Sėdžiu kontoroje ir geriu kavą. Taip ilgai netversiu. Ar apie tokį darbą svajojau, kai studijavau universitete? Tada atrodė visos perspektyvos prieš akis, o dabar tenka arti kaip jaučiui. Paskambinu bičiuliui iš universiteto laikų. Kalbamės, kad sunkūs dabar laikai. Kapitalizmas kiekvieną išsunkia kaip citriną. Be to, bičiulis papasakoja apie kitą pažįstama, kuris dabar uždirba kelis kartus daugiau nei mes. Pasipiktinu, nes visą laiką maniau, kad esu darbštesnis ir protingesnis už tą pažįstamą. Nusprendžiame, kad veikiausiai jis turi „gerų ryšių“. Garantuoju, kad jis paprasčiausiai sėdi ir tinginiauja savo kontoroje. Bičiulis primena pokštus, kuriuos krėtėme studijų laikais. Širdis atsigauna nuo darbų su juo kalbant. Tik padedu telefoną ir jis vėl sučirškia. Skambina žmona ir primena, kad žadėjau išsiaiškinti, kokį televizorių geriausia pirkti svetainei. Visai buvau pamiršęs. Skambinu pažįstamam, kuris gerai nusimano apie techniką. Pasikalbam apie darbą, gyvenimą, jog seniau būta daug mažiau įtampos. Užsirašau jo rekomenduojamą televizoriaus modelį ir kainą. Skambinu žmonai, bet niekas neatsiliepia. Pasižiūriu į laikrodį - 11.50 val. Aha, veikiausiai išėjo pietauti. Reikia ruoštis ir man. Nes vis vien iki pietų nieko doro jau nepavyks nuveikti.
12.00 val.Nusileidžiu į valgyklą ir jaučiu, kad esu labai alkanas. Vis dėlto darbas labai ištąso. Per pietus sėdžiu prie vieno stalo su kolege iš personalo skyriaus. Ji skundžiasi M., kuri pirmoji užsirašė, kad atostogaus liepą, su nieko nesiderinusi: „Ką ji sau galvoja? Gal kad viena dirba? Aš su tuo nesitaikstysiu“. Sutinku, kad tikrai nevalia su tuo taikstytis, nes visus metus dirbi kaip jautis, o vasarą net negali pailsėti, kada nori. Klausiu: ar jai neatrodo, kad seniau mažiau reikėjo dirbti? Ji sutinka ir kažką neaiškaus surezga apie kapitalistinį išnaudojimą. Paskui pradeda pasakoti apie šunį, kurį augina. Mandagiai linksiu galva, bet stengiuosi nesiklausyti. Nemėgstu šunų ir tikrai nerūpi, kad jam buvo užkietėję viduriai.
12.45 val.Rūkau balkone su K. Jis šiandien valgė atsineštus iš namų sumuštinius ir skundžiasi, kad nuo sauso maisto gali sutrikti skrandis. K. pažįsta daugybę bičiulių, kuriems taip jau buvo atsitikę. Išklausau bent penkias ligos istorijas ir pačiam pradeda skaudėti skrandį. Nusprendžiu, kad reikia pasiskolinti kokią tabletę geresniam virškinimui. Užeinu pas R. į kabinetą ir prašau paskolinti tabletę. Ji - vaikščiojanti vaistinė. Vaistų ji turi, bet tuojau pradeda klausinėti, ar man neatrodo, kad mūsų valgyklos maistas prastas ir gadina sveikatą. Esą ji tai seniai pastebėjo, bet jos niekas nenori klausytis. Pasirodo, ir velionis vyras jos nenorėjo klausytis, kuriam ji sakiusi, kad reikia laikytis dietos. Išgirdau dar apie bent kelis žmones, kurie jos neklausė ir dėl to nukentėjo. Pagalvojau, ar nevertėtų kartu paprašyti ir vaistų nuo galvos skausmo. Tačiau jau praėjusią savaitę girdėjau jos pasipiktinimą, kad dirbame nesveikomis sąlygomis, kad iš gatvės justi vibracija. Išklausyti dar kartą nesiryžtų.
13.10 val.Visai mielas tas mano kabinetas. Patogiai įsitaisau kėdėje ir prisimenu, kad šiandien dar neskaičiau laikraščių. Nėra laiko ieškoti, kas juo šiandien pirko ir kas galėtų paskolinti, todėl nusprendžiu verčiau panaršyti po internetą. Perskaitau naujienas, komentarus, skaitytoju komentarus. Neištveriu ir pats parašau kelis. Laukiu, ar kas atsakys. Atsako, todėl parašau savo nuomonę dar. Susirašinėju su kažkokiu komentatoriumi, kuris save vadina „romantiku“. Tačiau jis rašo visai neromantiškai, o kas trečias žodis keiksmažodis. Nusibosta susirašinėti ir pamatau televizorių reklama. Naršau po parduotuvių interneto tinklapius.
14.30 val.Perskaitau pirmą darbui skirtą elektroninę žinutę ir susinervinu, nes, pasirodo, 13 valandą turėjo būti susirinkimas. Mintyse iškeikiu, kad nevalia paskutinę minutę siuntinėti laiškelius, ir bandau sugalvoti, kaip pasiteisinsiu, kad nenuėjau į susirinkimą. Šiaip nemėgstu susirinkimų, nes tai tik tuščias laiko gaišimas. Jie skirti tiems, kurie mėgsta dykaduoniauti, o man, kuris turi tiek darbų, nėra kada po juos vaikščioti.
14.40 val.Pasibeldžia K. ir siūlo eiti parūkyti. Pasakoja susibaręs su viršininku. Piktinasi, kad šis visai suįžūlėjo ir priekaištavo, jog darbuotojai per mažai dirba. Jis, matyt, nesugeba suprasti, kad visi tiesiog lūžta nuo darbų. Visiškai suprantu jo pasipiktinimą. Todėl surūkau net tris cigaretes.
15.00 val.Grįžtu į savo kabinetą ir nutariu, kad reikia susidaryti darbų planą, nes kai tiek darbų, nespėsiu jų nudirbti. Planą kuriu labai apgalvotai, realistiškai. Nuotaiką šiek tiek sugadina tarp popierių atrastas prieš porą dienų sukurtas išsamus darbų planas. Na, bet naujasis bus realistiškesnis, atsižvelgsiu į naujas aplinkybes.
15.45 val.Darbų planas jau baigtas. Tikrai neblogai padirbėjau. Jaučiuosi savimi patenkintas. Jei nuo rytojaus dirbsiu pagal planą, tai per savaitę spėsiu atlikti visus svarbiausius darbus. Dabar jau galima paieškoti pramogų vakarui. Peržiūriu visus mieste rodomų filmų aprašus. Tada išstudijuoju televizijos programą. Šiandien pirmadienis, todėl į klubus nesižvalgau. Prisimenu, kad reikia pasitikrinti, kiek liko pinigų po savaitgalio pramogų, todėl prisijungiu prie savo sąskaitos internetu. Dar kartą mintyse nusikeikiu, kad viršininkas nevertina mano darbo ir moka gerokai mažiau, nei esu vertas.
16.45 val.Dabar jau būtų galima imtis ir dokumentų ant stalo. Tačiau nenoriu būti darboholikas ir užsibūti viršvalandžius. Be to, paskui bus didelės automobilių spūstys mieste, o pagal tvarkaraštį 17.05 val. iš stotelės mano namų link pajuda autobusas. Todėl tvarkingai išjungiu kompiuterį. Apsirengiu, dar parūkau balkone su K. Jis sakosi labai pavargęs, aš taip pat linguoju galva ir pritariu - tiek darbų, o dar tik pirma savaitės diena.
17.00 val.Išeinu pro darbovietės duris labai pavargęs ir galvodamas tik apie poilsį. Nekreipiu dėmesio į kiek priekaištaujamą budėtojo žvilgsnį. Na ir kas, kad iki darbo pabaigos dar pusvalandis, jis nežino, kiek sunkiai man teko darbuotis.
Jei turite interneto folkloro pavyzdžių, siųskite adresu [email protected].
