Nežinau kodėl, bet tai ėmė ir atsitiko. Man. Pareigingam piliečiui. Ėjau namo. Rytą. Po nakties. Namuose degė šviesa. "Velniava, - pagalvojau. - Laukia..." Atrakinau duris. Ji sėdėjo fotelyje toje pačioje vietoje, kur palikau vakar. "Labas, čia tau”, - pasakiau ir įteikiau puokštę palergonijų. “Mūsų metų jubiliejaus proga", - pridūriau netvirtai.
Ji tylėjo.Tuščios akys žiūrėjo kažkur man pro kairį petį Dievui į langus. Nervingai trypčiojau koridoriuje. Nežinojau, nuo ko pradėti. Pulti ant kelių? Maldauti atleidimo?
Seniai nebuvau patekęs į tokią idiotišką situaciją. Staiga į galvą šovė išganinga mintis. "Turiu staigmeną, važiuojam!" - pasakiau kaip įmanoma meiliau ir puoliau į kambarį. Dūmais ir pigiais moteriškais kvepalais dvokiančius drabužius persirengiau per 45 sek. Kai grįžau atgal, ji vis dar sėdėjo fotelyje ir spoksojo į tą patį tašką. Minutę suabejojau. Po to staigiai stvėriau ją ant rankų, koja išspyriau duris ir išnešiau į gatvę.
Vos nepakliuvom po ratais. Kaip tyčia taksi. Į ją ir įsėdom. Taksistui nurodžiau restorano adresą. Atvažiavom. Pranešiau ją pro išsižiojusį administratorių ir pasodinau prie stalo. Jaučiau, kaip nuo aplinkinių staliukų į mus spigina dešimtys akių. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Užsakiau gėrimų, kažką pavalgyti. Šnekėjau. Šnekėjau daug. Apie metus, praleistus kartu, apie žlugusią jaunystę, prarastas kartas, apie jūros stichiją, žvaigždes, Čiurlionio poeziją, Rembrandto dėsnius, skraidančias žuvis ir lėkštes, tekančią saulę ir mineralinį vandenį iš ryto, batų dydį, Švč. Trejybės kalną, X-klaną, šiaip apie klaną, atsirandantį nežinia iš kur, radijo stotis, draugus, priešus, gimines, artimuosius, šampaną po dvylikos, 10 Dievo įsakymų, raudoną šviesą bei šviesą tunelio gale, apie patį galą nešnekėjau, dar šnekėjau apie nuodėmę, aistros kilmę, nuodėmės atleidimą, atgailą, nuodėmės beprasmybę...
Ji tylėjo.Akimirksniui stabtelėjau. Užsiverčiau pilną taurę ir išgėriau iki dugno. Valandėlę sėdėjau užsimerkęs. Atsikvėpiau ir tęsiau toliau. Šnekėjau apie nelengvą Remarque’o gyvenimą, jo tikrąją pavardę, perskaitomą iš kito galo, alkoholio kiekį, išgertą knygose, paskui šnekėjau apie Alpes, Veneciją ir Baisogalos geležinkelio stotį, ištikimybę, Utenos alaus reklamą, priklausomybę, visatos paslaptis, žmogaus menkumą ir vėl apie nuodėmę. Apie nuodėmės atpirkimą. Bausmę už nuodėmę. Kaltės jausmą...
Ji tylėjo.Apsidairiau. Tylėjo ir visas restoranas. Pasijutau nejaukiai. Šnekėjau toliau. Balsas pradėjo nervingai trūkčioti. Šiek tiek pakeltu tonu šnekėjau apie kulinarinius sugebėjimus, administracines nuobaudas už viešosios tvarkos pažeidimus, salyklą, sakyklą, mokyklą, rūkyklą, skalbyklą, valyklą, ypač detaliai aptariau cheminį valymą, plaukų suktukus ir 7-ojo dešimtmečio animaciją - kai ji dar vadinosi multiplikacija. Šnekėjau ir apie rekreaciją. Sielos persikūnijimą. Nuodėmės priklausomybę kūnui, bet ne sielai. Galų gale dvasinį džiaugsmą... Kai sustojau, išgirdau, kaip mano pasakytas paskutinis žodis nuaidėjo restorano platybėje. Vėl stojo spengianti tyla..Tylėjo ir ji.
Supratau, kad paskutinius sakinius rėkiau... Iš nuostabos išsižiojęs administratorius stovėjo paėmęs telefono ragelį su aiškia intencija - rinkti dviženklį numerį. Porą minučių tylėjau. Kol staiga galvoje kažkas spragtelėjo. Paaiškėjo, kad esu valdomas iš aukščiau. Tarzanišku balsu surėkiau "Equadoooooorrrrrrrr!!!!!!!!", stvėriau pirmą pasitaikiusią taurę ir išpyliau jai ant galvos. Varvantis nuo ausų raudonas vynas sumaišė jausmus. Griebiau kotletą ir sviedžiau šalia sėdinčiai damai į dešinę akį.
Raugintais agurkais apmėčiau kaip pamišusius lakstančius barmenus. Kilo sumaištis. Įsikandau morką ir su riksmu "Who framed Rogger rabbit?!" ištaškiau į šipulius akvariumą. Pašokinėjęs ant vargšių žuvelių, spyriau netoliese stovinčiam pagyvenusiam ponui į minkštą vietą. Pagautas vienvaldystės jausmo suvyniojau restorano vedėją į staltiesę ir nuridenau į kitą restorano galą. Šiek tiek prisėdau ant savo aukos atsipūsti.
Nužvelgiau restoraną. Kitam gale, tiesiai prieš mane, kabojo didelis veidrodis. Pamačiau save. Veidas buvo bejausmis. Išgaravo ir jausmai, ir aistros. Neliko aistros nei mylėti, nei naikinti. Tačiau padariau tai, kas man atrodė tuo metu geriausia - paskelbiau, kad prasideda bilietų kontrolė. Pasiėmiau dvi šakutes ir pakilau vykdyti egzekucijos. Pirmiausia iškomposteravau administratoriaus kaklaraištį. Iš lėto eidamas pro staliukus ir komposteruodamas įvairius lankytojų daiktus, artėjau prie savo stalo. Priėjęs iš visų jėgų smeigiau abi šakutes į stalą. "Aha. Štai ir zuikis", - ištariau labai ramiai. Paėmiau jai už ausies, iš lėto pakėliau ir pabrėždamas kiekvieną žodį, garsiai, kad visi girdėtų, sarkastiškai šypsodamasis paklausiau: "O jūsų bilietas?"
Ji tylėjo.Pergalingai nužvelgiau suniokotą restoraną. "Pagavau?!" - sugriaudėjau. Visi unisonu ėmė kratyti galvas. "Jūs, ponia, sulaikoma!" - surėkiau išsproginęs akis, stvėriau ją už plaukų ir išvilkau į gatvę. Jos kojos šokinėjo per išvartytas kėdes. Įgrūdau į taksi. Persigandusiam vairuotojui paklaikusiu veidu liepiau vežti namo. Užvilkau laiptais į viršų. Įnešiau į kambarį ir atrėmiau į sieną. "Šitaip?!.."
Ji tylėjo.Toliau viskas įvyko žaibišku greičiu. Išsitraukiau iš kišenės dar vieną šakutę ir dūriau jai į pilvą. Ji neišleido nė garselio. Dūriau antrą kartą. Po to į koją. Į kitą. Į veidą. Kaip pamišęs. Pasigirdo išeinančio oro švilpesys. Guma pliuško... Kai visa išsileido, sulanksčiau ir padėjau į lentyną. Su palengvėjimu atsidusau ir klestelėjau į fotelį. Kvailai sukikenau. Akyse iškilo jos paskutinių minučių vaizdas. Oro švilpesys, bebliūkštanti guma ir negyvos akys. Negyvos, tačiau tarytum maldaujančios: pūsk mane, pūsk...
"Papūsk tu man į užpakalį", - pamaniau ir įsijungiau televizorių. Žiūrėjau neatsitraukdamas iki vakaro. Rodė techninę profilaktiką.
Jei turite interneto folkloro pavyzdžių, siųskite adresu [email protected]
