Remigijus RAINYS
Kulautuvos vaikų tuberkuliozinės ligoninės gydytojos Marijonos Laimutės Širvinskaitės (70 m.) nužudymo bylą tiriantys teisėsaugos pareigūnai neseniai prie surinktos ikiteisminio tyrimo medžiagos prijungė dar vieną, jau trečią, psichiatrijos ekspertų išvadą.
Šį kartą savo išvadas pateikė aukščiausioji šalies psichiatrijos ekspertų intancija - Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ji pripažino, kad įtariamas savo tetos M.L. Širvinskaitės nužudymu bei viešosios tvarkos pažeidimu kaunietis Jonas Širvinskas (36 m.) serga psichikos liga, todėl darydamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir už tai negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Aukščiausios kvalifikacijos ekspertai rekomenduoja įtariamąjį gydyti Rokiškio psichiatrijos ligoninės Griežto stebėjimo skyriuje. Tad visa tyrimo medžiaga jau perduota Kauno apygardos teismui, kurio teisėjai ir turės padėti galutinį tašką šioje istorijoje - priimti nutarimą dėl J. Širvinsko priverstinio gydymo.
Teismo sprendimo laukiantis J. Širvinskas ir dabar gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Nors vyriškis nenori sutikti su ekspertų išvadomis ir teisėsaugininkams įteikė ne vieną skundą dėl neva medikų jam daromo spaudimo, tačiau pats veikiausiai nedalyvaus priimant nutarimą dėl priverstinio gydymo, nes teisinės procedūros tokios būtinybės nenumato.
Pasala prie takelio
Kiek daugiau nei prieš metus gydytoja M. L. Širvinskaitė mikroautobusu į Kulautuvą atvažiavo vėliau nei įprastai. Tik dvi dienas per savaitę vaikų tuberkuliozinėje ligoninėje dirbusi pensininkė dar išvakarėse buvo įspėjusi kolegas, jog vėluos, tad labai skubėjo pas savo mažuosius pacientus. Per pušynėlį vingiuojančių takeliui sparčiai žingsniavusi gydytoja gerokai aplenkė drauge su ja atvažiavusias koleges. Kai iki ligoninės tebuvo likę gal 50 metrų, iš už pakelės pušelių iššoko kažkoks vyriškis ir, netaręs nei žodžio, du kartus trenkė medikei per galvą kažkokiu į polietileninį maišelį įsuktu daiktu. Kai M. L. Širvinskaitė parkrito, užpuolikas nubėgo į mišką. Liudininkės tespėjo įsidėmėti, jog kolegės skriaudikas atrodė kaip valkata: buvo su palaikėmis treninginėmis kelnėmis, apsitempęs sportiniais marškinėliais su aukštu kaklu, mūvėjo pirštines. Vyriškis bijojo būti atpažintas, nes akis slėpė po tamsiais akiniais, buvo užsimaukšlinęs peruką, ant kurio kėpsojo senutėlė beretė.
Įkalčiais atsikratė miške
Pribėgęs prie miške paslėpto automobilio "VW Golf", pasikėsintojas įsėdo į jį ir, apsukęs Kulautuvą, niekieno nepastebėtas nuvažiavo į Raudondvario seniūnijoje esantį Virbališkių mišką. Čia jis atsikratė visais jį išduoti galinčiais įkalčiais: išmetė kirvį, prieš tai jį išsukęs iš plėvelės, akinius, peruką ir beretę. Dar už pusės kilometro vyriškis išmetė marškinėlius, o kiek tolėliau - ir kelnes.
Nusikaltėlis viską buvo gerai apgalvojęs: vargu ar kas būtų ieškojęs įkalčių daugiau kaip už 6 kilometrų nuo nusikaltimo vietos, o jei net vienas nuo kito toli palikti daiktai ir būtų patekę į teisėsaugininkų rankas, tai ant jų pirštinėtasis gudreiva tikėjosi nepalikęs jokių prištų antspaudų. Persirengęs įprastais drabužiais, inteligentiškos išvaizdos užpuolikas automobiliu nuvažiavo į Kauną.
Įtariamąjį įvardijo kolegos ir giminaičiai
Sužeistoji M.L. Širvinskaitė į Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos reanimacijos skyrių buvo atgabenta be sąmonės. Kol medikai dar bandė kovoti dėl aukščiausią kategoriją turėjusios gydytojos gyvybės, užpuolimą pradėję tirti Kauno rajono policininkai apklausė nelaimėlės artimuosius ir kolegas. Kone visi apklaustieji minėjo tą pačią pavardę - Marijoną užpulti galėjo tik anksčiau jai turtinių pretenzijų turėjęs bei susidoroti grasinęs jos brolio sūnus Jonas Širvinskas.
Giminaičių nesantaika prasidėjo, kai prieš kelerius metus mirusi M. L. Širvinskaitės motina, nusipelniusi Lietuvos mokytoja, savo butą Vilkaviškio rajono Pilviškių miestelyje paliko dukrai, o ne sūnums. Labiausiai nuskriaustas jautėsi Jonas, kuris pradėjo reikalauti, kad teta jam surastų darbą. Sūnėno reikalavimai buvo labai konkretūs: jis norėjo gauti ne mažiau kaip 700 litų dydžio atlyginimą ir į darbą nevaikščioti. Teta tokių giminaičio norų tenkinti neketino, o ir neturėjo galimybių. Nors iki pensijos M. L. Širvinskaitė vadovavo Kauno apskrities ligoninės skyriui, pastaruosius keliolika metų Kulautuvos vaikų sanatorijoje dirbo vos puse etato.
Pats J. Širvinskas kadaise mokėsi konservatorijoje, tačiau vėliau mokslus nutraukė, o Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo menotyrininko specialybę. Jonas kurį laiką darbavosi renginių organizatoriumi ir net buvo subūręs kapelą, su kuria koncertuodavo mokyklose ir vaikų darželiuose. Tačiau gaunamo uždarbio neužteko net kapelos muzikantų automobilių benzinui, todėl šis kolektyvas netrukus iširo. Savo butą Kaune turintis išsituokėlis pusryčiaudavo, pietaudavo ir vakarieniaudavo pas atskirai gyvenančius tėvus. Vėliau paaiškėjo, kad planuodamas tetos užpuolimą, Jonas apskaičiavo laiką taip, kad iki 10 valandos ryto suspėtų kasdieninių pusryčių pas gimdytojus ir taip užsitikrintų alibi. Tad kai įtariamasis buvo sulaikytas 2 paroms, jis atkakliai neigė bet kokius jam metamus įtarimus, o tėvai, remdamiesi įstatymu, atsisakė liudyti prieš sūnų, tačiau patvirtino, kad jis tikrai maždaug užpuolimo metu pusryčiavo jų bute.
Tariamojo maniako gaudynės
Įtariamojo nužudymu padėtį palengvino ir Kulautuvos tuberkuliozinės ligoninės pacientų fantazija. Pasklidus kalboms, jog gydytoją užpuolė ir sužalojo kažkoks valkata, vienam pušyne uogaujančiam mažajam pacientui pasirodė, jog aplinkui klaidžioja metaliniu strypu ginkluotas kaukėtas valkata. Persigandęs vaikas parbėgo į sanatoriją ir apie savo lakios vaizduotės vaisius papasakojo gydytojams. Netrukus į tariamo maniako paieškas buvo pakelti ne tik kone visi Kauno rajono policijos pareigūnai, bet ir Vidaus tarnybos pulko kariai su tarnybiniais šunimis. Daugiau nei šimto žmonių kelias valandas vykdytos paieškos liko bevaisės. Nebeliko ir jokio formalaus pagrindo laikyti J. Širvinską areštinėje, nors pareigūnai ir nujautė, jog jis nėra nuoširdus.
J. Širvinskas anksčiau buvo įtariamas smulkiomis vagystėmis, o prieš kurį laiką jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Vyriškis buvo įtariamas, jog pasinaudodamas suklastotais dokumentais iš statybinių prekių parduotuves buvo įsigijęs duris savo butui.
Giliai įžeistą nekaltai įtariamą žmogų įtikinamai vaidinantis Jonas buvo išleistas iš areštinės ir net dalyvavo per tą laiką ligoninėje mirusios M. L. Širvinskaitės laidotuvėse.
Žinutės pusseserei
Atrodė, jog ikiteisminis tyrimas ieškant gydytojos žudiko jau pateko į aklavietę, tačiau į Kauno rajono kriminalistus kreipėsi Šiauliuose gyvenanti nužudytosios dukra Aušra Gružauskienė. Vienos UAB direktoriaus pavaduotoja dirbanti moteris pradėjo gauti iš pusbrolio keistas SMS žinutes, kuriose Jonas tikino, kad jos velionė mama jam skolinga butą, tad dabar pusseserė privalanti jam surasti darbą. Šiaulietė bandė neatsakinėti į žinutes, tačiau J. Širvinskas ėmė skambinti jai telefonu ir grasinti, jog jei jo neįdarbins, tai pati bus kita auka. Vyriškis teigė, jog "į eilę sustatyta visa giminė": Aušros dukra, vyras ir kiti artimi žmonės. Panašius grasinimus pusbrolis Aušrai išsakė ir per tiesioginį jų susitikimą Kaune, prie vieno Šilainiuose esančio prekybos centro.
"Valkata" vėl pasirodė
Netrukus A. Gružauskienei buvo paskirtas ir antras susitikimas toje pačioje vietoje, tačiau šį kartą šiauliškę iš tolo stebėjo ir Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai. Giminaitis ilgokai nesirodė ir supykusi moteris pati paskambino Jonui į mobilųjį telefoną. Moteris atkreipė dėmesį, jog tą pačią akimirką pradėjo čirkšti mobilusis telefonas kažkokio aplinkui jos automobilį besisukiojusio valkatos kišenėje. Dar labiau moteris nustebo, kai atsiliepęs "bomžas" pradėjo kalbėti J. Širvinsko balsu.
Supratusi, jog persirengęs valkata, striukės gobtuvą ant galvos užsitraukęs ir akis po tamsiais akiniais beslepiantis asmuo - jos inteligentiškasis pusbrolis, Aušra išlipo iš automobilio ir pradėjo su juo kalbėtis. Jonas visaip bandė nusivilioti pusserę į nuošalesnę vietelę, tačiau moteris bijojo pasitraukti iš ją stebinčių pareigūnų akiračio. Giminaitis vėl reikalavo darbo, kuriame nereikėtų dirbti, ir grasino, kad neįvykdžius jo reikalavimų, Aušrą ištiks mamos likimas. Moteris atsakė, jog pirmiausiai ji privalo pasirūpinti savo darbu, o tik tada galės padėti ir pusbroliui. Jonas prarado savitvardą ir ėmė mušti A. Gružauskienę. Moteris bandė pabėgti, tačiau J. Širvinskas neatstojo. Tik pastebėjęs, jog link jo atbėga persirengę policijos pareigūnai, Jonas leidosi bėgti. Pakeliui "valkata" nusiplėšė nuo savęs maskuotę ir sugebėjo jos atsikratyti, kai besivejantys pareigūnai trumpam pametė iš akių už vaikų darželio kampo pasukusį bėglį. Tad teisėsaugininkams pavyko pasivyti ir sulaikyti tik vėl labai "dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų pasipiktinusiu kukliu inteligentu" tapusį Joną Širvinską.
Įkalčius pavyko surasti tik kitą dieną, kai vakaryščiu bėglio maršrutu ėjusius policininkus užkalbino vyresnės grupės vaikų darželio auklėtiniai ir pasakė, kad vakar pro šalį bėgęs dėdė savo rūbus užmetė ant boilerinės stogo.
J. Širvinskui buvo pareikšti įtarimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Pradžioje neigęs net pusseserės užpuolimo faktą, vėliau vyriškis pakeitė parodymus ir teigė, kad Aušra pirmoji nagais jam grybštelėjo veidą ir taip jį suerzino.
Tiesos akimirka
Tačiau net ir surasta valkatos maskuotė pareigūnus įgalino J. Širvinskui pareikšti įtarimus tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Įrodyti, jog Jonas prikišo nagus ir prie tetos mirties, vis dar nebuvo galima, nes ir valkatos įvaizdžio pasikartojimas abiejų nusikaltimų metu, ir pareigūnų užfiksuoti grasinimai A. Gružauskienei tebuvo tik netiesioginiai įkalčiai.
Tyrėjai vėl valandų valandas bendravo su įtariamuoju, kol šis pagaliau palūžo. Jonas prisipažino, kad tetą norėjo tik pagąsdinti, tik netyčia persistengė.
Tačiau net ir įtariamojo prisipažinimas teisme nebūtų tapęs patikimu įrodymu, nes jokių tiesioginių įkalčių vis dar nebuvo, o J. Širvinskas atkaliai tvirtino, jog M. L. Širvinskaitės užpuolimo metu vilkėtus rūbus ir kirvį jis išmetė į šiukšlių konteinerį prie Karmėlavos kapinių. Vėliau įtariamasis vis dėlto sutiko parodyti tikrąsias įkalčių atsikratymo vietas. Parodymų patikrinime dalyvavę pareigūnai stebėjosi, kaip kruopščiai J. Širvinskas buvo suplanavęs tetos užpuolimą, numatęs saugiausius atsitraukimo variantus. Įkalčiais jis buvo atsikratęs ten, kur jų nebūtų ieškoję nei policijos pareigūnai, nei Vidaus tarnybos pulko kariai. Ypatingai apsiskaitęs ir išsilavinęs įtariamasis buvo suplanavęs ir įvykdęs beveik tobulą nusikaltimą, tuo dar kartą patvirtindamas liaudies išmintį, jog nuo genialumo iki beprotystės - vienas žingsnis.
Išvadoms prieštarauja tik pats įtariamasis
Psichiatrinė ekspertizė įtariamajam buvo paskirta ne tik dėl to, jog Jonas prieš kelerius metus bandė nusinuodyti ir buvo gydomas specialios paskirties ligoninėje. Paaiškėjo, jog su psichika susijusių problemų menotyrininkas turėjo nuolat, tačiau medikų pagalbos vengė. Inteligentiškojo sulaikytojo elgesio keistumus, be jokio pagrindo besikeičiančias nuotaikas buvo pastebėję ir jį tardę policijos tyrėjai. Tad teisėsaugininkų spėliones apie galimą J. Širvinsko nepakaltinamumą turėjo patvirtinti arba paneigti paskirta psichiatrinė ekspertizė
Pirmąją psichiatrinę ekspertizę atlikę Kauno II teismo psichiatrijos ekspertų komisijos specialistai konstatavo, kad ambulatorinėmis sąlygomis nustatyti, ar J. Širvinskas gali atsakyti už savo veiksmus, nėra galimybės. Tad įtariamasis buvo nusiųstas į Teismo medicinos instituto Utenos ekspertinio skyriaus stacionarą. Tenykščių specialistų išvados sutapo ir su vėliau dar vieną ekspertizę atlikusios Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos nuomone, tad po Kauno apygardos teismo nutarimo J. Širvinskas veikiausiai papildys gausų Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje gydomų nepakaltinamųjų būrį.
