Remigijus RAINYS
Ne vienas, paklaustas apie ilgiausią mūsų šalies tiltą, daug negalvodamas išpyškina, jog tai 1978 metais per Nemuną nutiestas 494 metrų ilgio Jurbarką ir Kidulius (Šakių rajonas) sujungęs automobilių tiltas, tačiau tai anaiptol nėra tiesa.
Pačiu ilgiausiu ir aukščiausiu Lietuvos tiltu buvo ir išlieka daug anksčiau pastatytas geležinkelio tiltas per Dubysos slėnį ties Raseinių rajone esančiais Lyduvėnais. Šis tiltas yra 599 metrų ilgio ir 42 metrų aukščio.
Nuo 2001 metų kovo mėnesio 25 dienos geležinkelio keleivių pervežimas Šiaulių - Pagėgių ruože nutrauktas neva gyventojų pageidavimu, nors žmonės protestavo tik dėl nepatogaus dyzelinio traukinio tvarkaraščio. Rytais traukinys važiavo iš Šiaulių, o po pietų - grįždavo iš Pagėgių, nors daugumai keleivių rytais labiau reikėjo vykti į Šiaulius.
Galbūt paskutinį tiltu važiuojantį keleivinį dyzelinį traukinį nufotografavo Lyduvėnų senbuvė, buvusi mokytoja Valerija Aniulienė. Ji neabejoja, kad uždarius geležinkelio stotį ir keleivinių traukinių maršrutą, miestelis pradėjo vegetuoti. Dabar unikaliuoju tiltu per parą pradunda vos 5 - 6 krovininiai traukiniai, nors 2001 - 2005 metais statinys buvo remontuojamas - sustiprintos konstrukcijos, tiltas perdažytas, įrengti apžvalgos laiptai.
Tačiau tiltu pasigrožėti galima tik iš apačios, nes žvilgtelėti į nuo viršaus atsiveriantį Dubysos slėnį neleidžia Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos kariai. Nors abiejose tilto pusėse įrengtos sargybinių trobelės atrodė tuščios, vos žengtelėjus link jų, budrūs pareigūnai išdygo tarsi iš po žemių. Uniformuotieji mandagiai, tačiau ryžtingai neleido tiltu pažengti net keliolikos metrų, bet nedraudė fotografuoti neįžengiant į jo apsaugos zoną. Sovietmečiu toks fotografo bandymas geriausiu atveju būtų pasibaigęs fotojuostos apšvietimu, o gal net ir kelių dienų "viešnage" areštinėje.
Tilto istorija skaičiuojama nuo 1915 metų rugsėjo mėnesio, kai su carine Rusija kariaujančiai kaizerinei Vokietijai prireikė sutrumpinti atstumus iki fronto ir pagerinti karinės amunicijos, maisto bei kariuomenės pervežimą. Tad per Lietuvos teritoriją buvo skubiai tiesiami geležinkeliai. Viena iš pirmųjų tokių linijų buvo geležinkelis tarp Lauksargių ir Šilėnų, kurį vokiečiai suprojektavo kertant gilų Dubysos slėnį.
Statant pirmąjį medinį tiltą, 1916 metų žiemą Lyduvėnų apylinkėse dirbo beveik 17000 rusų belaisvių ir vietinių gyventojų, apie 3000 vokiečių vadovų bei specialistų. Pirmasis medinis tiltas buvo 670 metrų ilgio, 42 metrų aukščio, sudarytas iš 6 aukštų po 5,82 metrus. Apačioje tarp rėmų buvo 21 metras, o viršuje - tik 5,5 metro. Statybai prireikė apie 7000 kubinių metrų medienos, kuri buvo iškirsta suniokojant visus aplinkinius miškus.
Feldmaršalo P. von Hindenburgo vardu pavadintas tiltas buvo pastatytas per 8 su puse mėnesio ir 1916 metų birželio 1 dieną per jį nuriedėjo pirmasis sąstatas. Tačiau medinis tiltas buvo nepatikimas - važiuojant per jį traukiniams, siaubingai braškėjo ir siūbavo. Todėl už 20 metrų nuo jo vokiečiai netruks pastatė gelžbetoninį tiltą, kurio visos atramos buvo įleistos į gelžbetoninius blokus, įleistus į 15 metrų gilumo duobes. Šio tilto statyba užtruko pusantrų metų ir 1918 metų gegužės 1 dieną jis buvo perduotas eksploatacijai. Senasis tiltas buvo išardytas, o 9 atramų, 45 metrų aukščio naujasis tiltas patikimai jungė priešingus Dubysos slėnio šlaitus. Pietvakariniame tilto gale buvo pastatytas paminklas P. von Hindenburgui, bet 1932 metais jis buvo susprogdintas.
Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, tiltas pervadintas Lyduvėnų vardu, patikimai tarnavo jos reikmėms, kol šalį okupavus sovietų armijai, perėjo rusų kariškių kontrolei.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tiltą po specialios operacijos užgrobė pulko "Brandenburg" diversantai. Grįžtant frontui sovietiniai lakūnai nesėkmingai bandė subombarduoti statinį, tačiau traukdamiesi vokiečiai jį susprogdino patys.
Netrukus vėl buvo atstatytas laikinasis medinis tiltas, kuris po karinių ešalonų ratais siūbavo ir traškėjo taip pat kaip ir jo pirmtakas. Krovininiams traukiniams juo buvo leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 3 kilometrų per valandą greičiu.
Gelžbetoninis tiltas buvo atstatytas 1948 metais, panaudojant 6 dar vokiečių statytas atramas bei 3 naujas. 2008 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu šis tiltas paskelbtas kultūros paminklu.
Tačiau ne tik palei šį geležinkelio ruožą gyvenantys žmonės, bet ir daugelis į mūsų šalį atvykstančių turistų pageidautų, kad istoriniu tiltu vėl kursuotų keleiviniai traukiniai. Maldininkai jau kadais prašė, kad Lyduvėnų stoties darbas ir susiekimas būtų atnaujinamas bent per garsiuosius Šiluvos atlaidus, tačiau jų balsai taip ir liko neišgirsti. AB "Lietuvos geležinkelių" Keleivių aptarnavimo direkcijos vadovas Donatas Kalvaitis "Akistatai" patvirtino, kad joks susisiekimo atnaujinimas šiame ruože nėra numatomas.
Telieka tikėtis, kad iniciatyvos imsis privačios kelionių firmos, kurios susitars su geležinkelių muziejumi dėl kokios nors ankstesnius laikus menančios automatricos nuomos ir egzotiška išvyka, besigėrint vaizdais nuo unikaliojo tilto, sugundys ne tik lietuvaičius, bet ir svečius iš užsienio. Lyduvėnų tiltą, įtraukus į maršrutą, mūsų uostamiestį pamėgusiems vokiečiams bei atvykėliams iš kitų šalių būtų galima pasiūlyti tikrai įdomų žiedinį turą geležinkeliu Klaipėda - Šilutė - Pagėgiai- Tauragė - Lyduvėnai - Tytuvėnai - Radviliškis - Šiauliai - Plungė - Telšiai - Kretinga - Klaipėda.
