Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Kovosiu, kol teisingumas nugalės, - tokius žodžius prieš dvejus metus "Akistatos" žurnalistei ryžtingai ištarė tauragiškė Asta Andrulienė.
Tą patį moteris pakartojo ir prieš keletą dienų.
Nors per tuos dvejus metus moteris nieko nelaimėjo (tiek laiko Astos vyro nužudymo bylą iš naujo narpliojęs Apeliacinis teismas priėjo prie tos pačios išvados, kokią kadaise buvo padaręs Klaipėdos apygardos teismas), A. Andrulienė užtikrino pusiaukelėje nesustosianti, rankų nenuleisianti - kovosianti toliau, iki pergalingos pabaigos! Mat dar likusi paskutinė instancija - Aukščiausiasis Teismas. Moters nuomone, visų teisėsaugos institucijų papirkti neįmanoma.
Kaip "Akistatoje" jau buvo ne kartą rašyta, Asta Andrulienė savo vyro Arvydo neteko 2000-ųjų rugpjūtį. Nesulaukusi grįžtančio į namus, moteris, nujausdama nelaimę, nedelsdama kreipėsi į vietos policiją ir net nurodė, kas su Arvydu galėjo susidoroti!
A.Andrulio golfukas buvo aptiktas kitą dieną (salone rasta kraujo dėmių, ant sėdynės gulėjo šovinio tūtelė), o vyriškio lavoną pavyko rasti tik po vienuolikos parų. Sušaudyto Arvydo palaikai gulėjo netoli tos vietos, kur buvo rastas automobilis, krūmuose. Teismo medicinos specialistas patvirtino, jog į A. Andrulį šauta mažiausiai šešis kartus, į galvą paleistas ir kontrolinis šūvis.
Jau tada A. Andrulienė beveik neabejojo, kad josios vyras tapo draugo auka.
A.Andrulienė užsiminė žinojusi, kad vyras, norėdamas išlaikyti šeimą, buvo pradėjęs verstis cigarečių kontrabanda ir kad šį nelegalų verslą jis galėjo vystyti kartu su tauragiškiu Mindaugu Levčenkovu. Moteriai nebuvo paslaptis ir tai, kad laikui bėgant tarp šių dviejų vyrų - kontrabandininkų - vis didėjo nesutarimai dėl pinigų. Galiausiai šie nesutarimai baigėsi A. Andrulio žūtimi.
Skolą "numarino" šūviai?
2000- ųjų vasarą A. Andrulis išvyko į Vokietiją. Asta sužinojo, kad ten vyras ieškąs, bet niekur negalįs surasti Mindaugo Levčenkovo. A. Andrulis, su žmona kalbėdamasis telefonu, esą pasiskundė, jog kompanionui Mindaugui paskolinęs 20 tūkstančių Vokietijos markių; už šiuos pinigus Mindaugas esą pažadėjęs į Vokietiją atgabenti kontrabandinį krovinį, tačiau kažkur pradingęs ir jis pats, ir brangus krovinys.
Paskolintieji pinigai buvo visos Andrulių santaupos, todėl Asta sunerimo ne mažiau už vyrą. Ji pati visais įmanomais kanalais ėmė ieškoti skolininko. Surado! Ir buvo šokiruota iš M. Levčenkovo išgirdusi, esą Arvydas, Astos vyras, pasamdęs banditus, kurie jį (Mindaugą) Vokietijos kelyje užpuolę, sumušę, o visus turėtuosius pinigus (kuriuos Mindaugui tik ką buvo paskolinęs A. Andrulis) atėmę!
-Ne, netikiu! Tu man čia pasakų nepasakok! Greičiau sugrąžink skolą! - Mindaugui pareiškė A. Andrulienė.
Ir iškart išgirdo įsakmų patarimą nesikišti į ne savo reikalus.
Kaip anuomet prisiminė A. Andrulienė, grįžęs į Lietuvą vyras irgi ėmė ieškoti skolininko M. Levčenkovo. Iš jo reikalavo vieno ir to paties - skubiai grąžinti pinigus. M. Levčenkovas pribloškė ir Arvydą - pareiškė šiam nieko nesąs skolingas! Kaip prisiminė A. Andrulienė, supykęs vyras pagrasino melagiui nedovanosiąs, imsiąsis keršto akcijų, ir netrukus pažadą įvykdė: padegė M. Levčenkovo žmonai priklausiusį automobilį.
Kaip buvo nustatyta per ikiteisminį tyrimą, greitai po šio įvykio M. Levčenkovas iš vieno asmens nusipirko šaunamąjį ginklą, šovinių, o savo vairuotojui Dmitrijui Mežovui užuominomis prasitarė, jog reikėsią Arvydą kaip reikiant pamokyti... Dar vėliau ėmė aiškėti, jog su A. Andrulio nužudymu gali būti susiję ir daugiau asmenų.
Tauragės kriminalistai netrukus sulaikė įtariamąjį - tą patį M. Levčenkovo draugužį,neoficialų asmeninį vairuotoją D. Mežovą. Šis iš pradžių neigė turįs kokių nors žinių apie A. Andrulio nužudymą, tačiau, priremtas įrodymų, vėliau prisipažino, jog jis pats ir susidorojo su Mindaugo verslo partneriu! Už ką? Ogi vykdė M. Levčenkovo užsakymą! Įtariamasis kriminalistams, o vėliau ir ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui smulkiai išdėstė, ką su žmogžudystės užsakovu buvo sutarę: kur tą dieną susitikti, kokiais gestais vienas kitam perduoti informaciją, kada iš automobilyje įrengtos slėptuvės ištraukti ginklą ir spustelėti gaiduką... D. Mežovas prisipažino tuo laiku nuo M. Levčenkovo buvęs materialiai priklausomas, todėl ir sutikęs už tam tikrą atlygį (1 000 Vokietijos markių bei 2 000 JAV dolerių) A. Andrulį nušauti.
Tokius D. Mežovo parodymus M. Levčenkovas viso tyrimo metu kategoriškai neigė. Jokių skolų nei jis A. Andruliui, nei A. Andrulis jam, girdi, neturėję, tai už ką reikėjo keršyti, žudyti?
Žmogžudystės tyrimą atlikęs tuometinis Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras N. Builisovas, remdamasis ne tik D. Mežovo, bet ir nužudytojo žmonos A. Andrulienės bei kitų svarbių liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga, sunkius kaltinimus pateikė ir D. Mežovui, ir M. Levčenkovui (abu buvo pripažinti sunkaus nusikaltimo bendrininkais, o M. Levčenkovas - dar ir organizavęs sunkų nusikaltimą).
Ir štai nutiko neįtikėtinas dalykas: Klaipėdos apygardos teisme D. Mežovas ėmė mykti ir painiotis, o galiausiai pareiškė, jog nušauti A. Andrulį jam niekas neliepė - taip neva pasielgęs niekieno neverčiamas, "asmeniniais sumetimais". Ikiteisminio tyrimo metu apkalbėti M. Levčenkovą jį esą privertę kriminalistai! Maža to, tardamas paskutinį žodį, D. Mežovas atsiprašė ne nužudytojo artimųjų - tėvų, giminių, našle likusios Astos ir našlaičių vaikų, o... M. Levčenkovo (beje, šis vyriškis tuo laiku jau buvo pasikeitęs savo pavardę - iš Levčenkovo "persikrikštijęs" į Hiršą). Taip sakant, žudikas D. Mežovas atgailavo dėl to, kad Mindaugą kadaise neva neteisingai apkalbėjo!
Teismui, regis, to tik ir tereikėjo. D. Mežovas buvo pripažintas įvykdęs tyčinę žmogžudystę ir nuteistas kalėti vienuolika metų (tiesa, dar priteista nužudytojo našlei atlyginti laidotuvių bei paminklo pastatymo išlaidas - apie 8 000 litų), o M. Hiršas (buvęs Levčenkovas) - išteisintas.
Toks teismo nuosprendis A. Andrulienę labai papiktino. Išėjusi iš teismo rūmų, moteris neįstengė suvaldyti ašarų ir nuoširdžiai stebėjosi, kaip M. Levčenkovui - Hiršui taip lengvai pavyko apsukti bylą nagrinėjusių teisėjų galveles! Esą sunku suvokti, kaip iš niekur nieko D. Mežovas galėjo vyrą nušauti, jei jiedu buvo menkai pažįstami, neturėjo jokių bendrų reikalų! A. Andrulienė jau tada buvo įsitikinusi, kad vyras buvo nužudytas vykdant kruviną užsakymą. Ji įtarė ir tai, kas tokį užsakymą D. Mežovui galėjo pateikti - ogi vyro skolininkas! Kad nereikėtų grąžinti didžiulės skolos!
A.Andrulienė neslėpė nuostabos ir dėl to, jog šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas kažkodėl "praleido pro akis ir ausis", visai nesigilino į itin svarbius liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
Dveji metai vilties...
Nuoširdžiai tikėdama, jog teisingumas anksčiau ar vėliau turi nugalėti ir atpildo už vyro nužudymą turi sulaukti visi su šiuo nusikaltimu susiję asmenys, o ne vienintelis "atpirkimo ožys" - D. Mežovas, Asta Andrulienė apygardos teismo nuosprendį apskundė Apeliaciniam teismui.
- Labai apsidžiaugiau, kai Apeliacinis teismas nusprendė bylą nagrinėti iš esmės, - dabar prisimena A. Andrulienė. - Maniau, aukštesnioji instancija tyrimą atliks kur kas išsamiau ir kvalifikuočiau, atsižvelgs į visas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, įsigilins ir įvertins svarbius liudytojų parodymus...
Bylos nagrinėjimas, kaip jau minėta, užtruko net dvejus metus. A. Andrulienė, nepaisydama didžiulių išlaidų, pasisamdė advokatą, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose (o jų buvo ne vienas ir ne du), į kuriuos pristatydavo papildomų, savo jėgomis surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis D. Mežovas buvo tik šiurpaus užsakymo vykdytojas. Tokią nuomonę, A. Andrulienės įsitikinimu, buvo galima susidaryti ne tik iš jos teismui pateiktų dokumentų, bet ir iš Apeliacinio teismo posėdyje liudijusių Tauragės kriminalinės policijos pareigūnų ar ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro N. Builisovo patvirtinimų. Itin reikšmingi, A. Andrulienės nuomone, buvo ir įslaptinto liudytojo, kartu su D. Mežovu sėdėjusio vienoje Tauragės rajono PK kameroje ir iš pastarojo lūpų išgirdusio, kaip viskas buvo iš tikrųjų, parodymai... Maža to, A. Andrulienė teismui pristatė slapta padarytą garso įrašą, kuriame aiškių aiškiausiai girdėjosi dviejų moterų balsai. Šios moterys Astai patvirtino svarbius paliudijimus, jog nusikaltimo vietoje buvo ir daugiau asmenų (D. Mežovas iš pradžių buvo patvirtinęs, kad susitikti su A. Andruliu vyko kartu su M. Levčenkovu, o vėliau ėmė tvirtinti, jog buvo vienas). Tiesa, pakviestos į teismą šios moterys savo ankstesnių tvirtinimų atsisakė (Astos nuomone, jos paprasčiausiai išsigando keršto), ėmė neigti šia tema su A. Andruliene kalbėjusios. Tada A. Andrulienė paprašė teismą skirti balso ekspertizę, tačiau į tokį nukentėjusiosios prašymą atsižvelgta nebuvo.
A.Andrulienė sakė atkreipusi dėmesį į tai, jog nuolat keitėsi Apeliacinio teismo posėdžiuose dalyvaudavusio Mindaugo Hiršo (buvusio Levčenkovo) nuotaika. Vos tik Asta pateikdavo naujų nusikaltimo įrodymų, kuriuos teismas prijungdavo prie bylos medžiagos, M. Hiršas esą net parausdavo iš pykčio, aiškiai sunerimdavo, sutrikdavo, ilgai kažką aiškindavosi su privačiu advokatu iš Vilniaus... Tačiau kuo toliau, tuo labiau, A. Andrulienės nuomone, M. Hiršas jautėsi užtikrintas, garantuotas savo pergale. O prieš paskelbiant Apeliacinio teismo nuosprendį M. Hiršas, tarsi jau žinodamas, kad jo atžvilgiu viskas baigsis laimingai, teismo koridoriuje Astai išrėžė per anksti nesidžiaugti, nes esą "nieko nepavyks padaryti". Taip ir atsitiko - teismas konstatavo, jog "nesurinkta pakankamai neginčijamų įrodymų", kad žmogžudystė buvo užsakyta ir kad ją užsakė būtent M. Hiršas.
- Kaip po Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio, taip ir dabar, išgirdusi Apeliacinio teismo verdiktą, palankų Mindaugui Levčenkovui (jis man visada ir liks Levčenkovas - koks čia Hiršas!), esu tos pačios nuomonės: pinigai gali viską, - drąsiai svarstė Asta Andrulienė. - Kaip matyti, jeigu teismas nenori, gali ir nepriimti domėn svarbių liudijimų, neatsižvelgti į reikšmingas aplinkybes. Susidarė įspūdis, jog teismams nesvarbu, kas ir kodėl mano vyrą nužudė. Svarbu, kad yra nuteistas asmuo, atpirkimo ožys - ir taškas. Paukščiukas, kaip sakoma, padėtas. Tačiau man to nepakanka... Nors patyriau savo kailiu, koks ilgas ir duobėtas kelias teisingumo link, kaip nelengva tą teisingumą pasiekti, ginklų sudėti nesiruošiu! Aš Levčenkovui pasakiau: nors tu ir esi laisvėje, nuo manęs laisvas nebūsi tol, kol nesulauksi atpildo už padarytus juodus darbus. Neduosiu tau ramiai gyventi, kol nebus nustatytos tikrosios nusikaltimo priežastys ir aplinkybės... Aš neturiu ko prarasti, nieko nebijau... Daugiau priešų neturiu - tik tave, vadinasi, jei man kas atsitiks, nebus sunku nustatyti, kas taip padarė...
