Pagal dar vieną mažeikiškių Kiesų ir A. Galmino pagrobimo versiją, užpuolikai vilkėjo ne kelininkų, o policininkų uniformomis ir atvažiavo policijos skiriamuosius ženklus turinčiais automobiliais, tačiau nė viename pagrobimo scenarijaus variante nesiskiria vykdytojų pavardės. Gaujos nariai naftininko pagrobimui ruošėsi ne mažiau kaip pusę metų ir buvo gerai išnagrinėję jo įpročius bei aplinką. Dar metų pradžioje G. Kiesus buvo pastebėjęs, kad yra sekamas, ir apie tai pasisakė artimiems bičiuliams. Per privačias saugos firmas buvo pradėta domėtis, kam priklauso dažnai prie jo namų stovintis automobilis, tačiau netrukus jis dingo. Paaiškėjo tik tiek, jog mašinos numeriai buvo vogti.
Aukas nusivežė į vienkiemį
Jau nustatyta, kad gaujos nariai pagrobtuosius nusivežė į Panevėžio rajone nusipirktą Čiūrų vienkiemį, esantį maždaug už 10 kilometrų nuo garsiosios "tulpinių" vilos Ėriškiuose, ir nedelsdami pradėjo tardyti, bandydami sužinoti kredito kortelių kodus. Juos Kiesai pasakė gana greitai. Tačiau svarbiausia jiems buvo sužinoti, kur G. Kiesus slepia legendinį lagaminą su milijonu litu. Jo egzistavimu "tulpiniai" buvo šventai įsitikinę. Gediminą ir Valdą Kiesus turėjo įbauginti asmeninio vairuotojo A. Galmino likimas. Jį banditai nušovė dar pakelės miškelyje, o kūną įsimetė į automobilį. Iš anksto buvo nulemtas ir Kiesų likimas, mat Gediminas atpažino pagrobimo metu po medžiagine kauke veidą slėpusio A. Vertelkos balsą ir pavadino jį vardu. Vienas iš "tulpinių" lyderių su G. Kiesumi verslo reikalais bendravo dar nuo 1995 metų, tačiau suimtas šios pažinties nenorėjo prisiminti. Pareigūnų žiniomis, G. ir V. Kiesai buvo nužudyti naktį iš liepos 6-osios, kai R. Čeponis su sėbrais atkakliai bandė iškvosti, kur G. Kiesus slepiąs mistinį lagaminėlį su grynaisiais pinigais. Apie didžiulius pinigus taip ir neišgirdę banditai suirzo, o Romualdui Čeponiui neišlaikė nervai ir jis paleido G. Kiesui kulką į galvą sūnaus akivaizdoje. Kai sukrėstas išvysto vaizdo Valdas Kiesus pradėjo isteriškai rėkti, R. Čeponis jį irgi nužudė. Jau nebegyvoms aukoms budeliai šaltakraujiškai nukirto galvas ir užkasė kitoje vietoje. Begalviai G. bei V. Kiesų ir A. Galmino kūnai buvo surasti tik 2001 metų pabaigoje užkasti duobėse šalia "tulpinių" dvaro Ėriškiuose. Nužudytųjų tapatybės nustatytos tik atlikus DNR ekspertizę.
Į ausį pašnibždėjo informatoriai
Pirmuosius pagrobtųjų pėdsakus teisėsaugininkai užčiuopė maždaug po dviejų savaičių, kai gavo informacijos iš slaptųjų agentų Panevėžio nusikaltėlių pasaulyje. Tikėdamiesi, jog Kiesai ir A. Galminas dar gali būti gyvi, Vilniaus policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos ir greitojo reagavimo rinktinės "Aras" pareigūnai šturmavo vilą Ėriškiuose, tačiau ten nerado nei pagrobtųjų, nei nusikaltėlių. Tą dieną buvo suimtas tik Nidoje su sugyventine atostogavęs Algimantas Vertelka, pravarde Pinčia. Jis buvo apkaltintas 0,6 gramo heroino laikymu. Spėliota, jog narkotikai jam buvo pakišti specialiai. A. Vertelka buvo nuteistas vieneriems metams laisvės atėmimo už narkotikų laikymą. Vėliau Aukščiausiasis Teismas jį išteisino. Manoma, kad skuboto Pinčios suėmimo ir teismo prireikė todėl, kad turėta duomenų, jog pažįstamo verslininko vardu nusipirkęs jachtą A. Vertelka ją skubiai remontavo ir ketino išplaukti į Švediją.
Po velėna - ir saviškius
Nuo 2000 metų pradžios teisėsaugininkai oficialiai pradėjo ieškoti dar kelių tuo metu jau žinomų įtariamųjų: Romualdo Čeponio, Audriaus Andriušaičio, Giedriaus Liubarto ir Egidijaus Bučelio. Neoficialiai ieškota ir Aleksandro Lebedevo bei Ramūno Narbuto. Tačiau ieškomi panevėžiečiai dingo kaip į vandenį, nors informatoriai tvirtino, kad jie gyvena išsinuomotuose konspiraciniuose butuose. Kai įtariamųjų pavardės pakliuvo į spaudą, gaujos vadeivos nusprendė atsikratyti nepatikimais vykdytojais. Galinčiais išsiplepėti R. Čeponis ir V. Baltušis laikė E. Bučį, R. Liubartą, A. Lebedevą bei R. Narbutą, kurie tebuvo eiliniai gaujos smogikai. Pirmiausia atsikratyta dviejų pirmųjų, kuriems paaiškinta, jog policija lipa ant kulnų ir reikia persikelti į naujus konspiracinius butus užmiestyje. Deja, "butai" vaikinams pasirodė išties ankšti - nušauti E. Bučys ir G. Liubartas buvo "apgyvendinti" netoli Ėriškių vilos iškastose duobėse. Kad būtų sunkiau nustatyti nužudytųjų asmenybes, lavonai buvo užkasti nuogi. Kai 2001 metų gruodžio mėnesį jų kapavietės buvo aptiktos, visiškai suirusių kūnų tapatybę pavyko nustatyti tik pasitelkus DNR ekspertizę. Tokios pat baigties sulaukė ir A. Lebedevas su R. Narbutu, kurių kūnus bendrai užkasė prie Panevėžio nuotėkų valymo įrenginių.
Prezidentas nepatikėjo
Gandus apie savo tariamą mirtį skleidė ir besislapstantys lyderiai. Manyta, jog gyvų nėra A. Andriušaičio ir R. Čeponio, tačiau netrukus pirmasis atsišaukė - atsiuntė laiškus prezidentui Valdui Adamkui ir vienam dienraščiui. Įtariamasis rašė, kad nepriklauso jokiai gaujai ir nedalyvavo jokiame nusikaltime, tačiau nepaaiškino, kodėl slapstosi nuo policijos. A. Andriušaitis buvo sulaikytas tik 2002 metų sausio pradžioje, kai policija šturmavo konspiracinį butą Tulpių kvartale Panevėžyje. Visiškai sunykęs, užsiželdinęs barzdą ir ilgus plaukus A. Andriušaitis buvo mažai panašus į teisėsaugininkų spaudai perduotus jo atvaizdus.
Prisišaukė mirtį
Po keturių mėnesių mirtį prisišaukė net pogrindyje kruvinos veiklos nenutraukęs R. Čeponis. Teisėsaugininkai gavo operatyvinės informacijos, kad pritrūkęs pinigų nelegaliam gyvenimui "tulpinių" lyderis planuoja apiplėšti ir nužudyti vieną pažįstamą Aukštaitijos verslininką. Buvo žinoma, kad žudikai pas auką važiuos pro Pušalotą raudonos spalvos automobiliu "Mazda 626". Iki dantų ginkluotų banditų tikėtasi sulaukti popietę arba vakare. Kai skersai gatvės išvažiavę du pareigūnų automobiliai blokavo mazdai kelią, o susprogdinus sprogstamąjį paketą iš kitos pusės staiga puolė automatais ginkluota šturmo grupė, vienas iš banditų atidarė automobilio dureles ir nukreipė į "Aro" kovotojus ginklą. Šturmo grupės pareigūnai, elgdamiesi pagal griežtas instrukcijas, įtariamąjį nušovė. Kitas įtariamasis tuo metu taip pat pravėrė automobilio dureles ir neklausė komandos sudėti ginklus. Rankose jis taip pat turėjo ginklą, todėl, kad nemėgintų priešintis, "Aro" pareigūnai jam peršovė koją. Mazdos vairuotojas nesipriešino. Netrukus paaiškėjo, kad žuvusysis - tai ieškomas Kiesų bylos įtariamasis R. Čeponis, kurio ranka vis tebespaudė šaudyti paruoštą pistoletą TT, o už kelnių buvo užkištas dar vienas ginklas. "Tulpinis" buvo gerokai pakeitęs savo išvaizdą - užsiauginęs barzdą, pakeitęs šukuoseną. Nežaboto būdo R. Čeponis sovietmečiu baigė Gruzijos karo aviacijos mokyklą. Po avarijos jį paleido į atsargą. 1993 metais R. Čeponis buvo nuteistas 7 metus kalėti už automobilių vagystę ir neteisėtą šaudmenų laikymą, tačiau atsėdėjo tik dvejus. Vėliau buvo įkliuvęs dėl vagystės, chuliganizmo, tačiau byloms vis pritrūkdavo įkalčių.
Į koją sužeistas organizuotų nusikaltėlių pasaulyje tuomet mažai žinomas Sigitas Novikovas kartą jau buvo teistas už išžaginimą 6 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau dėl amnestijos paleistas anksčiau laiko. Vėliau S. Novikovui buvo pareikšti kaltinimai dėl trijų nužudymų sunkinančiomis aplinkybėmis, įkaitų paėmimo, plėšimo, vagystės ir neteisėto ginklų laikymo.
Tylusis verslininkas vėl už grotų
Antrą kartą A. Vertelka buvo suimtas 2001 metų pabaigoje, kai iš Seimo netyčia nutekėjo informacija apie numanomas Kiesų, jų vairuotojo ir kelių nužudytų "tulpinių" kapavietes. Buvo paskelbta, kad lavonai jau iškasti, nors dar tik buvo rengiamasi tai padaryti. Bijota, kad Pinčia gali pasislėpti, todėl ankstų rytą buvo skubiai šturmuotas jo butas ir įtariamasis sulaikytas. A. Vertelkai pateikti įtarimai dėl trijų žmonių nužudymo. Vienu iš pagrindinių gaujos vadeivų laikomas Pinčia ilgus metus sugebėjo likti tarsi nuošalyje ir viešai savo santykių su banditais neafišavo. Jis teigė, jog su jais palaiko tik verslo santykius. Oficialiai A. Vertelka užsiėmė naftos verslu, su kitais "tulpiniais" buvo įsteigęs naftos produktų bendroves "Taulėnai" ir "Ksilenas". 1994 metais, kai Panevėžyje buvo pasikėsinta į kelis "tulpinius", Pinčia persikėlė gyventi į Vilnių. Apsigyveno Fabijoniškių mikrorajone, daugiabučiame name, drauge su "Misis Lietuva - 92" Vilija Stankiuviene. Jaunystėje rimtai domėjęsis motokorosu, 2000-aisiais Aukščiausiojo Teismo išteisintas Pinčia vos nebuvo išrinktas Lietuvos motociklų sporto federacijos prezidentu. Iki šiol A. Vertelka neigia visus jam pateikiamus įtarimus ir atkakliai rašo skundus dėl neva neteisėto suėmimo.
Ar "tulpiniai" kolekcionuos nuosprendžius "iki gyvos galvos"
Tėvo bei sūnaus Kiesų ir jų vairuotojo A. Galmino pagrobimo bei nužudymo bylą tiriantys Generalinės prokuratūros pareigūnai jau artimiausiu metu ketina ją perduoti teismui, tačiau netrukus daliai pagrindinių įtariamųjų - A. Vertelkai, V. Baltušiui, A. Andriušaičiui - bus paskelbtas nuosprendis kitoje byloje, kurioje prokurorai jau prašė juos įkalinti iki gyvos galvos. Gali būti, jog kai teisman nukeliaus ir kitos pastarojo meto su Panevėžio nusikalstamu pasauliu susijusios rezonansinės bylos, ne vienas "tulpinis" gali būti nuteistas iki gyvos galvos net po kelis kartus.
Tragedija sodų bendrijoje
2000 metų lapkričio 5-osios rytą Panevėžio rajone, kolektyvinių sodų bendrijoje "Ekranas - 1", buvo rasti sušaudyti Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė ir Pasvalio rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus inspektorius Sergejus Piskunovas. Keturiasdešimtmečiai pareigūnai buvo sušaudyti prie S. Piskunovui priklausančio sodo namelio tvoros. Įvykio vietoje rasta apie 30 "Makarov" ir "Luger" pistoletų tūtelių. Inspektoriui, kurio kūnas aptiktas lauke prie tarnybinio automobilio "Citroen", į įvairias kūno vietas kliuvo 8 kulkos. Į galvą jam buvo paleistas kontrolinis šūvis. Prokurorė V. Kazlauskaitė žuvo ant priekinės keleivio sėdynės. Moteris mirė nukraujavusi, kai ją vienintelė kulka sužeidė į nugarą. Nuo pat tyrimo pradžios buvo neabejojama, kad nusikaltėlių taikinys - Sergejus Piskunovas, o jo draugė tapo atsitiktine auka.
Kitame numeryje: Piskė žinojo per daug. Dolcas vienvaldžiu netapo.
