Kita diena iš tiesų buvo sekmadienis. Saulės nesimatė, visą miestelį gaubė iš marių atslinkęs rūkas. Bet apie pietus nusigiedrijo, atšilo. Urtė Valaitytė, nesulaukusi iš Klaipėdos grįžtančios Daivos, viena patraukė prie jūros. Reikia dar pasinaudoti paplūdimio teikiamais malonumais, nes kitą savaitę norom nenorom teks grįžti į Kauną: prasideda studijos universitete.
Nusimetė suknelę ir išsitiesė ant smėlio: gerai pasikaitins, o tada - į jūrą. Net pati nustebo, kad nepastebėjo, kada išnyko mėlynės ant šlaunų - šlykštūs anos košmariškos nakties prisiminimai. Tas išsigimėlis sugriebė ją už kojų, parvertė ant žemės, sudraskė kelnaites ir norėjo įgrūsti savo įnagį... Fui, koks gyvuliškas švokštimas ir kuiliškas dvokas, pasipurtė mergina. Tokį iškastruoti reikėtų. Būtų kitiems pamoka...
Urtės širdis sudrebėjo, kai pamatė, kad tiesiai prie jos žingsniuoja Eugenijus. Šią valandėlę ji šlykštėjosi visais vyrais. Tačiau slėptis nebuvo kur. Mergina atsisėdo, kad jos poza nebūtų tokia gundanti. Sako, pasitaiko vyrų, kurie, pamatę gulinčią moterį, nebesugeba tvardytis. Juo labiau jei moteris pusnuogė, kaip dabar ji, Urtė. Ūmai pastebėjusi vaikino akyse geismą, Valaitytė rimtai išsigando: o jeigu ir šitas toks pat?
- Taip ir maniau, kad tu pliaže, - po kelių akimirkų visiškai ramiu balsu pasakė Eugenijus. - Ar neprieštarausi, jei prisėsiu? Nepasiėmiau savo patiesalo.
Urtės raumenys pamažu atsileido. Gal jai tik pasivaideno godžios ugnelės Eugenijaus akyse? "Pasidariau pernelyg įtari", - pagalvojo mergina. Žinojo esanti labai patraukli, dailios figūros. Vien tik ko verti ilgi šviesūs plaukai, beveik siekiantys juosmenį? Anksčiau, išvydusi įdėmų žvilgsnį, pasijusdavo pamaloninta, išdidžiai papūsdavo lūpas. Argi vaikinas, pastebintis, kokia ji graži, būtinai turi būti iškrypėlis? Gal net atvirkščiai. Tiems - kad tik moteris. Sako, net galudienes senutes prievartauja...
- Koks įdomus maudymukas, - šyptelėjo Eugenijus. - Vyskupiškos spalvos.
- Visą Kauną aukštyn kojom apverčiau, kol radau, - žaismingu tonu atkirto Urtė ir jau nurimusi vėl išsitiesė ant nugaros.
- Gal eisim į jūrą? - paklausė jaunuolis.
- Šalta. Noriu gerai įsikaitinti. Gal tada...
- Tada bus dar šalčiau.
Ir Eugenijus, regis, visiškai nejučiom palietė Urtės kelį. Tačiau mergina tuoj pat atsisėdo.
- Tu ką? Trenktas? Ko čia čiupinėjies? - pro sukąstus dantis sušnypštė Valaitytė.
- Atsiprašau. Argi ką padariau? - vaikinas, atrodo, iš tiesų sumišo.
Sėdėjo gūžčiodamas pečiais ir žiūrėdamas tolyn į jūrą. Be abejo, ten nieko nebuvo.
- Eime, - po valandėlės pasakė Urtė, pašoko nuo patiesalo ir nudūmė į vandenį.
Jai buvo nepatogu, kad nesusilaikiusi taip šiurkščiai apšaukė vaikiną: jis juk nekaltas, kad ją persekioja nemalonūs prisiminimai.
Eugenijus neskubėdamas nužirgliojo į jūrą. Vaidino, kad jam neapsakomai šalta. Bet kai Urtė tykštelėjo ant jo purslų, krito į vandenį ir nuplaukė tolyn. Grįžo iš tiesų sušalęs: jūra jau buvo pradėjusi rudeniškai vėsti.
- Apkabink, - paprašė merginos.
- Atstok! - negražiai išsiviepė Urtė Valaitytė ir nulėkė į krantą aukštai kilnodama kojas.
Eugenijus pabėgiojo pakrante, kol apšilo, o paskui vėl prisigretino prie Urtės, kuri sėdėjo susisupusi į rankšluostį.
- Ar tu muzikantas? - po valandėlės pasidomėjo mergina.
- Iš kur ištraukei? - nusijuokė vaikinas. - Apie muziką nei bū, nei mė.
- Vis tiek panašus į tokį, - spyriojosi Valaitytė.
- Programuotojas. Dirbu su kompiuteriais tokioje sumautoje firmoje.
- Tai gal baigei Technologijos universitetą Kaune?
- Ne. Esu trečios kartos vilnietis. Net neprisimenu, kada buvau Kaune. O tu? Be abejo, studijuoti?
- Administravimą, - prisipažino Urtė.
Žodis po žodžio, ir juodu gana atvirai įsikalbėjo. Tačiau Valaitytei vis dėlto atrodė, kad Eugenijus kažką slepia. Gal vedęs, pagalvojo mergina. Kas kad nenešioja vestuvinio žiedo. Juk jam tikriausiai jau dvidešimt penkeri... Na ir kas, netrukus numojo ranka. Juk nesiruošiu su juo draugauti.
Kai tamsus debesis aptraukė veik visą dangų, Urtė ir Eugenijus neištvėrę grįžo į miestelį. Neskubėdami žingsniavo per pušyną. Kai pasiekė Nidos centrą, dangus vėl nusiblaivė.
- Rytoj išvažiuoju, - palingavo galvą Eugenijus. - Gal dar susitikim po dviejų valandų. Šiemet taip ir neteko nueiti į kopas.
- Į kopas? Norėčiau, - nežinia kodėl susižavėjo pasiūlymu Urtė.
- Saulei leidžiantis jos ypač gražios, - juodu įdėmiu žvilgsniu pažiūrėjo į merginą Eugenijus.
Grįžusi į mažytį savo kambarį, kuriame tilpo tik dvi lovos, Urtė Valaitytė staiga pajuto nerimą. "Ką aš padariau? - pagalvojo mergina. - Kam prižadėjau eiti į kopas? Aš jo nepažįstu. O jeigu jis koks nenormalus?" Mergina krito į lovą ir pradėjo verkti. Kodėl ji niekuo nebegali pasitikėti? Kodėl būtent ją turėjo patykoti tas iškrypėlis ant Kauko laiptų? Kodėl jai visur vaidenasi pavojai? Ji turi įveikti save, įrodyti sau, kad tai tik suaudrinto proto šmėklos. Jeigu ji šįvakar nenueis į pasimatymą, tai dar ilgai su niekuo neišdrįs draugauti. Pasmerks save atsiskyrimui ir vienatvei. Nes baimė ir nepasitikėjimas tik didės ir didės.
