...o Jėzus nemirė būdamas 33 metų amžiaus. Jis net negimė 1-aisiais mūsų eros metais. Du italų žurnalistai, palaikomi vieno Vatikano teologo, atskleidžia Biblijos klaidas ir neteisingus aiškinimus.
Izraelitai nėjo Raudonosios jūros dugnu, o Įsakymų buvo ne dešimt, o vienuolika ar dvylika. Ir mana iš dangaus nekrito. Banginis, kurio pilve gyveno pranašas Jona, iš tikrųjų neegzistavo. Ir išminčiai, atėję pas ką tik gimusį Kristų, nebuvo išminčiai, jų netgi buvo ne trys. Ir gimė Jėzus ne gruodžio 25-ąją (pagal Grigaliaus kalendorių), ir mirė būdamas ne 33 metų amžiaus. Ir apaštalas Paulius nenukrito nuo arklio pakeliui į Damaską. Šie ir daugelis kitų Biblijos tvirtinimų, kuriais krikščionys besąlygiškai tiki jau daugelį šimtmečių, iš tikrųjų pasirodė esantys ginčytini. Beje, Šventajame Rašte apstu tokių netikslumų, jų yra tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente.
Italų žurnalistus, neseniai paskelbusius apie savo atradimus, konsultavo Džanfrankas Ravazis, garsus Milano teologas, besispecializuojantis Biblijos studijose. Žurnalistai Robertas Bereta ir Elizabeta Broli dirba laikraštyje "Avvenire", oficialiame Popiežiaus biblinės komisijos organe. Taigi knygos autoriai - ne kokie trys eretikai apsišaukėliai, o pagarbos nusipelnę ir Vatikano palaiminimą užsitikrinę žmonės.
Savo knygoje "Vienuolika įsakymų" jie pateikė apie 60 klaidingų teiginių, vietovių, melagingų žinių ir neteisingų interpretacijų, sutinkamų Biblijos tekste ir krikščionims perduodamų iš kartos į kartą. Rašydami knygą autoriai rėmėsi pastarojo meto Bažnyčios atradimais, apie kuriuos dar nežino didžioji tikinčiųjų dalis. Popiežiaus Jono XXIII teologų asociacijos prezidento Enrikės Miretos nuomone, "visada egzistavo dvi tikėjimo šakos: viena priklausė išsilavinusiam elitui, sekusiam naujausius Biblijos mokymo atradimus, kita - paprastiems žmonėms, kurie ilgus metus buvo laikomi nežinojime tikriausiai dėl to, kad nekiltų pasipiktinimas". Tačiau šiandien biblinis revizionizmas jau prasiskverbęs ir į pačią Bažnyčią.
Ievos obuolys
Vaisius, kurį nuskynė Ieva ir dėl kurio visa žmonija buvo išvyta iš rojaus, - ne obuolys: ten, kur, kaip manoma, žaliavo Edeno sodai, obelų nebuvo. Šis nesusipratimas įvyko dėl nežinomo Biblijos leidėjo klaidos, kuris "malus-malum" ("blogis" arba "vaisius") išvertė kaip "obuolys". Ir tik nuo tada "Ievos obuolys" tapo obuoliu. Judėjų nuomone, ji nuskynė figą arba riešutą. Pravoslavai mano, kad tai buvo apelsinas. Protestantai dėl nuodėmės kaltina medų, o musulmonai mano, kad Ieva Adomui davė išgerti stiklinę vyno.
Nuo paprasto iki povandeninio laivo
Laivas, kurį Nojus pastatė Viešpaties paliepimu, kad išgelbėtų savo šeimą ir po porelę visų Žemės gyvūnų, buvo visai ne laivas, o greičiau kažkas panašaus į povandeninį laivą, nes pasaulinis tvanas - tai ne šiaip sau tvanas, o savotiškas "vandens sumuštinis". Dangaus okeanas plūstelėjo į Žemę, kad paverstų ją pirmapradžiu vandenynu. Taigi Nojus, turėjęs įvykdyti Dievo jam paskirtą misiją, atsidūrė tarp Žemės ir dangaus potvynio. Be to, liūtis truko ne keturiasdešimt dienų, o ištisus metus ir dar dešimt dienų. Dar daugiau, Nojus pasiėmė ne po porą visų žemės sutvėrimų, o septynias "švarių" gyvūnų poras ir tik vieną porą "nešvarių".
Nuo Raudonosios iki Nendrių jūros
Žydai, persekiojami faraono karių, nėjo Raudonosios jūros dugnu, Mozei praskyrus vandenis savo lazda, nors kaip tik tai rodoma įžymiajame režisieriaus Sesilio B. de Milio filme (kalbama apie nespalvotą filmą "Dešimt įsakymų", statytą 1956 metais). Viskas buvo kur kas paprasčiau - žydai ėjo Nendrių jūra, arba ežerais. Ši jūra ir taip sekli, be to, žydai ja ėjo per atoslūgį. O Egipto karius sulaikė prasidėjęs potvynis. XIII amžiuje Džonas Viklifas į anglų kalbą teisingai išvertė Nendrių jūros pavadinimą ("Reed Sea"), bet po trijų amžių Liuteris apsiriko - taip atsirado "Red Sea", kas reiškia Raudonąją jūrą. Ši klaida išlikusi iki šių dienų.
Nuo dešimties iki dvylikos Dievo įsakymų
Tradiciškai manoma, kad buvo dešimt Dievo įsakymų, kuriuos, užrašytus lentelėse, ant Sinajaus kalno Mozei perdavė Jahvė, bet tai netiesa. Buvo dvylika įstatymų ir gavo juos ne Mozė. Šiuolaikiniai Biblijos tyrinėtojai mano, kad šie įsakymai gimė palaipsniui, vienas po kito, ir kaip viena visuma galutinai susiformavo tik VII amžiuje iki Kristaus, tuo tarpu žydų kelionė iš Egipto ir Mozės gyvenimo metai datuojami 1200-aisiais iki Kristaus. Dar daugiau, septyni paskutiniai įstatymai buvo žinomi dar Egipte. Judėjai nuo seno atsimena dvylika įstatymų, nors Katalikų Bažnyčia moko tik dešimties, tų, kuriuos surašė šv. Augustinas ir kuriuos XVI amžiuje patvirtino Bažnyčia. Dešimt įsakymų - kaip dešimt rankų pirštų.
Nuo manos iki sakų
Mana, kurią vidury dykumos Dievas pasiuntė savo tautai badui įveikti, buvo visai ne stebuklingas maistas, o kažkokie sakai. Ir dabar jų galima aptikti ant kai kurių krūmų, augančių Sinajaus srityje. Kaip sakoma, kada norisi valgyti - sužiedėjusios duonos nebūna.
Nei Jericho trimitų, nei banginio, kurio pilve gyveno Jona
Senovinio Jericho miesto mūrai sugriuvo visai ne nuo judėjų trimitų garsų. Išėjimo metu nei pačio miesto, nei jo mūrų jau nebebuvo. Banginis neprarijo ir pranašo Jonos, kuris Viešpaties paliepimu leidosi į Ninevę pranešti šio miesto gyventojams apie bausmę, kurią Dievas pasiruošęs jiems skirti už netikėjimą. Biblijos tekste viso labo buvo pavartota tik literatūrinė priemonė: čia kalbama apie tai, kad paprastas žmogus, nugrimzdęs į abejones ir atsigręžęs į Dievą, gali tapti pranašu, sugebančiu įveikti bet kokias kliūtis.
Šventasis Juozapas: nuo dailidės iki mūrininko
Milijonai katalikų įsitikinę, kad šventasis Juozapas, tariamas Jėzaus Kristaus tėvas, buvo dailidė ir kad jis vedė Mariją būdamas jau nebe pirmos jaunystės. Nieko panašaus. Juozapas buvo kažkas panašaus į techniką-statybininką ir Mariją vedė, kai jam buvo 18-25 metai.
Nei išminčių, nei Betliejaus žvaigždės, nei ėdžių
Išminčiai, atėję pagerbti ką tik gimusio Jėzaus, visai nebuvo išminčiai, ir buvo jų visai ne trys. Iš tikrųjų iki šiol dar nerasta patikimų jų egzistavimo įrodymų, nors jie po senovei atneša vaikams saldumynų ir dovanų (Katalikų Bažnyčia sako, kad naujagimis buvo apdovanotas sausio 5-ąją; kaip tik tą dieną, o ne per Naujuosius metus ar Kalėdas, vaikams dovanojamos dovanos). Be to, nebuvo jokios žvaigždės, kuri būtų galėjusi išminčius nuvesti prie Betliejaus vartų. Mieste jie, žinoma, nieko nerado: nebuvo ten jokio tvartelio, o jame - nei galvijo, nei asilo, kurie būtų užleidę savo ėdžias, kad naujagimis sušiltų. Istorija su išminčiais sutinkama tik apokrifinėse Evangelijose ir yra ne kas kita, kaip šventa pasaka.
Jėzus gimė ne gruodžio 25-ąją...
...ir ne naktį, ir ne pirmaisiais naujosios eros metais, o penktaisiais ar septintaisiais metais prieš mūsų erą. Tokia klaida įvyko dėl VI amžiuje gyvenusio vienuolio Dionizijaus, neteisingai apskaičiavusio mūsų kalendorių.
Ir mirė Jėzus ne 33 metų
Yra įrodymų, kad Jėzus iš Nazareto buvo nukryžiuotas 30-aisiais mūsų eros metais, balandžio 7-ąją. Tuo metu jam buvo 36 ar 37 metai. Be to, nešdamas kryžių į Golgotos kalną jis nepuolė tris kartus, Veronika savo skarele nešluostė prakaito nuo jo veido. Visiškai įmanoma ir tai, kad Jėzus nukryžiavimo momentu buvo nuogas. Ir savo išvaizda jis panėšėjo į paprasčiausią žydą, o ne į tai, kas vaizduojama klasikinėje ikonografijoje.
Ir Petras tris kartus neišsižadėjo, ir Paulius nuo arklio nekrito
Evangelijose ir krikščioniškosiose tradicijose išliko kelios apaštalų gyvenimo istorijos, bet jos neteisingos. Scena, kada Paulius, persekiodamas krikščionis iš Damasko, krenta nuo arklio, egzistuoja tik Karavadžo paveiksluose. Tai viso labo tik vaizdingai parodytas pagonių apaštalo atsigręžimas į tikrąjį Dievą. Ir Petras nebuvo tris kartus išsižadėjęs savo mokytojo, po ko pragydo gaidys. Ir Petras neišsižadėjo, ir gaidys negiedojo. Ši istorija - tik apaštalų pasitraukimo nuo savo mokytojo alegorija.
