Sigitas STASAITIS
Šiaulių ugniagesiai daug kur pirmieji. Prieš 15 metų, kai ekonominės krizės pjaunamai Lietuvai rūpėjo žymiai proziškesni dalykai, jie pirmieji šalyje sukūrė savo vėliavą bei emblemą su kumštyje už gerklės pagautu raudonu gaidžiu. 1993 metais šiauliečiai pirmieji pradėjo švęsti savo globėjo - šventojo Florijono - šventę.
Pirmieji jie įkūrė ir ugniagesių technikos muziejų, kuriame "Akistata" pamatė ne tik unikalius dar veikiančius praėjusio amžiaus automobilius, bet ir sužinojo, kad senovėje apie gaisrus pranešdavo raitelis su juoda vėliava, išgirdo, ką statutas tarpukario ugniagesiui draudė daryti prie arklio, kaip negražiai mūsų gaisrininkus apvogė vokiečių okupantai, kokiam muziejaus eksponatui sentimentus jaučia NATO karininkai bei daug kitokių įdomybių.
Iš tikro Šiaulių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (PGT) turi du muziejus, veikiančius net nuo 1986 metų. Tačiau pagrindinio tarnybos pastato muziejuje daugiausiai sukauptos senus laikus menančios nuotraukos, dokumentai bei kitos sentimentus keliančios smulkmenos.
Visai kitokį vaizdą galima pamatyti antrajame muziejuje, kuris įkurtas Šiaulių PGT trečiosios komandos teritorijoje - milžiniškame metaliniame angare, sovietmečiu priklausiusiame kariniam Zoknių oro uostui.
Kai PGT trečiosios komandos viršininkas Mečislovas Jurys atvėrė milžiniškus angaro vartus, iš netikėtumo net švilptelėjau - angare dviem eilėmis surikiuotos nurašytos, bet branginamos transporto priemonės: du amerikietiški ugniagesių automobiliai, du vokiški, trys sovietiniai, rusiškas raudonas gaisrinės vadovus vežiojęs motociklas bei švediškas vandens siurblys "Albin". Ir visa ši technika užsiveda, važiuoja!
"Daugelis pirmą kartą į šį muziejų užsukusių svečių iš nustebimo išsižioja, ne tik tamsta", - šypsojosi M. Jurys, pirmiausiai vesdamas prie amerikietiško 1957 metų laidos sunkvežimuko Chevrolet.
Viršininkas ėmė pasakoti, kad ši mašina net 40 metų ištikimai tarnavo Švedijos ugniagesiams. Gavę iš Europos Sąjungos lėšų naujesnei technikai, prieš tuziną metų skandinavai ją padovanojo Telšių ugniagesiams. Pagal buhalterių lenteles pritaikę nusidėvėjimo koeficientą, naujieji savininkai mašiną, už kurią šiandien aukcione galima gauti keliasdešimt tūkstančių JAV dolerių, užpajamavo... 180 litų. Kadangi žemaičiai tokio muziejaus neturi, gavę naują sunkvežimį telšiškiai jį perleido kolegoms į Šiaulius.
Prieš kelerius metus į muziejų užsuko keturi NATO karininkai, atsakingi už gaisrų bei nelaimių likvidavimą karinėse bazėse. Tądien M. Juriui į atmintį įstrigo du dalykai. Karininkų - dviejų baltųjų ir dviejų negrų - lakuoti batai buvo taip nublizginti, kad į juos žiūrėdamas galėjai skustis barzdą. Tačiau labiau įsiminė amerikiečių reakcija pamačius Chevrolet. "Karininkai aikčiodami ėjo ratu, glostė tą mašiną, susijaudinę iki ašarų pasakojo užaugę būtent prie tokių mašinų. Tačiau Valstijose tokios technikos nė su žiburiu neberasi", - kalbėjo Mečislovas.
Prisiminęs senus laikus M. Jurys papasakojo, kad Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje ugniagesių tarnybos dar nebuvo. Kilus gaisrui žmonės imdavo kuo garsiau rėkti, o kaimynai - pačiupęs kas kibirą, kas kirvį - puldavo laukan gelbėti turto.
Carinėje Rusijos imperijoje, kuriai, deja, priklausė Lietuva, profesionalios ugniagesių stotys pradėtos steigti XIX amžiuje. Nuo aukšto stogo ar bokšto miestus akylai stebėdavo budėtojai, kurie, pamatę kylantį stulpą dūmų, į gaisravietę pasiųsdavo raitelį su juoda vėliava, o paskui jį - ugniagesių vežimą su vandens statine bei rankiniu siurbliu. "Ko patys padegėliai neskambino ugniagesiams?" - girdėdami tokį M. Jurio pasakojimą nuoširdžiai stebisi į muziejų užsukantys moksleiviai.
Po didžiulio 1872 metų gaisro, kai sudegė trečdalis Rusijos imperijos Kauno gubernijai priklausiusio Šiaulių miesto, gubernatorius ir Šiauliuose leido steigti ugniagesių komandą.
Šiaulių ugniagesių veteranas 75 metų Petras Kryžius turi išsaugojęs 1925 metų Lietuvos Respublikos ugniagesių statutą. Pastūmęs į šalį kalnus šiuo metu galiojančių instrukcijų, nurodymų bei žinynų, komandos viršininkas įdėmiai perkaitė plonytę knygelę, kurios tada užteko apibrėžti ugniagesio gyvenimą nuo priėmimo į darbą iki palaidojimo.
"Prieš vykstant į gaisrą prie arklių atbėgusiam ugniagesiui draudžiama nervintis, nes jaudulys persiduoda gyvuliams", - iš šio išmintingo nurodymo labiausiai juokėsi M. Jurys. Tačiau komandos viršininkas neabejoja, kad visais laikais gerai dirbti sugeba tik toks ugniagesys, kuris kritinėse situacijose sugeba nepanikuoti, išsaugoti šaltą protą.
Lietuvos ugniagesiams sunkūs laikai atėjo šalį ėmus trypti kareiviškiems okupantų batams. Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvą užėmus vokiečiams, ugniagesiams buvo įsakyta vaikščioti su uniformomis. Veteranai pasakoja, kad okupantai kai kur Lietuvos ugniagesius praleisdavo be eilės, tačiau juos vis vien laikė antrarūšiais žmonėmis. "Kartą prasilenkdami mūsiškiai užmiršo vokiečių kareiviams atiduoti pagarbą. Pastarieji lietuvius atsivijo iki pat būstinės ir žiauriai sumušė", - pasakojo, ką iš veteranų girdėjęs ponas Mečislovas.
Traukdamiesi vokiečiai pagrobė Lietuvos didmiesčiuose ugniagesių turėtus Chevrolet markės automobilius.
Po karo Lietuvoje vokiečius pakeitę rusai ugniagesių komandas aprūpino sovietine technika. "Rusiški automobiliai gana patvarūs, tik ne tokie patogūs ir gražūs", - neabejoja M. Jurys, per 25 tarnybos metus matęs pačios įvairiausios technikos.
Bet kokia technika iškrečia nenumatytų siurprizų. Kai norvegai šiauliečiams gaisrų gesintojams padovanojo nešiojamą švedų firmos "Albin" vandens siurblį, M. Jurys apsidžiaugė, kad nuo tos dienos jie galėsią gesinti aplink Šiaulius nuolat degančius neįvažiuojamus durpynus. "Tačiau kai pabandėme per pusšimtį kilogramų sveriantį agregatą įnešti į gaisravistę, akimirksniu iki juosmens įsmukome į durpes", - plekšnodamas siurblio šoną pasakojo ugniagesių stoties vadovas.
Nuo 1993 metų Lietuvos ugniagesiams pavesta ne tik gesinti gaisrus, bet ir vykdyti gelbėjimo operacijas: traukti iš avarijose sumaitotų mašinų žmones, panėrus surasti skenduolius, likviduoti cheminių ir net radiacinių avarijų padarinius. Tad technikos prireikia vis daugiau ir vis modernesnės.
"Širdį skaudėdavo, kai nurašytą nebereikalingą ugniagesių techniką tekdavo atiduoti į metalo laužą. Žymiai smagiau ją išsaugoti mūsų muziejuje. Kas nevertina praeities, neturės ir ateities", - užrakindamas angarą senovės išminčiaus žodžius pakartojo M. Jurys.
S.Stasaičio nuotr.
(Ugn-1, Ugn-1+) Pamatę šį 1957 metų Ševrolė, NATO karininkai iš JAV ilgai negalėjo atsitraukti nuo šio automobilio.
(Ugn-2) Karjerą nuo eilinių ugniagesių pradėję M. Jurys, kaip ir jo pavaduotojas Gintaras Daujotas puikiai prisimena laikus, kai ugniagesių vadovai važinėjo rusiškais motociklais, nė nesvajodami apie tarnybinius automobilius.
(Ugn-3, Ugn-3+) Vakariečiai, ugniagesiams gamindami automobilius, vandens siurblius montuoja mašinos priekyje. Rusai gi juos slepia kabinoje ar prie variklio, kad per speigus vanduo neužšaltų.
(Ugn-4) Komandos vadovas M. Jurys su savo pavaduotoju Gintaru Daujotu šį itin retą ir vertingą eksponatą - "Volvo" sunkvežimį - surado pas Palangos ugniagesius.
(Ugn-5) Vokiškas sunkvežimis "Opel Blitz" - pats greičiausias tarp eksponatų. Jis išvysto net 120 kilometrų per valandą greitį.
(Ugn-6) Oru aušinamo vokiško sunkvežimio "Magirus Deutz" variklis - kaip naujas ir beveik niekada nekaista.
(Ugn-7) Rusiška ugniagesių technika kol kas muziejaus lankytojus domina mažiau, tačiau greitai ir ji taps retenybe.
(Ugn-8) Ugniagesių komandos vadovas M. Jurys (kairėje) ir jo pavaduotojas Gintaras Daujotas stebisi, kad keliasdešimt metų tarnavęs vokiškas "Magirus Deutz" - kaip naujas.
