Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Po pusketvirtos valandos skrydžio, kirtę Lenkijos, Čekijos, Italijos, Prancūzijos, žemyninės Ispanijos dalies oro erdves ir nemenką Viduržemio jūros plotą, pagaliau išvydome Maljorką, iš dangaus aukštybių gan nykiai atrodančią salą, be Lietuvai tokį metą įprastos sodrios žalumos, išvagotą siaurų dulkančių vieškeliukų... Besileidžiant į Palmos oro uostą laukė nemaloni naujiena - lėktuvo kapitonas pranešė, jog mieste - tik 15 laipsnių šilumos! Ne vienas turistas nukabino nosį - va, girdi, ir tikėk, kad šiltas oras čia - garantuotas... Tačiau apsimiegoję keliauninkai visai pamiršo, jog dar tik kelios minutės po septintos ryto! Įdienojus oras įkaito iki 30 laipsnių, o kitos dienelės buvo dar karštesnės...
Arenalį "užkariavę" vokiečiai
Vos už penketo kilometrų nuo Palmos oro uosto esančio Arenalio miesto viešbučius užkariavę vokiečiai - kitų šalių turistų čia labai nedaug. Gal todėl vokiečiai čia jaučiasi kaip tarybiniais laikais rusai Lietuvoje - nei ko varžosi, nei paiso tvarkos ar švaros.
Štai siaura Arenalio gatvele į paplūdimį leidžiasi grupelė vokiškai besišnekučiuojančio jaunimo. Iš tolo girdėti bernaičių ir panelių šūkaliojimai (praeiviai triukšmingų vokietaičių iš tolo lenkiasi); maudytis susiruošusi jaunų vokiečių porelė ilgai niurzga, kai prižiūrėtojas parodo į kabantį ženklą, jog prie jūros šunis vestis draudžiama. Nepatenkinta šeima net nesiteikia išvalyti čia pat, ant šaligatvio, vieno iš dviejų stambių aviganių staiga suraitytos krūvelės; pakrante besidriekiančios gatvės baruose ir kavinukėse visa gerkle plyšauja irgi daugiausia vokiškai kalbantys turistai...
Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo puikus. Kambarį gavome septintajame aukšte, ne per daug svilinamą saulės, su vaizdu į jūrą. Tačiau prieš langus, kitoje siauros gatvelės pusėje - kiti apartamentai. Juose tuo laiku gyveno vien jauni vokietukai, iš šalies stebint, į Maljorką atvykę tarsi už visą likusį gyvenimą atsikvailioti. Tos jų linksmybės trukdavo ištisomis paromis, todėl nori nenori tekdavo kuo nors užsiimti ir lietuvaičiams... Tačiau mūsiškiams iki vokiečių buvo toli - pastarieji terasose kiekvieną mielą naktį iki penktos šeštos ryto gerdavo, riedavosi ar visa gerkle traukdavo vokiškas dainas. Kai visi normalūs žmonės keldavosi, vokietukai čia pat, terasose, trumpam išvirsdavo iš koto. Kuris ant iš kambario ištempto čiužinio, kuris tiesiog ant betoninių grindų... Teko matyti, kai kambarių tvarkytojos laipiojo per kietai įmigusius jaunikaičius ir stvarstėsi už galvų...
Vieną tokią bemiegę naktį ilgai rymojome terasoje... Gal kokią trečią nakties žiūrime - prie vokiečių "okupuoto" viešbučio privažiuoja taksi. Du vyrai ilgai atsiskaitinėja, pagaliau išsiropščia lauk. Prilaikydami vienas kitą - pirmyn į kalniuką, tolyn nuo viešbučio... Pasvirduliavę kokius 50 metrų, vyrai stabteli ir ima vienas kitą grabalioti - matyt, ieško viešbučio durų rankenos. Galop garsiai nusižvengia ir šūkaliodami pasuka atgal...
Į kelionę - su Ispanijos pesetais kišenėje
Ispanijos pesetų išsikeitėme Lietuvoje. Ir nepralošėme! Pasirodo, Lietuvoje tomis dienomis 100 Amerikos dolerių buvo galima iškeisti į 18 900 Ispanijos pesetų, o Ispanijoje tokia dolerių suma buvo keičiama tik į 15 300 pesetų.
Pirmas įspūdis, įėjus į šalia viešbučio, prie pat paplūdimio, veikiančią privačią krautuvėlę - šiek tiek gluminantis: už ne pačios brangiausios dantų pastos tūbelę prisiėjo pakloti 550 pesetų (apie 12 litų), už dvi puslitrines skardines vietinio alaus - 1 000 pesetų (apie 22 litus), du apelsinai kainavo 220 pesetų (apie 5 litus). Paplūdimiu besidriekiančios gatvės baruose ir kavinėse viskas dar gerokai brangiau.
Vėliau, vaikštinėdami po nuošalesnius, toliau nuo jūros esančius Arenalio gatvelių prekybos taškus, radome maisto produktų bei gėrimų už prieinamesnę kainą. Labiausiai apsimoka pirkti Arenalio supermarkete, nors ispaniški vaisiai ar daržovės ir čia ganėtinai brangūs (pomidorų kilogramo kaina - 500-600 pesetų (apie 10,5-13 lito), ankstyvųjų vyšnių kilogramas - 900 pesetų (apie 19 litų), džiovintų persikų - 600 pesetų (apie 13 litų).
Maisto produktų ar gėrimų kainos prekyvietėse šiek tiek skiriasi, o suvenyrai kainuoja beveik visur vienodai. Parduotuvėlių lentynos kraute nukrautos įvairiausiais keramikos, stiklo, medžio, gipso dirbiniais, tačiau dauguma jų - neskoningi, grubiai padaryti.
Čia - ne kaip Turkijoje - nepasiderėsi. Ant kiekvieno gaminuko užlipinta kaina, pirkėjui visuomet išmušamas čekis.
Turistams iš Lietuvos patiko maljorkiečių rankų darbo žvakės. Tiesa, jos gana brangios (2 000-3 000 pesetų ir daugiau), tačiau išties reto grožio. Čia pat, parduotuvėlės kampe, įsitaisiusi jauna mergina, vardu Keri, šiaip ne taip vokiškai paaiškina, jog vieną kuklią žvakę padaryti prireikia kelių valandų, o prie didesnės, įmantresnės prisieina sėdėti ir po keletą dienų... Ar gerai apmokamas toks darbas? Keri trumpai pagalvojo ir papurtė galvą - girdi, gaunanti vos 170 000 pesetų (apie 900 JAV dolerių) per mėnesį.
Kai kuriose parduotuvėlėse teko matyti prekių, parduodamų su nuolaida, tačiau vis tiek nelabai apsimoka jas pirkti. Pavyzdžiui, spalvingas frotinis paplūdimio rankšluostis, kainavęs 2 000 pesetų (apie 42 litus), su nuolaida - 1 800 pesetų (maždaug 38 litai); už vaikišką trikotažinę palaidinukę su užrašu "Mallorca", kainavusią 1 800 pesetų, su nuolaida reikėtų mokėti 400 pesetų mažiau (apie 29 litus).
Arenalio turguje jau galima derėtis. Beje, miestelyje nėra pastovios turgavietės - kiekvieną dieną turgus "išdygsta" vis kitoje vietoje. Turgų padeda surasti toli sklindantys indėnų ansamblio garsai ir, žinoma, žmonių šurmulys. Per stebėtinai trumpą laiką prekybininkai susirenčia palapines ir pradeda įkyriai siūlyti savo prekes. Dauguma turgaus prekeivių - negrai (gidas minėjo, jog daugiausia jų į Maljorką atvyksta iš Alžyro, mat nuo šios Afrikos šalies - vos 315 kilometrų kelio jūra) ir čigonai. Pradinė turguje siūlomos prekės kaina, žinoma, didelė. Bet ji gali būti sumažinama perpus! Jei vis tiek turistas suka į šalį, prekeivis nuolankiai teiraujasi, kiek šis sutiktų mokėti...
Vienos negrų prekeivių šeimos palapinė paliko gan slogų įspūdį. Tėvas sukiojasi prie prekystalio ir siūlo praeiviams dirbtinės odos rankines bei laikrodžius; motina kitoje prekystalio pusėje šviesiaodei turistei pina kaseles (vienos kaselės supynimas - 1 000 pesetų (apie 21 litą), o už visą galvą viena lietuvė turistė paklojo... 68 JAV dolerius!); po apšnerkštu prekystaliu voliojasi du tėvų pamiršti negriukai. Jie dar visai mažučiai, tik šliaužiojantys... Saulė tvoskia 35 laipsnių karščiu, o tie vaikučiai apmuturiuoti ilgarankoviais marškinėliais, apmauti sintetinėmis kelnytėmis, ir dar su megztinukais... Abu išprakaitavę, pervargę. Vienas juodukas sugraibo ant žemės gulintį murziną saldainio popierėlį ir ima čiaumoti. Kitas, vyresnysis, šiaip taip užsikabaroja ant mažyčio triratuko, tačiau neišsilaikęs griūva žemėn. Per juodus skruostelius ima tekėti didelės spindinčios ašarėlės... Tėvai nepuola vaiko raminti - nėra kada. Tačiau tėvas bemat sureaguoja, turistės rankose pamatęs fotoaparatą: cypiančius vaikus akimirksniu pakiša kažkur po didesnėmis rankinėmis, o pats ima piktai burbuliuoti. Pabalę negro akių obuoliai tarsi įspėja: nufotografuosi - gailėsies... Užmačiusios fotoaparatą, ne mažiau širsta ir moterys: vienos kiša galvas po savo prekėmis, kitos kelia aukštyn ilgus gėlėtus sijonus, fotografei ima grūmoti kumščiais. Pats laikas mauti iš turgaus...
