Daiva NORKIENĖ
Lietuvos Teisingumo ministerija gavo nuteistojo iki gyvos galvos Vlado Belecko skundą. Už kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo suorganizavimą kalinčiam vyrui nepatinka Lukiškių sąlygos, ir jis to nebeslepia. Nuteistieji iki gyvos galvos tikina, kad kalėti tokiomis žiauriomis sąlygomis jiems neskyrė joks teismas, ir tarkim Strasbūre jie šimtu procentų laimėtų.
Šiandien "Akistata" atskleidžia tikrąją padėtį mūsų įkalinimo įstaigose.
Laisvė skųstis
Laikantis tarptautinės teisės normų, įkalinimo įstaigos nebegali cenzūruoti nuteistųjų laiškų. Ir štai rezultatas: vien iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kiekvieną dieną paštininkai išsiima po kelias dešimtis pačių įvairiausių skundų. Vienas iš kalėjimo vadovų, "Akistatos" žurnalistės paklaustas, ar tie skundai atneša nors kokių rezultatų, tik sudejavo: "Taip - čia nuolat triūsia tikrintojų komisijos. Iš Seimo, iš ministerijų, iš visokių kitų institucijų".
Nuteistiesiems nepatinka daug kas: personalas, maistas, darbinio užimtumo nebuvimas ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos ne sykį rašėme ir nebeverta kartotis. Nauja nebent tai, kad savo teise skųstis neseniai pasinaudojo ypatingas kalėjimo kontingentas - nuteistieji iki gyvos galvos.
Į Lietuvos Teisingumo ministeriją skundą parašė ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizatorius Vladas Beleckas. Kalintis dar tiktai vienerius metus, dar nepraradęs ryšių su laisvėje likusiais artimaisiais, taigi turintis galimybę geriau maitintis ir rengtis. Taigi turintis savotiškai išskirtinę padėtį tarp kitų nuteistųjų iki gyvos galvos.
Pirmaisiais nelaisvės mėnesiais V. Beleckas gynėsi kitaip: visus atvirai baugino. Pasak nuteistojo, visi, kas norėjo jam pikto, jau nukentėję: teisme prieš jį liudijęs Ivanas K. pasikorė kolonijoje ("Ar pats pasikorė?"), kaltinimą palaikiusiam Generalinės prokuratūros prokurorui R. Tilindžiui lūžo koja, o miške ant galvos užgriuvo pušis ("Pamąstykit, kodėl užgriuvo"), o saugumietis V. Kvaraciejus mirė iškart po O. Daujotienės sulaikymo ("O kodėl mirė?"). Dabar, metus pakentėjęs nuteistųjų iki gyvos galvos kameroje ir nesulaukęs, kol koks nors šėtonas nulauš koją kalėjimo direktoriui ar prižiūrėtojams, ryžosi kreiptis į Lietuvos Teisingumo ministeriją.
"Per gerai"
- Pas mus - 77 nuteistieji iki gyvos galvos, - "Akistatos" žurnalistei tvirtino vienas iš kalėjimo vadovų, - ir visiems viskas gerai. Bet štai 13 iš jų (tame tarpe ir V. Beleckas) sugalvojo ir nusiuntė skundus Seimo kontrolierių įstaigai ir Teisingumo ministerijai. Kaip manote, ką laimėjo? Guodėsi, kad baltos duonos gauna tik 1 kartą per savaitę - dabar nebegauna visiškai.( Mat pagal įstatymu numatytas maitinimo normas nuteistiesiems balta duona nepriklauso. Ir tai, kad jos patiekdavome kartą per savaitę, buvo kalėjimo vadovybės mielaširdystė). Lygiai tas pats ir su sporto salės lankymu. Įkalinti iki gyvos galvos asmenys skundėsi, jog tik kartą per mėnesį nuvedami pasitreniruoti. Tačiau pagal įstatymus jiems tai ir nepriklauso, tik kasdieniai valandos pasivaikščiojimai. O jie, užuot sakę ačiū, apskundė administraciją!
Dar nuteistieji skundėsi Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju inspektoriumi Genadijumi Jegorovu. Galima tik numanyti, kad G. Jegorovas dėl kažkokių savo savybių jiems nepatiko asmeniškai. Tačiau oficiali skundo priežastis: G. Jegorovas nemoka lietuviškai ir todėl negali dirbti. Dabar ponas Genadijus triūsia su kitu Lukiškių kontingentu, jo pareigos nė kiek nenukentėjo, tuo tarpu besiskundžiančiųjų dalia ir po šio pakeitimo išlikusi tokia pat.
Pasak pašnekovo (jo pavardės neskleibiame sąmoningai: kad žmogaus atvirumas spaudoje nesukeltų naujos skundų bangos), visi trylika nepatenkintų jau gavo tikrintojų atsakymus. Visuose atsakymuose beveik tas pats: administracijos kaltės nenustatyta. Kaip gali, taip (už 2 litus per dieną) maitina, kokio dydžio treniruoklių salė, atitinkama ir eilė į ją patekti. Taigi tie, kurie skundėsi, absoliučiai nieko nelaimėjo, tik kažkieno brangius nervus sugadino.
- Dabar tegul patys sprendžia, ar vertėjo susigadinti gerus santykius su administracija, - tikino pašnekovas. - Štai trims gerai besielgusiems nuteistiesiems iki gyvos galvos (Lukiškėse praleidusiems 10 metų) tarpininkaujame teikiant malonės prašymus Prezidentui. Mes - už tai, kad tiems vyrams būtų sušvelnintas režimas. Tie vyrai, kaip ir dauguma jų likimo draugų, supranta, kad čia gauna viską, kas priklauso ir kiek priklauso. O tiems trylikai, kurie skundžiasi, matyt, per gerai.
"Lietuvių tautos vaikai"
Laisvės atėmimo vietų ligoninės vadovas Vladimiras Fotinas su "Akistata" buvo atviras: nuteistieji iki gyvos galvos dažniausiai serga... psichikos ligomis. Jeigu jau reikia tokį nelaimėlį guldyti į specialią ligoninę, tai paprastai dėl "nuprotėjimo". Apgydo, medikamentais nuramina, ir - vėl atgal į tą pačią kamerą. Iki sekančio karto.
Jeigu kas nors iš skaitytojų dar galvoja, kad ligoninė kaliniui yra tarsi kokia palaima, tai labai žiauriai klysta. Parodė mums tas ligoninės "palatas" - tai ankštos pajuodusios kameros, persismelkusios pelėsių ir tupyklos tvaiku, su dviem aukštais sustatytomis lovomis, o kai kurios iš jų - viso labo metalinis, net ne spyruoklinis gultas. Tas "palatas" "saugo" metalo durys su keliomis "štangomis" ir masyviomis spynomis. Taigi iš vienos kameros tenka grįžti į kitą.
- Lietuva turi rūpintis mumis, nes mes esame lietuvių tautos vaikai!- taip savo skunde parašė vienas nuteistasis iki gyvos galvos. Ir dar pridūrė, kad reikėtų kompensacijos už visa tai, ką jie čia, tai yra kalėjime, patiria. Beje, tokia "lietuvių tautos vaiko" savigaila administracijai sukėlė tik šypseną. Mat ir tokias sąlygas, kokios yra, tauta savo blogiausiesiems sukūrė sąžiningu darbu, mokesčių mokėjimu (o ne žudymu ir vagystėmis).
O čia - nebe juokai
Tačiau tikroji Lietuvos įkalinimo įstaigų padėtis yra apgailėtina. Ir, jeigu toliau taip eisis, gali tekti išleisti laisvėn didžiumą nuteistųjų, kad likusiems būtų sukurtos žmogaus teisių normas atitinkančios laikymo sąlygos! Plačiajai visuomenei iki šiol niekas net nemėgino atskleisti daugelio tikrų tikriausia katastrofa kvepiančių dalykų. "Akistata" ne šiaip sau nupaveikslavo ir rodo savo skaitytojams, tarkime, vaizdus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Beveik kiekvienais metais ligoninė, kuri yra skirta aptarnauti keliolika tūkstančių nuteistųjų, per plaukelį išvengia žlugimo. Mat, atsižvelgiant į aparatūros nusidėvėjimo laipsnį, į sanitarines - higienines normas, jos gali neatestuoti kaip gydymo įstaigos!Lietuvos Kalėjimų departamente žurnalsitė pati matė pažymą, kurioje nedviprasmiškai užsimenama, kad neatnaujinus įrangos iškils šios gydymo įstaigos nelicencijavimo grėsmė. Tačiau šiemet įrangos atnaujinimui neskirta nė lito.
Ligoninės direktorius Vladimiras Fotinas žurnalistei pripažino, kad "susidėvėjusi stomaltologinė aparatūra", kad trūksta būtiniausios chirurginės aparatūros. Miesto ligoninėse tulžies akmenėlį šalina laparoskopu (tai - smulki, žmogaus beveik nežalojanti chirurginė intervencija), o nuteistųjų ligoninėje daroma "senoviškai" - operacija.
Įdomu, kodėl nuteistieji verčiau "žalojami", o nevežami į laparoskopais aprūpintas miesto klinikas? Ogi dėl to, kad šalia klinikoje gulinčio nuteistojo reiktų statyti keturis sargybinius, o tokių sargybinių etatų nėra nė vieno. "Akistatos" redakcija ne kartą gavusi skundų apie tai, kad vienas ar antras nuteistasis mirė dėl to, jog laiku nebuvo pergabentas į miesto klinikas. Jog apie jo susirgimą laiku nepranešta artimiesiems, kurie esą galėjo susitarti su privačiomis klinikomis.
- Praėjusiais metais kasdien į Vilniaus klinikas išveždavome po vieną pacientą konsultacijoms, ir tai nemažai. Pusę metų mūsų ligoniai buvo saugomi miesto klinikų stacionaruose, - prisimena V. Fotinas. - Taigi pagalbą suteikėme. Bet personalas, kuris buvo atitrauktas nuo savo tiesioginių pareigų ir turėjo triūsti viršvalandžius be atlyginimo, tikrai nebuvo patenkintas. Kartoju, nuteistųjų apsaugai miesto klinikose neturime nė vieno etato!
Laisvės atėmimo vietų ligoninės terapinis skyrius yra avarinės būklės, per stogą žliaugia vanduo. Neperseniausiai net direktoriaus sekretorės kabinete stovėdavo kibiras, į kurį rinkdavosi ties langu per sieną žliaugiantis lietaus vanduo. Darbuotojai nespėja nuo sienų grandyti pelsinio grybo "kolonijas", nuo kurių kai kuriose ligoninės kamerose sienos tiesiog juodos, o atmosfera - klaiki. Pagal įstatymus vienam pacientui turėtų būti skirti septyni kvadratiniai metrai erdvės, tačiau ne ką didesniame plote statomos kelios dviaukštės lovos.
Strasbūre laimėtų ?
Dar vienas dalykas, kurio turbūt nežino skaitytojas, tai nuteistųjų iki gyvos galvos teisinė padėtis. Už savo įvykdytus nusikaltimus jie buvo nubausti amžinai nelaisvei. Tačiau joks teismas jų nenuteisė kalėti būtent taip, kaip jie kali dabar. Ir jeigu nuteistieji iki gyvos galvos kreiptųsi į Strasbūro žmogaus teisių teismą, galimai laimėtų. Mat jiems skirtos sąlygos yra pernelyg žiaurios ir pažeidžia kai kurias žmogaus teises.
Nuteistųjų skundus tiriantis ir padėtį Lukiškėse analizavęs Seimo kontrolierius Kęstutis Milkeraitis "Akistatai" sakė, jog beveik 40 procentų nuteistųjų skundų yra pagrįsti. Nuteistieji dažniausiai skundžiasi kalinimo Lukiškėse sąlygomis, maistu, per ankštomis patalpomis, kurių kai kurios - avarinės būklės. Seimo kontrolieriaus patarėja Rūta Menčikovskytė žurnalistę informavo, jog "nuteistųjų iki gyvos galvos laikymo sąlygos prastos". Tačiau tai esą ne konkretaus pareigūno ar valdininko bėda, o didžiulis lėšų trūkumas.
Tarkim, Danijoje ar Švedijoje nuteistieji iki gyvos galvos kamerose turi televozorius, kompiuterius, spausdintuvus, šaldytuvą, radijo ir videoaparatūrą, gali perskaityti naujausius laikraščius, treniruotis ir šviestis. Beje, šiose šalyse paprastai bausmė "iki gyvos galvos" baigiasi po... keliolikos ar dvidešimties metų. Taigi buvęs recidyvistas grįžta į visuomenę ir būna visiškai pasirengęs joje gyventi. Pamėginkite įsivaizduoti, ką po keliolikos metų laisvėje veiktų mūsų nuteistasis iki gyvos galvos: po šitiek laiko trukusio "kalbėjimosi tik su savimi", ir (geriausiu atveju) besikeičiantį pasaulį pažįstant tik iš televizoriaus... Laisvėje turėtume tik puslaukinį nuprotėjėlį, kurio tėvai greičiausiai jau išmirę, žmonos - seniai pas kitus, vaikai iš viso pamiršę. Pasak Lukiškių adminsitracijos vieno iš vadovų, šiandien laisvėje prisitaikytų ir nepražūtų (iš kelių dešimčių) nebent... Vladas Beleckas! Todėl, kad yra gana intelektualus, imlus, kad nenutrūkę ryšiai su laisvje likusiais artimaisiais, kurie padeda lėšomis, lanko ir rūpinasi.
Kas būtų, jeigu nuteistieji iki gyvos galvos kreiptųsi į Strasbūrą su pareiškimais, kad gyventi tokiomis žiauriomis sąlygomis jų nenuteisė joks teismas? Apskritai Baudžiamajame kodekse nieko nepasakyta apie tai, kaip turėtų būti maitinami, kokio ploto patalpose laikomi, ar turi teisę su artimaisiais bendrauti telefonu, nuteistieji iki gyvos galvos. Vakarų Europa, kuri savo "blogiausiems" suteikia aukščiau aprašytas sąlygas, turi teisę juos kalinti iki gyvos galvos. Įdomu, kaip ji pažiūrėtų į mus, jeigu iš tikrųjų žinotų, kokioms kančioms pasmerkiami mūsų "tautos vaikai".
Rūta Menčikovskytė teigė:
- Nuteistieji iki gyvos galvos dėl per žiaurių kalinimo sąlygų turi teisę kreiptis į Lietuvos teismus, o paskui - ir į Strasbūro žmogaus teisių teismą. Nesiryžtu prognozuoti, koks būtų minėto teismo sprendimas. Bet nuteistieji iki gyvos galvos irgi yra žmonės, ir turi turėti žmoniškas sąlygas.
Kalėjimų departamento vadovas Jonas Blaževičius su "Akistatos" žurnaliste taip pat buvo atviras:
- 1998 metais įkalinimo įstaigose buvo 14 440 nuteistųjų, o jiems išlaikyti gavome 109 milijonus litų. Šiais metais nuteistųjų beveik tiek pat, o pinigėlių - 81 milijonas. Statyboms ir rekonstrukcijai 1998 metais buvo skirta 14 milijonų, šiemet - vos 3. Kaliniams skirto ilgalaikio inventoriaus pirkimui šiemet gavome lėšų tik tiek, kiek pakaks vos vienai kolonijai. Medicinos įrangos atnaujinimui Finansų ministerija neskyrė nė cento. Kartą buvome sumažinę nuteistųjų skaičių pritaikydami Amnestiją. Tačiau nuteistųjų skaičius jau baigia "priaugti" iki aukščiausios ribos (14 tūkstančių), o gyvename vis sunkiau.
Ar įmanoma perauklėti nusikaltėlį esamomis sąlygomis? Vladimiro Fotino teigimu, sunkiai:
- Perauklėjimo sėkmė ir nuteistojo sveikata aštuoniasdešimčia procentų priklauso nuo jo kalinimo sąlygų.
