Mantas LIDEIKIS
Kauno rajono Noreikiškių kaimo paribyje yra įrengti kadaise Kauno tvirtovei priklausiusio 1-ojo forto statiniai. Sovietmečiu fortas buvo saugomas kariškių, čia buvo karinio aerodromo prieigos. Netoli šio forto visai šalia kelio stovi betoninis buvęs kontrolinis praleidžiamasis punktas, kuriame anuomet šiūravo kariškomis uniformos vilkintys rusiškai kalbantys sargybiniai.
Dabar beliko tik pastatas. Kariškių čia nė kvapo nebelikę. Tačiau šiokia tokia sargyba, pasirodo, išliko. Mat jau beveik dešimtį metų šiame keistame pastate gyvena žmonės, nedidelė trijų asmenų šeima - vyras, žmona ir vyro motina.
Pro šalį važiuodamas gali ir dėmesio neatkreipti į tą pilką, krūmais apaugusį vienaaukštį. Iš pažiūros jis apleistas ir negyvenamas. Betgi netyčia į kiemą pasukus, į akis iš karto krinta aktyvios žmonių veiklos pėdsakai. Prie būdų pririšti du šunys ant prašalaičių ambrija, kiemelyje pilna visokiausio "turto" - senos automobilių sėdynės, kažin kada ir kažin kam tarnavę rakandai, net ir lietui pliaupiant ant virvių sukabinėti skudurai. Netoli durų stūkso objektas, panašus į malkinę. Ten pritempta ne tik šakalių, bet ir šiaip visokių, matyt, įmanomų sudeginti dalykų.
Pasibeldus į gana tvirtas iš vidaus užsklęstas duris, jas netrukus atveria mažutė senučiukė. Moteris pernelyg nenustemba ir patvirtina, jog čia iš tiesų gyvena. Netikėtai užsukusius svečius pakviečia į vidų ir dingsta tamsioje durų kiaurymėje.
Tai iš tiesų kiaurymė, nes vos įžengęs į pastatą patenki į ilgą kaip rankovė, siaurą ir labai tamsų koridorių. Juo išeini į kur kas erdvesnę patalpą, kuri, sprendžiant iš visko, yra gyvenamasis kambarys. Čia kelios lovos, stalas, spinta. Ir žinoma, šeimininkas.
Neperdedant galima teigti, jog kambaryje šalčiau ir drėgniau negu lauke. Besikalbant garas iš burnos virsta, bet šeimininkams tai nė motais. Nieko panašaus į krosnį ar kokį kitą šildymo įrenginį nematyti.
Šio kampo šeimininku save vadinantis 62 metų Vladas Lukoševičius, paklaustas, kaip čia gyvena, atsako, jog jie žmonės jau visko matę, užgrūdinti. Vyriškis paaiškina, kad gretimose patalpose turi krosnelę, ja žiemą ir šildosi. Elektrinio šildytuvo čia ir norėdamas neįsijungsi - elektros nėra. Todėl nėra nei televizoriaus, nei kito panašaus prietaiso. Tiesa, viduje išdidžiai stūkso du šaldytuvai, tačiau jie skirti spintų vaidmenims atlikti.
Vis dėlto moteriškų rankų triūsas regėti net ir šiame neįsivaizduojamo skurdo name - lovos užtiestos lovatiesėmis, keli skalbiniai senoje, visiškai sukiužusioje spintoje, tvarkingai sukrauti. Tai, regis, vis drauge su sūnumi gyvenančios Vlado mamos Domicėlės Lukoševičienės rūpestis. Einanti 91 metus senolė tvarkinga, dar šviesaus proto, nors ir pasiskundžia, kad sveikata jau vis dažniau apleidžia. Vlado žmonos tuo tarpu namuose nėra, ji kuriam laikui išvykusi pas savo motiną.
Kokia nelinksma gyvenimo istorija šiuos žmones atbloškė į šitą griuvėsių krūvą? Vladas nėra linkęs per daug atviras būti, bet vis dėlto prisipažįsta: "pragėrėm viską, ką turėjom, tai čia ir atsikraustėm". Prieš dešimtį metų čia visiškai apleista buvo, niekas negyveno, tai įsikėlė, kiek apsitvarkė, ir gyvena sau. Vyriškis įsitikinęs, jog jokie valdininkai jų iš čia neturi teisės iškeldinti, nors tokių lyg ir esama. Kad yra toks įstatymas, draudžiantis bėdžius į gatvę išprašyti, Vladas esą per radiją girdėjo.
Vyriškio motina Domicėlė pasiguodė, jog į šius "rūmus" pas sūnų persikraustyti teko visai nelauktai. Taip susiklostė, kad močiutė neteko Garliavoje turėto nuosavo namo. Ne, ji nepragėrė, bankui neužstatė. Tiesiog pernelyg artimais giminaičiais pasitikėjo, padovanojo namą, manydama, kad senatvė užtikrinta bus. Skaudžiai klydo senolė - teko pas Vladą glaustis, kur ir leidžia paskutines savo ilgo gyvenimo dienas. Daugiau kur eiti moteris neturi.
Vladas pasigiria, jog abu su dabar jau žuvusiu broliu geri mūrininkai buvo, namus statė. Ir tą, kurį motinėlė neapdairiai giminaičiams padovanojo, savo rankomis pastatė. Gaila tik kad geresnio gyvenimo sau susimūryti nesugebėjo. O dabar Lukoševičiai gyvena iš to, ką senolė dar turi - iš jos pensijos.
Pašnekovai teigė dėl savo dabartinio gyvenimo nieko nekaltinantys ir nieko nesitikintys. Tačiau apie politiką Vladas pasišnekėti yra linkęs. Pasak jo, kitomis aplinkybėmis jisai tikrai ryžtųsi įkurti partiją ir stotų į politinę kovą. Jo partija būtų sąžiningųjų partija, nes pagal Vlado sumanytus įstatus kitaip ir būti negalėtų. Mat visus savo partijos narius, kuriuos nutvertų elgiantis nesąžiningai, vadovas siųstų į džiungles, apginklavęs tik dideliu peiliu. Tegu ten išgyvena. Tokias sąlygas esą privalėtų priimti kiekvienas jo partijos narys.
