Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Ukmergiškė Danutė (40 m.) dar visai neseniai su nerimu svarstė, kur susirasti bent vidutiniškai apmokamą darbą, kad pajėgtų išlaikyti save ir du vaikus - septyniolikmetę Renatą bei aštuoniolikmetį Ričardą. Vyrui ir šių vaikų tėvui šeimą palikus, motinai reikėjo ne tik nusisukti nuo geresnių drabužių ar apavo parduotuvių, bet ir skaičiuoti kiekvieną litą... Danutė nebijojo darbo (kadaise dieną naktį "ardavo" ir kolūkio karvių fermoje, ir savo nemažame ūkyje, paskui už grašius lenkė nugarą privačioje siuvykloje Ukmergėje), tačiau iš pažįstamų išgirdusi, jog užsienyje galima užsidirbti gerokai daugiau, moteris ryžosi žengti rizikingą, bet tuo laiku neišvengiamą žingsnį - važiuoti ieškoti darbo svetur... Ir neapsiriko. Kaip dabar Danutė juokauja, nors loterijomis niekada nesižavėdavo, savojo gyvenimo loterijoje tapo didžiausio prizo laimėtoja: susirado ne tik gerai apmokamą darbą, bet ir... išlošė nuostabų gyvenimą, sutiko puikų žmogų.
- Dievas yra - pagailėjo, matydamas, kaip man nelengva, - nusikvatojo niekada geros nuotaikos neprarandanti keturiasdešimtmetė.
Su Volfgangu supažindino draugė
Vos tik Lietuva pernai gegužę buvo priimta į Europos Sąjungą, Danutė laikraštyje susirado skelbimą apie siūlomą darbą Vokietijoje, nedelsdama pasiskambino būsimam darbdaviui, ir, susikrovusi kelionės lagaminus, išvyko. Vaikai liko Lietuvoje, vienui vieni, ir tai motinai buvo didžiausias širdies skausmas. Juk kokie jie dideli ir savarankiški bebūtų, be tėvų gyvendami, gali nepastebimai greitai "paslysti"... Tačiau tuomet į Vokietiją vežtis ir vaikus nebuvo jokių galimybių. Tiesa, ir pati Danutė neplanavo ilgai čia užsibūti - tik tris mėnesius. Tai yra tiek, kiek svetimšaliui kol kas oficialiai leidžiama apsistoti Vokietijoje (svečio teisėmis).
Danutė apsigyveno pas gerokai jaunesnį, beveik nevaikštantį invalidą. Jį slaugė, prižiūrėjo, tvarkė namus. Už tokį darbą kiekvieną mėnesį gaudavo po 700 eurų (maistas ir gyvenamasis plotas buvo skiriami už dyką). Kaip dabar moteris prisimena, toks darbas nebuvo "tragiškas", bet visa bėda ta, kad tasai invalidas su savo slaugytoja (tai yra Danute) ilgainiui pradėjo elgtis ne taip, kaip derėtų: ėmė priekabiauti, vis tiesmukiškiau reikalavo atsakyti į prasiveržiančią aistrą. O kai neapsikentusi Danutė savo darbdavį atstūmė, jo jausmams liko abejinga, tas pradėjo šaipytis ne tik iš savo tarnaitės, bet ir iš visos Lietuvos. Girdi, dar mokykliniuose vadovėliuose skaitęs, kad lietuviai - niekam tikusi tauta, beveik visi - komunistai.
-O jūs - fašistai, - įsižeidusi atsikirto Danutė ir nedelsdama ėmė ieškotis kitos darbo vietos.
Komunikabili, be galo nuoširdi, lengvai bendrą kalbą randanti Danutė buvo ką tik susipažinusi su netoliese, Frankfurto prie Maino priemiestyje, dirbančia lietuvaite Remigija, į Vokietiją atvykusia iš vieno Suvalkijos bažnytkaimio. Beje, ir pati Remigija ieškojo progų su Danute susitikti, pasikalbėti, nes be galo ilgėjosi Lietuvos... Sužinojusi, kokios problemos slegiančios draugę, Remigija net delnais suplojo! Girdi, žinanti netoli savosios darbovietės gyvenančius senelius, kurie kaip tik ieškantys darbo nebijančios pagalbininkės! Po kelių dienų Danutė jau turėjo kitus šeimininkus.
Gyvendamos viena šalia kitos, Remigija ir Danutė susitikinėdavo dar dažniau. O kartą Remigija pranešė turinti neblogą pasiūlymą - esą jos kaimynystėje gyvena toksai senas bernas, 37 metų vyras, kuris labai norėtų susipažinti su lietuvaite. Kodėl nepaįvairinus pabodusios kasdienybės? Remigijai tarpininkaujant, Danutė mielai sutiko nueiti į pirmąjį pasimatymą.
- Kaip Dievą myliu - tada tikrai nieko rimta negalvojau, - dabar prisiekinėja Danutė. - Maniau, paplepėsim apie šį bei tą, linksmai praleisim laiką, dar pasitobulinsiu vokiečių kalbą, ir tiek.
Naujasis pažįstamas Danutei, kaip sakoma, iškart visai nekrito į akį. Vyras, girdi, kaip vyras, tik labai nedrąsus, kuklus. Be to, abu juk tokie skirtingi! Jis - viskuo apsirūpinęs, gyvenantis kartu su didžiulį namą turinčiais tėvais, o Danutė - vargo pelė...
Tąkart visi smagiai pabendravo ir išsiskyrė. O po poros dienų "kuklusis" Volfgangas Danutei paskambino. Pakvietė į pasimatymą. Beje, užsiminė norįs matyti Danutę vieną - be "palydovės" Remigijos...
Volfgangas Danutę nusivežė į namus, supažindino su tėvais. Visi išgėrė vyno, pasikalbėjo. Vyriškio tėvai Danutei paliko ypač malonų įspūdį - pirmąkart matomą lietuvaitę jie priėmė kaip savo dukrą!
Išgąsdino... dovanos
Danutė iškart suprato Volfgangui patikusi iš pirmo žvilgsnio. Į kiekvieną pasimatymą (o juos skirdavo kasdien!) vyriškis ateidavo pasitempęs, išsikvepinęs, su gėlių puoštėmis rankose. Ir visada įteikdavo po vertingą dovaną - tai gerą mobilųjį telefoną, tai auksinę grandinėlę, tai apyrankę ar kitokį brangų papuošalą. Į draugystę su vokiečiu iš pradžių atsainiai žiūrėjusi moteris ėmė nerimauti - iš kur toks jo dosnumas? Gal taip bandoma ją suvilioti, nusipirkti? Juolab, kad iš ankstesniojo vedybinio gyvenimo patirties moteris žinojo, jog vyrai temoka priekaištauti, koneveikti, girtauti ir gastroliuoti... Volfgangas atrodė lyg ateivis iš kitos planetos - be galo nuolankus, dėmesingas, švelnus...
Manydama, kad tai - tik nepriekaištinga Volfgango vaidyba, Danutė kartą pabandė su juo atvirai pasikalbėti. Moteris buvo nustebinta, kai, išgirdęs kalbas apie nepasitikėjimą, apgavystes, draugas net ašarą nubraukė. Apie jokią asmeninę naudą, girdi, negali būti nė kalbos!
Graudi Volfgango istorija
Danutei parūpo, kodėl toks šaunus vyras iki šiol nebuvo sukūręs šeimos. Ir išgirdo širdį spaudžiančią istoriją: kadaise Volfgangas turėjo merginą, kurią labai mylėjo, net buvo pradėję drauge svarstyti vestuvių datą. Tačiau Volfgango išrinktoji nelabai patiko jo tėvams. Tai supratusi, mylimoji Volfgangą netikėtai paliko. Vyriškis dėl to labai išgyveno ir nusprendė niekada nekurti šeimos, gyventi su tėvais (jis - vienturtis sūnus, iki šiol klauso kiekvieno jų žodžio). Be to, jam staiga kilo rimtų sveikatos problemų, teko atlikti ne vieną operaciją (Volfgangas ligoninėse praleido ne vienerius metus).
Kai sūnus įpusėjo ketvirtą dešimtmetį, tėvai ėmė nerimauti, kodėl jis vis dar vienas. Matyt, jausdami ir savo kaltę, jie visiškai pakeitė nuomonę - siūlė sūnui susirasti panelę pagal savo skonį, tikino pamilsiantys ir gerbsiantys ją kaip savo vaiką. Tačiau Volfgangas vis nerasdavo tokios, kuri, kaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio širdyje ir jausmuose sukeltų "uraganą"... Tokia, pasirodo, buvo Danutė!
Po dviejų savaičių draugystės Volfgangas švelniai paėmė Danutės ranką ir ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedą. Danutė nustėro - ji juk dar oficialiai neišsiskyrusi su vyru!
- Nieko baisaus, palauksiu, kol viską susitvarkysi, - iš meilės alpstantis draugas patikino esąs pasiruošęs sunkiausiems išbandymams, kad tik neprarastų savo mylimosios.
O štai Danutės draugė Remigija, išgirdusi naujieną apie įvykusias sužadėtuves, net amą prarado. Danutės įsitikinimu, penkiasdešimtmetė moteris tik dabar susizgribo praleidusi tokį šansą, nepasinaudojusi proga Volfgangui pati apsukti galvą, ir dėl to net įsižeidė, supyko ant "konkurentės" Danutės. "Piršlienė" bemat išrūko į Lietuvą, pas vyrą...
Danutės vaikai - ir Volfgango vaikai
Praėjusį pavasarį, gegužės pabaigoje, skubiai su vaikų tėvu išsiskyrusi Danutė ir naujasis jos mylimasis atšoko vestuves. Puotą iškėlė vyro tėvai. Vestuvės buvo pasakiškos: susirinko per šimtą svečių, visi linksminosi kelias dienas. Jaunavedžiams tėvai atidavė pusę didžiulio namo. Sužinoję, kad Danutė turi du paauglius vaikus (abu dalyvavo motinos vestuvėse), uošviai be jokių svarstymų pasiūlė jiems atvykti į Vokietiją visam laikui. Esą nuo šiol Danutės vaikai - ir Volfgango vaikai, o uošviams - anūkai. Volfgango tėvas "anūkus" iškart ėmė mokyti vokiečių kalbos. O kad nepritrūktų name vietos, pradėjo statyti priestatą!
- Volfgangas greičiausiai labai norėtų ir savojo mažylio? - pasiteiravau Danutės.
Ši nė nebandė to neigti. Tiesa, pati sakė jau sunkiai save įsivaizduojanti su kūdikiu ant rankų, tačiau kaip esą prieštarausi "auksiniam" vyrui... Pasijutusi nėščia, Danutė tikrai gimdytų.
Uošviai lepina
- Nenoriu labai girtis, kad paskui viskas neapsiverstų aukštyn kojomis, kad vėliau nereikėtų graužtis nagus, - tris kartus į stalą pabeldžia Danutė. - Bet kol kas jaučiuosi gyvenanti tarsi rojuje...
Danutė įsidarbino priemiesčio parduotuvėje, visai prie pat namų. Ten užtrunka vos dvi valandas (mėnesio uždarbis - per 400 eurų). Laisvo laiko į valias turinti moteris labai norėtų susirasti dar vieną darbą, bet neleidžia vyras... Nenori, kad žmonelė pervargtų... Mechaniko specialybę įgijęs Volfgangas dažnai važinėja į komandiruotes po visą Vokietiją. Išvykęs skambina mylimajai vos ne kas valandą... Neturėdama ką veikti, likusi viena Danutė skaito knygas, gilina vokiečių kalbos žinias, sportuoja čia pat veikiančiame sporto klube. Kartais nueina į daržą, bet anyta dėl to net supyksta. Esą ir pati turinti jėgų - martelė lai pasilepinanti...
- Va ir numesk, kad nori, nereikalingus kilogramus, - pati iš savęs šaiposi Danutė, su nostalgija prisimindama nesenus laikus, kai buvo maždaug penkiolika kilogramų lengvesnė. - Jei atsisakyčiau vakarienės - vyras supyktų, imtų nerimauti, išsigąstų, kad susirgau! Dar, žiūrėk, greitukę iškviestų...
Lietuvoje - pirmą kartą
Rugpjūčio pabaigoje Danutė ir Volfgangas atvyko į Lietuvą. Trumpam - kol ištekėjusi moteris pasikeis pasą. Turėdama kelias laisvas dienas, Danutė vyrui aprodė gražiausias Lietuvos vietoves. Volfgangui ypač patiko Kaunas, žalumoje skendinti Laisvės alėja, o Vilniuje - Gedimino pilis. Vaikščiodamas "Akropolyje" vyriškis prisipažino net neįsivaizdavęs, kad tokiame "varganame krašte" (bent taip pastaruoju metu Vokietijoje atsiliepiama apie Lietuvą bei kitas naująsias ES nares, kurios neva esančios kalčiausios dėl Vokietijos ekonomikos nuosmūkio) gali būti tokios erdvios ir "visko pilnos" parduotuvės...
Volfgangas iki soties prisiragavo skanaus lietuviško alaus, neatsisakė lietuviškų patiekalų. O dėl vieno dalyko vyriškis buvo šokiruotas. Jo nuomone, už sunkų darbą žmonėms Lietuvoje mokami nusikalstamai maži atlyginimai. Volfgangas niekaip negalėjo patikėti, kad vienoje Ukmergės gamykloje šaltkalviu dirbantis Danutės giminaitis per mėnesį teuždirba vos tūkstantį litų. Vokietijoje toks darbas esą būtų vertinamas mažiausiai keturis kartus didesne pinigų suma.
- Kodėl žmonės nereikalauja padidinti atlyginimus, kodėl nestreikuoja? - stebėjosi Volfgangas.
Beje, jis uždirba apie 3 000 eurų per mėnesį. Anksčiau iš šios sumos maždaug 300 eurų atskaitydavo vien dėl to, kad Volfgangas - viengungis. Dabar jau nebeatskaito. Be to, kadangi šeimoje - ir du Danutės vaikai (visai nesvarbu, kad Volfgangas jų neįsivaikinęs), kiekvieną mėnesį valstybė mokės 300 eurų dydžio pašalpą (šioje šalyje už kiekvieną vaiką iki 18 metų, o jei jis dar mokosi - iki 24 metų mokamos 150 eurų dydžio pašalpos). O jei dar turėsime omenyje tai, jog keliatūkstantines pensijas gauna Volfgango tėvai, kurie džiaugiasi "anūkams" galėdami nupirkti madingų drabužių, apavo ar duoti arbatpinigių, gyvenimas išties atrodo rožėmis klotas... Tad dabar jaunavedžiai ėmė galvoti, ar nereikėtų įsigyti dar vieną naują automobilį. Tokį, kad prireikus sutilptų visa didelė šeima...
Lietuvos neatsižada
- Žinau, žinau, kad toli gražu ne visoms svetimšalėms moterims užsienyje pasiseka, - palingavo galvą Danutė, priminus, jog ne viena svečion šalin nutekėjusi lietuvaitė vos suspėjo pasprukti nuo kadaise buvusio gero ir dėmesingo mylimojo smurto bei agresijos, o kai kurioms geltonkasėms gyvenimas su užsieniečiu baigėsi nepataisoma tragedija - namo teko sugrįžti cinkuotame karste. - Be abejo, ir pati nesu garantuota, kad lyg inkstas taukuose vartysiuosi iki gyvenimo pabaigos. Kas žino - gal laikui bėgant vyrui kuo nors neįtiksiu, gal jis susiras jaunesnę ir gražesnę, o man neliks nieko kita, kaip gręžtis atgal į Lietuvą... Aš ir neatsižadu Lietuvos... Bet kol kas jaučiuosi laiminga užsienyje ir to paties linkiu visoms gimtinėje sunkiai vargstančioms lietuvaitėms...
