Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Daugiau iš namų - kad ir badu mirčiau - nekelsiu kojos, - pati sau prisiekė viename rajono centre gyvenanti Saulė K., beveik tris mėnesius uždarbiavusi Anglijoje. - Ne tiek dėl to, kad ten lietuviai prilyginami vergams (to ir reikėjo tikėtis), bet, svarbiausia, jokiu būdu negalima palikti vienų vaikų. Kad ir koks tėvas būtų geras, motinos jiems niekada neatstos...
Legalus įdarbinimas dar nieko nereiškia
Saulė susirado Kaune veikiančią personalinę įmonę, kuri skelbėsi tarpininkaujanti legaliai įdarbinant užsienyje. Moteris pasirinko Didžiąją Britaniją.
Kandidatams buvo keliami griežti reikalavimai: amžius - nuo 22 iki 38 metų; išsilavinimas - aukštasis arba aukštesnysis; specialybė - susijusi su žemės ūkiu (patirtis - privalumas); nesirgti astma ir epilepsija (5 pastaruosius metus nebūti susirgus jokia kita sunkia liga, o vienerių metų laikotarpiu - nebūti vėmus, viduriavus ar skundusis virškinimo sutrikimais); nebūti nėščiai ir t. t. Visus šiuos reikalavimus Saulė atitiko, taigi, kaip pati sakosi, pardavė paskutinę karvę, dalį pinigų pasiskolino iš anytos (kad galėtų sumokėti už dokumentų tvarkymo paslaugas, lėktuvo bilietus į abi puses, registracijos mokestį (140 Lt), darbo leidimo mokestį (1 400 Lt), darbo leidimo pratęsimo mokestį (600 Lt) - visos su kelione susijusios išlaidos atsiėjo lygiai 4 000 litų) ir sutartą dieną susikrovė lagaminus.
Legalaus įdarbinimo sutartis buvo pasirašyta pusei metų. Saulei buvo pasakyta, kad Anglijoje reikės dirbti "moterišką" darbą - ceche rūšiuoti bei pakuoti skintas gėles.
Visą lietuvių darbininkų grupę iš šalia Londono esančio Gatviko oro uosto paėmė toks anglas, vardu Deividas, - darbdavio, Linkolno srityje gyvenančio multimilijonieriaus Klarko atstovas. 600 kilometrų kelionė autobusu, ir lietuviai atsidūrė Tydingo kaime, įsikūrė buvusioje senelių prieglaudoje. Gyvenimo ir buities sąlygos čia, anot Saulės, buvo "pusė velnio" - beliko sužinoti, koks bus skirtas darbas. Tačiau prieš pranešdamas apie būsimąjį darbą Deividas iš visų lietuvių surinko pasus (vėliau Saulė suprato, jog tai buvo padaryta vieninteliu tikslu - kad darbininkas nepabėgtų) ir pareiškė, jog kilus menkiausiai problemai darbdavys turės visas teises darbininko paslaugų tuojau pat atsisakyti. Tokio punkto pasirašytose sutartyse lietuviai nebuvo regėję ir labai dėl to nustebo - juk tai akivaizdus susidorojimas su neįtikusiu darbininku! Tačiau trauktis jau nebuvo kur...
Toliau - dar gražiau: visi buvo įspėti, jog dirbti teks ten, kur liepta - ir ceche, ir laukuose, ir, prireikus, remontuoti techniką. Už valandą pažadėjo mokėti po 4,1, (jei dirbama 8 valandas), už viršvalandžius - po 6,15 svaro. Tiesa, patys darbininkai privalėjo susimokėti už gyvenamąjį plotą (30 svarų per savaitę), maistą ir, nori to ar nenori, už specialaus sertifikato įsigijimą (tokį sertifikatą atseit turi turėti kiekvienas Jungtinėje Karalystėje legaliai dirbantis darbininkas). Pasak Saulės, buvo išdalinti lietuviškai išspausdinti tekstai, primenantys darbų saugos reikalavimus, higienos taisykles ir kt., kurių buvo galima net neperskaityti - vis tiek kas savaitę reikėjo pakloti po 30 svarų!
Kitaip sakant, aritmetika labai paprasta: tris savaitės dienas reikėjo dirbti "mokesčiams", o dvi - sau. Ginčytis, ieškoti teisybės (apie tokias didžiules išlaidas Lietuvoje veikiančios tarpininkaujančios firmos atstovai neužsiminė nė žodeliu!) buvo bergždžias reikalas - "vaizeris" (brigadininkas), jei kas nepatinka, pasiūlė grįžti į "ubagynę Lietuvą" - taip Saulei išvertė mokantieji anglų kalbą. O kaip sugrįši, jei neturi dokumentų, jei tiek vilčių dėjai į gerai apmokamą darbą užsienyje, galų gale jei kelionei jau paskyrei 4 000 litų!?
Pas multimilijonierių - ne pyragai
Saulė stebėjosi darbdavio - kelių šimtų hektarų ūkio ir keliolikos galvijų (avių ir mėsinių karvių) bandų savininko - darbštumu. Pagyvenęs, susisukęs, neišvaizdus, pačiais paprasčiausiais rūbais dėvintis turtuolis spėriai sukosi, rodos, ištisą parą, be poilsio, be miego - 4 valandą ryto, anot Saulės, savo prastu džipeliu jis jau būdavo aplėkęs visus laukus! To paties Klarkas reikalavo ir iš buhalteriją didžiuliame ūkyje tvarkančios žmonos, ir iš čia dirbančios dukters, be abejo, ir iš visų darbininkų (jų dvare buvo apie 200). Klarkas esą išdygdavęs netikėčiausioje vietoje ir, aišku, nelaiku. Pamatys, kad akimirką atsitiesei - nubrauks mažiausiai valandos ar net visos dienos uždarbį; darbo metu kalbėsies telefonu - aparatą atims ir iš pykčio trenks į žemę... Jei Klarko nebūdavo, už jį be perstojo komanduodavo "vaizeris". Beje, pastarasis neretai būdavo dar įžūlesnis ir reiklesnis už poną...
O ką gi veikė Saulė? Iš pradžių tikrai gavo darbą ceche: rūšiavo, fasavo ir pakavo į dėžes įvairias gėles (lelijas, gladioles, avižėles ir kt.), kurios šaldytuvais iškeliaudavo į visą pasaulį. Vėliau darbininkė iš Lietuvos buvo pasiųsta į laukus: kasti narcizų svogūnėlių, juos rūšiuoti, pakuoti. Dar prisiėjo rinkti grumstus nuo slenkančio konvejerio (reikėjo suktis kaip bitutei, nes nesuspėjus konvejeris užsikiš). Po pamainos Saulė atrodydavo lyg negrė - visa juoda nuo vėjo plaikstomų durpių ("namordnykus", kaip dabar juokiasi Saulė, pavyko gauti tik po ilgų prašymų). Ir, be abejo, mirtinai nusikalusi - kartais neįstengdavo net pavalgyti - griūdavo tiesiai į lovą... Ne kartą prie to konvejerio dėl pervargimo net nualpo...
Dar po kurio laiko Saulė su kitomis tautietėmis laukuose skynė gladioles, po to iš kviečių pasėlių rinko avižas (ten jos - kaip piktžolės).
- Neduok Dieve, jei kokią vieną avižėlę tau priskirtame plote paliksi, - nelinksmais prisiminimais dalijosi Saulė. - Avižą pastebėjęs "vaizeris" ar pats Klarkas iškart nubrauks dalį atlygio... Tai kas, kad pradėjo lyti, kad permerkė iki paskutinio siūlo, kad per dieną sušlampi ir išdžiūni po kelis kartus - privalai dirbti bet kokiu oru...
Tiesa, vėliau buvo leista nusipirkti neperšlampamus kombinezonus (juos parūpino Klarkas, tačiau nuplėšė triskart brangiau nei - Saulė pamatė - kainavo parduotuvėje!). Buvo dienų, kai moteriai prisiėjo sėsti ir į traktorių...
Iki išvažiavimo į Angliją Saulės sveikata buvo, anot jos pačios, "kaip arklio" (moteris sakėsi pati ir plūgą laikiusi, ir akėjusi, ir stogus dengusi), o štai ten jau po mėnesio ėmė "skaudėti visus galus": nuo didelio oro drėgnumo gėlė sąnarius, sutino kojos, nuo durpių dulkelių išbėrė odą, pradėjo dusinti. Visa laimė, kad vaistai nuo skausmo Anglijoje parduodami be receptų, kad jų galima rasti bet kurioje maisto prekių parduotuvėje... Tiesa, jie nėra pigūs.
Negana šių bėdų, Saulė puolė į gilią depresiją - kiekvieną dieną skambindavo į Lietuvą vyrui ir, deja, išgirsdavo ne geriausias naujienas... Moteris išgyveno ir dėl nepakankamos paauglių sūnų priežiūros, ir dėl penkiamečio pagranduko... Būdavo, Saulė pražliumbdavo ištisą dieną... Per tuos pustrečio mėnesio, praleistus Anglijoje, ji visa pražilo...
Žodžiu, lietuvaitė jautėsi patekusi į pragarą ir neįsivaizdavo, kaip iš jo ištrūkti. Kartą Saulė, galutinai praradusi savitvardą, vidury laukų ėmė visa gerkle šaukti, įvairiomis kalbomis (daugiausia - "rusiškais penkiaaukščiais") keiktis, plūstis. Trumpam palengvėjo...
Kodėl "nenuvažiavo stogas"?
Pasak Saulės, bene vienintelis dalykas, suteikiantis jėgų į užsienį dirbti išvykusiems tautiečiams, yra bendri vakarėliai, per kuriuos galima bent šiek tiek atsipūsti, atsipalaiduoti. Užsienyje lietuviai esą visai kitokie nei namuose - labai draugiški, nepavyduoliai, paslaugūs, vienas kitą atjaučiantys. Suėję draugėn tautiečiai, be abejo, pasivaišindavo viena kita taurele, pašokdavo, padainuodavo, šiaip linksmai pasišnekėdavo. Vyresnio amžiaus Saulei svetimi vyrai nerūpėjo (ji turi šeimą), o štai netekėjusios merginos bemat susiporavo. Tiesa, lietuvaitės mieliau draugaudavo su anglais (viena po kurio laiko net ištekėjo už pas tą patį Klarką dirbančio "traktoristo" brito), tad lietuviams vyrukams, girdi, tekdavo gerokai pasukti galvą, kad pavyktų kokią suvilioti. Ką čia slėpti - moters arti ilgai nejautę, "spaudimą smegenyse" kenčiantys vyrai darėsi pikti, irzlūs, nervingi, priekabūs... Pasitaikė ir konfliktų, ir net muštynių...
Pakeliui į namus - juokas ir ašaros
Nepavydėtiną Saulės būseną netruko pastebėti bendradarbės. Jos moterį užjautė, tačiau niekuo negalėjo padėti. Anglijoje pratempusi pustrečio mėnesio (vietoj sutartų pusės metų) Saulė nusprendė žūtbūt iš čia dingti. Klarko atstovui Deividui pasisakė, kad šeimoje netikėtai kilo begalė rimtų problemų, ir paprašė išleisti gražiuoju... Jei ne - per vertėją įspėjo - pabėgsianti! Deividas akylai nužvelgė apsiverkusią nelaimingą moterį ir... sutiko! Sugrąžino pasą, pakeitė lėktuvo bilietą.
Iki oro uosto Saulė šiaip taip atsikasė, ir tik patekusi į milžiniško ploto statinį susirūpino, kur reikės surasti skrydžio registracijos takelį.
- Tuo momentu nemokėdama anglų kalbos pasijutau lyg visiška debiliukė, - atvirai pasakojo Saulė. - Bilietą rankoje turiu, bet kas ant jo parašyta - neįsivaizduoju; laikas bėga, tuoj lėktuvas išskris, o aš, visiškai sutrikusi, vėplinėju iš vieno kampo į kitą ir bliaunu...
Dar kiek tuščiai paslampinėjusi Saulė, jau balsu kūkčiodama, riktelėjo prieš akis pasirodžiusiai uniformuotai pareigūnei: "Help me!" (angl. - padėkit man). Kantri oro uosto darbuotoja pravirkusią moterį nuramino ir kažką parašė ant lapelio. Saulei net akyse nušvito: prisiminė turinti žodynėlį, skubiai jį išsitraukė... O Dieve, viskas gerai, lėktuvas vėluos, tai ir reiso numeris ekrane kol kas neskelbiamas!
Galų gale susiradusi reikiamą takelį Saulė priėjo prie registracijos pulto. Tas kad pradės cypti! Saulė pašiurpo, pamanė, kad "sucypė" paslėpti Anglijoje taip sunkiai užvargti keli šimtai svarų. Kas bus, kai lieps juos ištraukti? Moteris puolė į paniką... Tačiau pareigūnas ėmė kraustyti krepšį. Nieko bloga neradęs mostelėjo eiti tolyn...
Mokesčių nesugrąžino iki šiol
Nors Saulės K. legalaus įdarbinimo užsienyje darbo sutartyje, be kita ko, buvo parašyta, jog visi darbuotojų nusiskundimai yra nedelsiant ištiriami (vienas iš tokių nusiskundimų - darbdavio blogas elgesys su darbininku), pasak Saulės, tai tik tuščiažodžiavimas, masalas lengvatikiams. Kur, girdi, vargšas lietuvis pasiskųs, jei beveik visi iš tos grupės nemokėjo anglų kalbos, jei kone kasdien girdėjo grasinimus išsiųsti į "ubagynę Lietuvą", jei, įkurdinti vidury laukų (iki artimiausio miestelio - apie 30 kilometrų), net neįsivaizdavo, kurioje Anglijos pusėje to užtarimo reikėtų ieškoti...
Ir dar viena bėda. Pagal Didžiojoje Britanijoje veikiančius įstatymus, priklausomai nuo darbdavio ir vietinės Mokesčių inspekcijos, darbininkui sugrąžinama dalis iš jo atlygio išskaičiuotų mokesčių. Tai padaroma, kaip buvo nurodyta sutartyje, darbininkui dar esant Anglijoje arba jau sugrįžus namo (darbo sutarčiai pasibaigus). Būtent dėl šios priežasties darbininkui būtina turėti sąskaitą banke - kad mokesčių institucijos galėtų pervesti pinigus. Nors Saulė viską padarė kaip buvo liepta, 250 svarų (tokia susidarė suma jos darbo Anglijoje laikotarpiu) jai niekas nepervedė iki šiol. Maža vilčių, kad tai bus padaryta ir ateityje. Kaip moteris sužinojo, dar didesnės sumos neatgavo ir kitos tautietės, išdirbusios visą sutartyje numatytą laiką.
- Trumpai tariant, anglai, padedant tarpininkams iš Lietuvos, mane "išdūrė" per visus galus, - nerinkdama švelnesnių žodžių išpoškino Saulė. - Štai ir tikėk, "biednas", todėl "durnas", o "durnas", nes "biednas", žmogau, kad, legaliai įsidarbinęs neturėsi jokių problemų... Anglui lietuvis - antrarūšis vergas, kurį galima išnaudoti nesibaiminant jokių sankcijų...
