Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kaunietei Angelei Rudžianskaitei taip dažnai teko keisti gyvenimą iš pagrindų, jog ji mano gyvenanti jau 400 metų... Pirmasis vyras paliko su trijų savaičių sūneliu, antrasis netikėtai mirė. Galiausiai moteris pateko į baisią autoavariją.
"Dekabristė"
Pirmasis smūgis iki tol ramiai tekėjusiame Angelės gyvenime buvo išdavystė. Vyras sugalvojo išvažiuoti dirbti į Tolimuosius Rytus, už dešimties tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Nors Angelė turėjo biologės diplomą ir garantuotą darbo vietą Lietuvoje, ji patraukė paskui sutuoktinį. Deja, po kiek laiko Rusijos platybėse liko vienui viena - be artimųjų, be draugų, be pajamų, tik su trijų savaičių sūneliu ant rankų. Vyras susižavėjo kita. Atsidūrus tokioje situacijoje, jauna moteris buvo priversta visiškai pakeisti savo požiūrį į gyvenimą, nes nebuvo nieko, kas tuo metu galėjo ištraukti ją iš tos juodos duobės. Svarbiausią vaidmenį čia suvaidino sūnelis - moteris suprato, jog visų pirma turi gyventi dėl jo... Vėliau Angelė prisipažins, jog be Dievo pagalbos su šiuo sunkiu uždaviniu ji nebūtų susidorojusi. Be to, pagal horoskopą ji - ožiaragis, o tai reiškia - kovotoja...
Viena su kūdikiu ant rankų
Laikas bėgo. Angelė sutiko kitą žmogų - biologą, kaip ir ji pati, labai išsilavinusį, kultūringą, mokėjusį penkias užsienio kalbas. Ištekėjo, susilaukė antro sūnelio. Naujoji šeima apsigyveno Maskvoje pas Angelės uošvius - labai aukštos kultūros žmones, kurie didžiavosi turį marčią lietuvaitę. Ši rusų inteligentų šeima Angelę labai gerai priėmė, ja nuoširdžiai rūpinosi, palaikė. Anyta supažindino su rusų kultūra, literatūra. Gyventi tapo labai įdomu. Tačiau laimė ilgai netruko. 1986-aisiais, praėjus ketveriems metams po sutuoktuvių, nuo apendicito staiga mirė antrasis Angelės sutuoktinis. Tai atsitiko vien dėl medikų kaltės - šie nesugebėjo laiku nustatyti tikslios diagnozės...
Angelė vėl liko viena, tik šįkart - su dviem kūdikiais ant rankų. Štai tada ir iškėlė sau klausimą - ką gali jiems duoti, kai nėra nė vieno vaikų tėvo, kai pati - toli nuo gimtinės. Taigi po ilgų apmąstymų ir svarstymų galiausiai nusprendė grįžti į Lietuvą. Tai atsitiko 1989 metų vasario 16-ąją - per antrojo sūnelio gimimo dieną. Labai padėjo antrojo vyro tėvai. Dėl mirusio sūnaus šeimos jie iškeitė turėtą puikų butą Maskvoje į du mažesnius, kurių vieną padovanojo Angelei. Jį moteris išsikeitė į panašų butą Kaune.
Tuo metu vyresniajam sūnui Tomui buvo 10, jaunėliui Romanui - šešeri metai.
Geros palūkanos
Grįžusiai į Lietuvą Angelei vėl teko viską pradėti nuo nulio, nes naujajame bute jos laukė tuščios sienos... Kadangi gyvendama Maskvoje moteris dirbo Visasąjunginiame kardiologijos institute, ji buvo tiesiogiai pervesta dirbti į Kauno medicinos instituto Žmogaus anatomijos katedrą laboratorijos vedėja, vėliau perėjo į Anatomijos muziejų.
- Aš nepadariau karjeros, neapsigyniau disertacijos, dėl ko paskui buvo labai sunku (ypač medicinoje, kai neturi laipsnio), - be jokios širdperšos ramiai konstatuoja Angelė. - Savęs vėliau vis klausdavau - o gal, palikus vaikus mamai, reikėjo pulti rašyti disertaciją? Tačiau ar jiems to reikia?
Angelė iki šiol prisimena savo antrojo vyro žodžius, jog vaikai yra kapitalas, kuris vėliau duoda palūkanas. Moteris įsitikinusi, jog tas palūkanas ji jau gavo... Angelė tiesiog gyveno dėl vaikų - kartu su jais leisdavosi į žygius dviračiais, kartu keliaudavo į mišką - virtuvėje praleisdavo mažai laiko. Kai paklausdavo, ko sūnūs labiau nori - cepelinų ar kelionės į gamtą, šie visada pasirinkdavo išvyką... Trijų asmenų šeimai tie laikai nebuvo lengvi - nuolat stigo pinigų, tačiau Angelė sukosi kaip išmanydama. Be to, ją rėmė tėvai, tie patys uošviai, su kuriais moteris palaikė gražius ryšius... Tik po kurio laiko moteris suprato, jog niekada gyvenime nereikia džiaugtis tuo, ką turi. Kartą, po antrojo vyro mirties praėjus lygiai dešimtmečiui, Angelė pasidžiaugė bendradarbiams, jog ji labai laiminga, turi sveikus vaikus ir pati yra sveika. Tačiau po dviejų dienų moteris pateko į avariją, kuri ją visam laikui prikaustė prie vežimėlio.
Nauja užduotis: išgyventi
- Toks jausmas, lyg būčiau pateikusi ataskaitą Dievui. Jis suprato, kad paskirtą uždavinį įveikiau, ir davė man kitą, - taip tragiškai pasibaigusią autoavariją įvertino Angelė.
Jos sūnūs atostogavo pas močiutę Vilkijoje. Tuo metu vyko Atlantos olimpinės žaidynės, todėl vaikai paprašė mamos atvežti televizorių, nes močiutės blogai rodė. Angelę į Vilkiją vežė pažįstamas vyriškis. Staiga kelyje, kur nebuvo nė menkiausios kliūties, vairuotojas sumaišė greičio ir stabdžių pedalus. Automobilis nuvažiavo nuo kelio, apvirto ir užsidegė. Per kelias akimirkas iš jo galėjo likti tik metalo laužo ir pelenų krūva...
- Galiu pasakyti, jog numirti labai lengva, - prisipažįsta Angelė. - Stiprus smūgis ir tu - kažkokioj euforijoj... Aš nebuvau praradusi sąmonės, viską mačiau, tačiau, matyt, šoko būsena žmogų apsaugo nuo skausmo ir išgyvenimų. Mačiau, jog dega mano koja, kurią pati gesinau savo rankomis. Sėdėjau apvirtusiame degančiame automobilyje, tačiau negalėjau nei pajudėti, nei iš jo išlipti... Tuo metu pro šalį važiavo Kauno "Stumbro" darbuotojas Sigitas Klėjus su draugu. Dėkui jiems - vyrukai mane ištraukė pro priekinį mašinos langą ir nuvežė į Kauno klinikas. Jeigu ne jie... Mat kuomet dega automobilis, viskas labai greitai baigiasi...
Angelė buvo ištikta tokio šoko, jog nesuprato, kas dedasi aplink, ar apskritai ji gyva, tačiau medikų žodžius įsiminė visam gyvenimui. Studijuodami rentgeno nuotraukas šalia stovėjusiems sužalotosios artimiesiems jie be gailesčio pareiškė, jog moteris išgyventi neturi jokių šansų. Angelė mano, kad tokių dalykų medikams sakyti nederėtų - tai būtų galima pasakyti, kai žmogus išsikapstė...
Kažkokio stebuklo dėka Angelei pavyko sukaupti paskutines jėgas, paliesti buvusio pirmojo vyro ranką (sužinojęs apie nelaimę, jis kartu su savo motina atvyko į ligoninę) ir paprašyti, kad jeigu ji mirtų, užauginti vaikus... Dvi savaites moteris balansavo ties gyvybės ir mirties riba. Ji matė nieko gero nesakančius gydytojų veidus, tačiau kuo toliau, tuo labiau tikėjo, jog išgyvens. Juk pirmiausia to reikėjo sūnums...
Ligoninėje Angelė praleido 9 mėnesius. Žaizdos ir lūžiai sugijo, tačiau apatinė kūno dalis nuo pažastų liko paralyžiuota. Pasikeitusio gyvenimo sunkumus moteris ypač pajuto grįžusi į namus. Čia ji buvo atvežta, numesta ir palikta likimo valiai. Vėl viską reikėjo pradėti nuo pradžių, kur tokios negalios ištiktiems žmonėms niekas nepritaikyta, kai vaikai nežino, kaip dabar elgtis su mama... Tačiau be pačių paprasčiausių problemų, susijusių su higiena, buitimi, Angelę labiausiai kankino skausmas. Atrodo, keista, kaip gali gelti, skaudėti lyg ir negyvą kūno dalį, tačiau medikai į šį klausimą atsakyti negali. Iki šiol jie negali pasiūlyti jokios nuskausminamosios priemonės - šio skausmo neįveikia niekas.
- Jį jausiu visada, tiek, kiek galėsiu su juo gyventi, - liūdnai konstatuoja nelaimės ištikta moteris. - Tas skausmas varo iš proto, nė minutei neleidžia užsimiršti, negali per jį dirbti, skaityti, bendrauti... Sunkiausia mokytis su juo gyventi... Stebiu save veidrodyje ir matau - praėjo metai, o mano veidas darosi vis pilkesnis, atsiranda vis daugiau raukšlių. Tai - nuo skausmo... Vienintelė laimė - per dieną nuvargus vakare griūti į lovą ir išmiegoti iki šeštos septintos ryto. Aišku, naktį reikia vartytis, kad nesusidarytų pragulos, paskui ryte maždaug pusantros valandos dirbti su visiškai sustingusiu kūnu, jį masažuoti savomis rankomis, kad galėtum išlipti iš lovos...
Nepavydėtina situacija
Nuo avarijos praėjo septyneri metai, tačiau tik dabar Angelė mano iš naujo atkūrusi normalius santykius su avarijos kaltininku. Moteris prisipažįsta, jog tai padaryti buvo sudėtingiau, negu pradėti gyventi iš naujo. Jos dažnai klausia - o kaip jis? Į tai Angelė atsako, jog kai kas mano, jog jos fizinė kančia yra didesnė už to vyriškio dvasinę kančią, tačiau ar įmanoma įvertinti jo išgyvenimus... Moteris įsitikinusi, jog vyriškio situacija - nepavydėtina, todėl jam už viską atleido ir neturi jokių pretenzijų... Be to, jis Angelės nepamiršo, padeda materialiai kiek gali.
Būna valandėlių, kai Angelė klausia: Dieve, kodėl pas mane niekas neužeina, nepaklausia, ar man ko nors netrūksta... Vaikai mokosi - vienas mokykloje, kitas - universitete. Jie užimti savais rūpesčiais. Moteris yra sutikusi žmonių, kurie prisipažino po tokių nelaimių praradę visus draugus, tačiau Angelė tvirtina praturtėjusi trigubai - išliko seni draugai, prisidėjo medikai ir dar visa neįgaliųjų kompanija, į kurią ji įsiliejo. Moteris nė kiek neperdėdama teigia esanti labai laiminga. Tie, kuriems ji nepatinka - neateina. Ją aplanko tik geri žmonės ir draugai.
- Kuomet užsidarai savyje ir negali žmogiškai bendrauti - viskas... - sako Angelė. - Todėl ir pradėjau visiems skambinti bei prašyti - lankykit mane, nes taip toliau gyventi nebegaliu. Beje, manau, kad ir aš žmonėms kažko duodavau, nes turėjau tam tikros patirties. Taigi prireikė dvejų metų, kad save pakeisčiau...
Tarp likimo brolių
Taip pamažu Angelė įsitraukė į labai aktyvią veiklą. Ji labai dėkinga Kauno medicinos universiteto rektoriui Viliui Grabauskui, kuris išsaugojo darbo vietą, visapusiškai remia jos visuomeninę veiklą. Ne vienerius metus sūnus Angelę ant rankų nešiodavo į trečiajame aukšte esantį jos darbo kabinetą. Galiausiai ji suprato, kad reikia keisti darbą, nes toji aplinka, buitinės sąlygos jai nepritaikytos. Angelė perėjo dirbti į Lietuvos medicinos istorijos informacijos muziejų. Moteris turi daugybę draugų muziejininkų visame pasaulyje, yra užmezgusi labai stiprius ir naudingus tarptautinius ryšius, vyksta į seminarus, dalyvauja diskusijose, skaito paskaitas.
- Mano draugai labai daug į mane investavo, - šypsodamasi prisipažįsta Angelė. - Štai vyksta konferencija Rygoje, o aš ten kviečiama dalyvauti. Taigi atvažiuoja draugai olandai, paima mane, nuveža į Rygą, kur perskaitau paskaitą, paskui parveža namo, o patys grįžta į Olandiją. Tokių pavyzdžių galiu pateikti daug. Svarbiausia, kad užsieniečiai padeda įgyvendinti savo programą - puoselėti gražias muziejų tvarkymo tradicijas, dalintis patirtimi...
Angelė prisipažįsta, jog tokios kelionės nėra lengvos. Ji priversta išsėdėti vežimėlyje 8-10 valandų, susiduria su įvairiausiomis buitinėmis problemomis, pavargsta tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kuomet mato aplink save kokius 20 žmonių, kurie pasiryžę padaryti viską, kad galėtų padėti, ji su viskuo susitaiko, pasitempia ir atiduoda visas savo jėgas.
Angelė nenusišalino nuo savo likimo brolių. Ji aktyviai dalyvauja Lietuvos paraplegikų asociacijos Kauno skyriaus veikloje, kaip neetatinė laikraščio "Bičiulystė" korespondentė bando kelti į viešumą ir spręsti visas tas problemas, su kuriomis susiduria neįgalieji, užsiima švietėjiška, kultūrine veikla. Pati patyrusi, jog bėdos ištiktam žmogui niekas neskuba į pagalbą, nepadeda susipažinti su įstatymais, numatančiais daugelį teisių ir socialinių garantijų, kartu su žinoma psichologe Laima Sapežinskiene Angelė paruošė psichologinės pagalbos ištikus krizei projektą. Jam įgyvendinti Kauno miesto savivaldybė skyrė 12 000 litų. Tos žinios - informacinės medžiagos paketėlis, labai pravartus nelaimių ištiktiems žmonėms...
Gyvenimas Angelei labai panašus į kinų raštą - hieroglifai tokie įdomūs ir tokie gražūs, tačiau jų prasmės ir reikšmės ji nesupranta...
