Irena ZUBRICKIENĖ
- Dabar, kai senstu, jau nesmagu man čia, - prisipažino vienišės ir atsiskyrėlės gyvenimą pasirinkusi Janina Lelešiūtė (72 m.), gyvenanti itin atokioje, sunkiai prieinamoje Šlavančių kaimo (Marijampolės sav.) vietoje, - bet ką nors keisti nebeįmanoma: nebeturiu jokių artimų giminių, o mano paramstytos lūšnos niekas juk nenupirks, kad galėčiau įsikurti jaukiau ir arčiau žmonių.
Janina - vienintelė Igliaukos seniūnijos gyventoja, kuriai seniūnijos darbuotojai kaskart vežioja geriamąjį vandenį. Anot Janinos, pats seniūnas Vytautas Baltušnikas kadaise nupirko tris bidonus, kuriais atvežama vandens į jos sukiužusį, bebaigiantį sugriūti vienkiemį. Esą prieš kokius 8 metus nugriuvo persenęs medinis šulinio, buvusio prie namų, rentinys ("kaimyno atitrūkęs bulius kanopa nuspyrė"), bet kurį laiką dar buvo galima šiaip taip prisisemti vandens, o vėliau vanduo visai išdžiūvo. Iš pradžių buvo žadama vienišai gyventojai padėti dėl naujo šulinio, bet vėliau, trūkstant pinigų, pasirinktas kitas variantas. Taigi jau kokius 5 metus Janina kas mėnesį sulaukia seniūno, socialinės darbuotojos ar seniūnijos vairuotojo - visų, kas važiuoja pakeliui, atgabenančių "skystą dovaną". Švarą ir tvarką pripažįstanti Janina pasakojo, kaip taupo vandenį, kaip išmokusi susiplauti indus, kad be reikalo neprapultų nė vienas vandens lašas. Sunkiausia Janutei žiemą, kai užpusto. Tada prie jos namuko privažiuoti neįmanoma - esą nors imk ir tirpdykis sniegą viralui...
- Kai lyja, tai jau tada man rojus! - kaip vaikas džiaugėsi pasakodama Janina. - Išnešu visus indus, kiek namuose turiu, ir į juos prilašnoja vandens. Tada ir skalbiu, ir kampus valausi, ir maudausi. O atvežtą vandenį taupau tik maistui gamintis ir atsigerti.
Taupydama Janutė (taip ją vadina aplinkiniai) gyvena nuo pat vaikystės. Kiek atsimena, to visada mokė tėvelis. Vyriškis tris savo vaikus užaugino vienas, nes visai dar jaunas liko našlys. Janutė be mamos užaugo nuo 12 metų. Ji ir šiandien džiaugiasi, kad tėtis 25 metus gyveno vienas - pasakomis išgarsintos podukros dalios mergaitei neteko patirti.
Kitas ryškus vaikystės prisiminimas ir "palikimas" - nelygi penkiametės Janutės kova su kaimynės užpjudytu aršiu vilkiniu šunimi, kuris mergaitei taip sudraskė koją, jog prireikė net kelių operacijų, kol galiausiai liko ženklūs įdubimai kojoje ir... invalidumas visam gyvenimui. Esą jeigu tėvai būtų iš karto kreipęsi į gydytojus, gal būtų kitaip, bet jie gydė patys, o medikams dukrelę parodė tik tada, kai jau pradėjo gesti šuns sužalotas kojos kaulas. Keliose vietose stipriai perkąsta koja galiausiai liko šešiais centimetrais trumpesnė, todėl vaikščiodama Janutė pastebimai raišuoja. Be lazdelės moteris žingsniuodavo tik jaunystėje. (Bet fotografuodamasi guvuolė skubiai numetė lazdą į šoną, kad "visi, kam nereikia, nematytų"!)
Toliau savo kiemo Janutė nevaikšto - jau apie 12 metų ji nebuvo savarankiškai išėjusi iš savo kaimo: kai prispiria rimtas reikalas, pavežioja rūpestingi ir visuomet prisišaukiami seniūnijos darbuotojai. Štai ir tądien, kai lankėmės pas Janutę, ji ką tik buvo parvežta iš Igliaukos ambulatorijos - pasitikrinusi nuolat aukštą kraujospūdį ir įsigijusi naują porciją vaistų šiai ligai gydyti. Kartu moteris medikams užsiminė, kad jai reikėtų ir vaistų nuo dantų skausmo. Mat prieš kelias savaites Janutė pati išsitraukė skaudėjusį... krūminį dantį. Apie "operaciją" pasakojo kvatodamasi:
- Nusivijau iš storo siūlo špagatą, vienu galu stipriai apsukau dantį, kitą galą pritvirtinau prie vinies palangėje ir, du kartus gerokai truktelėjusi, išlupau tą bjaurybę - kiek gi galėjau kęsti skausmą? Paskui kelias dienas iš danties kraujavo, bet aš neišsigandau. Tik kad vis dar labai skaudėjo, buvo patinę. Po poros savaičių praėjo. Tai jau ketvirtas dantis, kurį išsitraukiau pati!
Kantrybės ir ištvermės Janutė sakė turinti irgi nuo ankstyvos vaikystės: gimusi labai sveika ir stipri, lakstyti pradėjusi nuo 7 mėnesių, o dvimetė jau be baimės ir priežiūros laipiodavusi į antrąjį aukštą vedusiomis kopėčiomis! Anot pačios, ūgtelėjusi ji buvo pats smarkiausias vaikas kaime. Mergytės guvumą sustabdęs jau minėtas incidentas su šunimi. Janutė sakė, kad tą vilkšunį užpjudė draugės, su kuria abi susipyko dėl lėlės, močiutė - "bjauri senė". Jeigu ne kaimynas, šuo būtų mirtinai sudraskęs Janutę...
- Oi, turėjau aš tų vyrų, bet visus pravijau! - žaismingai krizendama atsakė Janutė, paklausta, ar dėl kojos negalios truko vaikinų dėmesio ir todėl paliko vieniša. - Tai "pijokas", tai valkata, tai tinginys prikibdavo - vienas "brokas". Bet du kartus buvau įsimylėjusi ir aš. Pirmą kartą buvau devyniolikos, tai labai išgyvenau, nes mano meilė buvo silpnos širdies ir numirė. Paskui - būdama 23. Įsimylėjau keturiasdešimtmetį vyrą. Tėvelis mane gėdindavo, kad jaunikis man į tėvus tiktų, bet meilė nuo to dar neišgaravo. Ji dingo, kai supratau, kad man mylimasis skiria tiek pat dėmesio, kiek ir taurelei. Net slapstytis turėdavau nuo jo, kad nepasiduočiau - o jis dar ilgai atkaklus buvo!
Taip ir liko Janutė viena, visus vyriškius "išbrokavusi" ir atstūmusi. Pačios teigimu, iki šiol nė vieno nepalytėta ir kūniškos meilės nepažinusi. Moteris sakė nesigailinti ir to, kad liko bevaikė - esą "tie bostrai" ne visada yra motinų laimė.
Janutės laimė - troboje kartu gyvenančios dvi katės ir šuo Topas, peles ir žiurkes gaudantis "ne prasčiau nei tos dvi aštrianagės". Paukščių ir gyvulių vienišė jau senokai nelaiko. Jos kasdienybė sukasi nedideliame kambarėlyje, atstojančiame ir virtuvę, ir miegamąjį, ir saloną. Prie lango stovi stalelis, čia pat - radijas ir televizorius, dujinė viryklė. Viskas pasiekiama nežengus nė žingsnio į šalį. Tik iki šaldytuvo - keli žingsniai. Taip ir leidžia dienas Janutė, nežinia ko laukdama. Moteris džiaugėsi turinti gerų pažįstamų žmonių, kurie jos nepamiršta - retkarčiais aplanko, atveža įvairių pirkinių už jos paduotus pinigus, pabendrauja. Janutė labai linkusi šnekėtis, dalintis prisiminimais ir yra gana patikli. Paklausta, ar nesibaimina kada nors patekti į sukčių, ieškančių patiklių vienišių, rankas, Janutė tik skėstelėjo rankomis:
- Ko man bijoti, jei nė vieno cento namuose neturiu - visa pensija pas mano rūpintoją, kuri kas savaitę atveža man maisto ir visko, ko paprašau. - Nusikaltėliai lanko tik tuos žmones, kurie turi pinigų. O ką jie iš manęs paimtų - mano negalią?..
Skurde ir varge savo laimę radusi vienišė, prasitarusi, kad darosi vis sunkiau šitaip gyventi, tvirtino "jokia mada" nenorinti į jokią senelių prieglaudą, kol dar pati apsitarnauja, kol dar nepabodo svetimiems jai vandenį vežioti, kol gali išsivirti uogienių ir prisikaupti žiemai daržovių, kol sveikata nepaguldė į patalą. Laiką kasdien ji stumia megzdama staltiesėles, megztinius, vilnones kojines, siaurindamasi kieno nors atiduotus drabužius ir šlubčiodama aplink savo lūšnelę bei dairydamasi į horizontą. Ir nors Janutės žodis tvirtas: "nieko netrūksta, nieko nereikia", bet širdies kalba - tik pačiai žinoma: ji turbūt nuolat kažko ilgisi...
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Janutė Lelešiūtė nepavydi žmonėms prabangos ir prašo jiems Dievo palaimos
