Daiva NORKIENĖ
Praėjusią savaitę Seime įvykusi konferencija "Aš prieš smurtą" paskatino pasidomėti, ar valdžia ir teisėsauga pajėgios realiai spręsti smurto prieš moteris ir vaikus problemą. Šiame rašinyje - ne tik seimūnų, mokslo žmonių, dirbančiųjų socialinį darbą mintys apie smurtą šeimoje. Skaitytojams siūlome šiurpų Vilniaus gyventojos Irenos Frolenkovos (38 m.) pasakojimą apie pragarą, kurį ji šešiolika metų kentė su savo vyru karininku.
Svajonė
- Dar mokydamasi vidurinėje svajojau turėti pulkelį vaikų. Ne mažiau kaip dešimt, - prisimena I. Frolenkova. - Maniau nieko nėra gražiau už laimingus vyrą ir žmoną, kurie už rankučių vedasi dailiai papuoštas savo atžalas, kad nieko nėra gražiau už meilę... Aš net vardus savo būsimiems vaikams galvodavau. Sakiau, jeigu pirmoji gims duktė, pavadinsiu Tatjana... Kaip manote, kiek tų mano troškimų vėliau išsipildė?
Irena, kuri ir šiandien tebėra išvaizdi, gana jaunatviška moteris, kadaise buvo graži panelė. Šokiuose ją pastebėjo kiek vyresnis Sergejus Frolenkovas, Vilniuje dislokuoto sovietų armijos dalinio karininkas. Vėliau su savo Sergejumi Irena susilaukė vienuolikos vaikų (dvyliktasis gimė nebe iš šios santuokos). Pirmoji buvo duktė. Pavadino ją, žinoma, Tatjana. Bet tai, ko gero, ir viskas, ką iš buvusios santuokos Irena prisimena gražaus. Vyras pasirodė besąs sadistas.
- Jam reikėdavo pamatyti mano arba vaikų kraują, kad pajustų pasitenkinimą. Gyvenau su "vampyru", - taip (žinoma, perkeltine prasme) moteris apibūdino savo sutuoktinį.
Per šešiolika metų Sergejaus dėka ji "triskart buvo kitame pasaulyje", iš vyro nagų ją ne kartą vadavo specialiosios policijos pajėgos, teko ištverti net ir tai, kad vyras į namus jos akivaizdoje vesdavosi prostitutes, o vieną iš mažamečių dukterų pavertė savo sugulove...
Pirmąkart labai žiauriai savo moterį Frolenkovas sumušė, kai ši dar buvo nėščia su Tatjana. Abu vakare ėjo iš cirko, kai Sergejui pasivaideno, kad ji "per ilgai žiūrėjo ne į sceną, o į kažką kitą". Nors įsčiose jau spurdėjo jo būsimasis pirmagimis, parmetė ant žemės ir suspardė. Ką iš pat kūdikystės matė Tatjana (šiandien ji jau suaugusi labai graži mergina)? Beribį tėvo smurtą ir mamos kančias. Būdama trejų metukų ji net buvo pabėgusi iš namų, nes negalėjo ištverti tėvo siautėjimo. Tada pėsčia iš Justiniškių mikrorajono (keliolika kilometrų) atėjo pasislėpti pas Kalvarijose gyvenančią močiutę.
Andrejus gimė "iš mamos skausmo"
Tąkart Irena laukėsi sūnaus Andrejaus, buvo devintą mėnesį nėščia. Vyras iš darbo grįžo girtas ir piktas. Pradėjo mušti dar namo laiptinėje, prie šiukšlių nuleidimo vamzdžio.
- Mano galva tada buvo tapusi kvadratine ir mėlyna, o iš ausų, nosies, gerklės pylėsi kraujas, - su ašaromis prisimena I. Frolenkova.
Jai pavyko ištrūkti, iš penktojo aukšto nušliaužti pas pirmajame gyvenančią draugę, tačiau netrukus už durų pasigirdo smarkus beldimas. "Išlįsk gražiuoju, arba aš išlaušiu duris!" - už durų staugė įniršęs karininkas (tuo metu, beje, buvęs atsakingas už armijos kursantų auklėjimą). Dvigubas svetimo buto duris jis iš tikrųjų išlaužė ir žmoną, kuriai ir taip dėl smegenų sukrėtimo buvo reikalinga skubi pagalba, bandė pasmaugti.
- Jis aprimdavo tik tada, kai pamatydavo mano kraują arba artinantis agoniją, - pamena Irena. - Ne kartą blėstant sąmonei mačiau jo veide šypseną ir pasitenkinimą.
Paskutiniu momentu ją išgelbėdavo atsitiktinumai. Tąsyk specialiųjų policijos pajėgų būrys, kurį iškvietė kaimynė, spėjo laiku. Karininkas buvo išvežtas išsiblaivyti, o jo žmona atsidūrė reanimacijoje. Medikai tada svarstė, ką gelbėti: vaikelį ar mamą? Andrejus į pasaulį atėjo pirma laiko ir be jokių gyvybės žymių. Laimė, buvo atgaivintas, tačiau jo psichika pakenkta: berniukas auga labai nervingas, susijaudinus užsikerta kalba.
Lipdukai
Traukiantis iš Lietuvos sovietinei armijai, Sergejus buvo perkeltas į Sankt Peterburgą. Drauge su juo išvažiavo ir Irena. Tiesa, ji pasiliko Lietuvos pilietybę. 1994 metais, laukdamasi Natalijos, I. Frolenkova keliems mėnesiams parvyko į gimtinę pasikeisti paso ir pagimdyti. Mėnesiai tėvynėje be sadisto vyro Irenai buvo tarytum rojus. Tuo tarpu su tėvu likę vyresnieji vaikai atkentėjo "už tris". Neturėdamas "po ranka" pačios, karininkas smaginosi su vaikais. Kai parvykusi Irena įžengė į šeimos keturių kambarių gerai suremontuotą butą, apstulbo: visos sienos, durys, staktos buvo apklijuotos lipdukais. Sergejui trumpam išėjus, ji ėmė tardyti vaikus: gal šie, prisivedę draugų, taip neskoningai "papuošė" butą? Pasirodė, ne. Taip tėvas paslėpė durklais ir slidžių lazdomis padarytas žymes. Kai nebuvo motinos, jis vakarais vaikus statydavo prie sienų ir indėnišku metodu bandė savo taiklumą: paleidžia peilį ar iš slidžių lazdos pasidarytą "ietį" į sieną ir džiūgauja, kai tie įsminga per plaukelį nuo vaiko galvos.
Mažytė Nataša irgi neilgai džiaugėsi "auksine kūdikyste". Kartą naktį prasidėjo "visuotinis pogromas": girtas tėvas pradėjo visus paeiliui kankinti ir mušti. Iš vežimėlio ištraukęs 9 mėnesių Nataliją, tėškė žemėn ir tol spardė, kol vaikas pasruvo krauju. Tuo tarpu motina vienmarškinė buvo ištempta laiptinėn ir iš penktojo aukšto numesta į antrąjį. Irenai buvo sužeistas stuburas, dėl sumušimo nelaikė šlapimo pūslė. Vos pajudanti, sušalusi, šlapia ji šliaužte pasiekė greta buvusią apleistą statybvietę ir pasislėpė. Minutės ir valandos, įsiklausant į kiekvieną iš namo skindantį garsą, slinko vėžlio greičiu, ramybės nedavė kraupios mintys: ar ten, namuose, dar liko gyvų? Šalčio, nors buvo vasario mėnuo, speigas, ji nejautė. Staiga atsidarė laiptinės durys ir ant slenksčio pasirodė basi bei pusnuogiai jos vaikai, ant rankų nešdami kruviną, tačiau gyvą Natašą. Kažkas iškvietė miliciją ir specialiosios paskirties į lietuvišką "Arą" panašus gerai treniruotų karių būrys ištraukė bute užsibarikadavusį karininką. Vyriškis buvo "nubaustas" - penkiolika parų praleido areštinėje. O jo žmonai Sankt Peterburgo milicijos poskyryje, kur ji paliko pareiškimą, buvo pasakyta: "Tau pas mus nepatinka - važiuok į savo Lietuvą. Juk tu tos šalies pilietė, ar ne?" Ir viskas. "Bėgsiu!" - pamanė ir padavė pareiškimą skyryboms. "Maištas" baigėsi tuo, kad moteriškė dešimt mėnesių gydėsi įvairiose ligoninėse, o neturėdamas ką veikti tėvelis ėmė prievartauti vieną iš dukterų. Nuo dešimties metukų!
- Jis mano akivaizdoje į namus vesdavosi prostitutes, tačiau negalėjau nieko pasakyti. Buvau jam vergė, "bokso kriaušė" įtūžiui išlieti, o gaudavau vien už tai, kad, vyro žodžiais tariant, jam "panižo kumščiai".
Valentino diena
1997 metais I. Frolenkova slapta nuo vyro kalbino vaikus grįžti į gimtąją Lietuvą. Keturi, kurie buvo savotiški tėvo "numylėtiniai" (tarp jų - sugulove paversta mergytė), liko Rusijoje. Su kitais septyniais Irena įsėdo į gimtinėn vykstantį traukinį.
- Kol dar laukėme Sankt Peterburgo perone, - prisimena moteris, - mažiai iki skausmo pirštukais įsikirto man į kojas ir meldė, kad jei vysis tėvas, jų neatiduočiau. Vilniuje atsiradome vasario 14-ąją, Valentino dieną.
Visą mėnesį Irena ir vaikai guldavosi į lovas... su striukėmis ir batais! Prieš užsnūsdami gerai apgalvodavo galimus pabėgimo kelius (o jeigu atvažiuos tėvas?!). Sergejus iš pradžių siuntė grasinančius laiškus, tačiau vėliau žinios (net ir tokios) iš Rusijos nutrūko. Vilniaus teismas, vyrui nedalyvaujant, nutraukė Irenos santuoką.
Pagalba
Šią istoriją skaitytojams papasakojome ne šiaip sau. Irena - tvarkinga, negerianti, nerūkanti, vaikų gatvėse neišbarsčiusi moteris. Vertinant krikščioniškosios ir tautinės moralės požiūriu, ideali kaip pilietė ir motina: gimdo ir gimdys tiek, "kiek Dievas duos iš meilės", savo amžiuje nenužudė nė vienos gyvybės. Apie žurnalistės vizitą Irena iš anksto nežinojo, tačiau ją radome gražiai apsirengusią, kepančią gausiai šeimynai čeburekus. Vaikai - gražiai aprengti, namuose švaru (nors su sugyventiniu ir devyniais vaikais glaudžiasi 15 kvadratinių metrų kambarėlyje). Taigi kas, kada ir kiek šiai beveik pavyzdinei šeimynai pagelbėjo apsiginti nuo žiauraus smurtautojo? Paprasti žmonės ir nevalstybinės organizacijos - taip! O valdininkai, pareigūnai, dvasininkai, įstatymleidžiai - deja, deja...
Kai Rusijoje vyras vėjais paleisdavo vaikams išlaikyti skiriamas pašalpas ir šeima beveik mirdavo badu, Irena... elgetavo. Paprasti žmonės niekada neatsakydavo, šelpė, maitino. Grįžus į Lietuvą vaizdelis labai panašus. Ėjo į Vaikų teisių apsaugos tarnybą prašyti pagalbos, guodėsi, jog pabėgo nuo žiauraus sadisto, o ten negali padėti: "Taigi pabėgai, vaikai - sveiki gyvi, kuo mes čia dėtos?!" Kad gautų vaikams pašalpas, reikėjo skyrybas patvirtinančių dokumentų ir pažymų apie vaikų tėvo atlyginimą (o ką daryti, kai tas tėvas ne tik nesutinka skirtis, nemoka alimentų, bet ir tyčia iš keršto nesiunčia pažymos?). Mes juk ir kalbame ne apie normalią šeimą, dorą tėvelį, o apie smurtautoją, kuriam kenkti yra palaima. Įstatymas tada bejėgis. Beveik badmiriaudama, neturėdama nė lito duonai, Irena patraukė į vieną didelę Vilniaus centre esančią bažnyčią.
- Tėve, mirštu badu. Aš ir mano devyni vaikai, - meldė aukštas pareigas einančio dvasininko (pavardė redakcijai žinoma) daugiavaikė mama.
O šis jai:
- Klausyk, dukra mano. Kam tu paleidai į pasaulį šitiek vaikų, kad negali jų tinkamai užauginti ir apsaugoti? Tu pati esi kalta dėl savo likimo.
Ir davė du litus duonos kepaliukui.
Vilniaus miesto apylinkės teisme ilgai nesutiko jos išskirti su vyru šiam nedalyvaujant (nors tas jei ir būtų į Lietuvą lėkęs iš Sankt Peterburgo, tai tikrai ne tam, kad patvirtintų norįs išsituokti, o greičiau kad atkeršytų). Teisme Irenos tiesos apie vyrą sadistą ir jų patirtas kančias niekam nereikėjo. Tik kai ji sumelavo, kad paskutinieji keli vaikai - ne nuo S. Frolenkovo, o nuo kito vyro, santuoką teismas nutraukė. Beje, į gimtinę parbėgusioms smurto aukoms savivaldybė neskyrė jokio būsto. Tik tada Irena padarė bene vienintelį savo gyvenime nusikaltimą: savavališkai užėmė vieno kambario labai apleistą butuką savivaldybei priklausančiame mediniame avariniame name.
Ireną šelpė, gelbėjo, guodė ne pareigūnai, valdininkai, o paprasti žmonės. Vieną dieną, kai alkana sėdėjo vaikučių apsupta ir meldė Dievo padėti gauti bent duonos, į jos duris pasibeldė nepažįstamoji. Ji pranešė, kad netoliese Šnipiškėse kelios iniciatorės vienišų mamų vaikams atidarė nemokamą vaikų darželį "Nendrė" ir Irena galinti atvesti savo mažus.
- Visą naktį nemiegojau, nežinojau, ar tikėti tokiu stebuklu, - prisimena Irena.
Rytą išprausė vaikus ir nuėjo nurodytu adresu. Nuo tos dienos ji teigia pajutusi, kad pagaliau turi į ką remtis. Jos vaikus nemokamai maitino, vežiojo į baseiną, stovyklas, ekskursijas, dalino labdarą. "Nendrė" skyrė lėšų ir Irenos kelionei Sankt Peterburgan parsivežti vieno sūnaus (kitą teko aplankyti tenykštėje kolonijoje). Drauge važiavo viena minėtos organizacijos darbuotoja. Kai moteriai pasidaro labai sunku, apima depresija (šešiolika "pragaro" metų paliko pėdsaką), ji gali išsiverkti ant savo geradarių peties. Netgi gerų raminamųjų gelbėtojos rekomendavo. Buto, pašalpų reikalai irgi pajudėjo (savivaldybė leido užimtąjį kambarėlį nuomotis). Ir visa tai - nevyriausybinės labdaringos organizacijos dėka.
Visuomenė žiaurėja
O štai ką apie smurtą prieš moteris bei vaikus (ir apie galimybę su tuo kovoti) mano visuomenei gerai žinomi "Akistatos" pašnekovai.
Aloyzas Sakalas, Seimo narys, organizacijos "Gelbėkit vaikus" pirmininkas:
- Prieš kurį laiką norėjome, kad Seimas priimtų specialų prieš smurtą šeimoje nukreiptą įstatymą. Sutinku, jis būtų simbolinis (kiekvieno diržu vaiką auklėjančio tėvo nenubausi ir nesukontroliuosi), tačiau vis tiek tai būtų pozityvu - taip būtų išreikšta Seimo nuostata ir valia. Bet žinot, ką tada atsistojęs pasakė vienas parlamentaras? "Na ką jūs! Argi aš neturėsiu teisės savo vaiko diržu paauklėti?. Ir, aišku, įstatymui nepritarta. O tuo tarpu, mano žiniomis, net pusė Lietuvos vaikų šeimose patiria smurtą.
Giedrė Purvaneckienė, Seimo Šeimos ir vaiko komisijos pirmininkė, Vilniaus universiteto Edukologijos katedros docentė:
- Tokiam įstatymui mūsų visuomenė, matyt, dar nepribrendo. Jeigu tu žmogui kalbi apie smurtą, terorą šeimoje, svarstai, kaip tai išgyvendinti teisinėmis priemonėmis, o tūlas parlamentaras gūžčioja pečiais, ar tai etiška į tai kištis, ar tai nebūsiąs šeimos privatumo pažeidimas. O štai Šiaurės šalys rykšte ir diržu (kaip dabar mūsų kaime) savo atžalas auklėjo prieš kokį šimtą metų. O vieną sykį fizinėms bausmėms šeimoje buvo pasakyta "stop", priimti draudžiantys įstatymai.
Petronėlė Valatkevičienė, Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė:
- Kažkodėl į prieš smurtą nukreiptas konferencijas mūsų nekviečia. Ir čia, kur auginame per šimtą tėvams nereikalingų vaikų, seimūnai neatvažiuoja. O juk pas mus patenka ne tik pamestų, bet ir sumuštų kūdikių. Ir labai svarbu, kokiais žmonėmis tie nuo gimimo nemylėti piliečiai užaugs. Kūdikių namai vykdo specialią naujagimių ugdymo programą: kad iš pamesto, "niekieno" vaikelio "išeitų" visas tas jam padarytas blogis, kad jis jaustų šilumą, artumą, reikia jį dažnai glausti prie savęs, panešioti, pakalbinti. Taigi ateina ir nešioja kūdikius gailiaširdės studentės, moterys iš krikščioniškų organizacijų, netgi turtingos užsienio ambasadorių žmonos nešioja ir kalbina. O štai iš Seimo niekas nebuvo, savo akimis į pačias mažiausias smurto aukas nepažiūrėjo... Tai todėl ir priėmė Civilinį kodeksą, praktiškai užkertantį kelią tokiems kūdikiams įvaikinti. Visus šiuos mažylius auginame ne šeimai, o internatui, nes po Civilinio kodekso įsigaliojimo liepos mėnesį nė vienas kūdikis nebuvo įvaikintas. Ar amžių prasistumdę internatuose jie patys bus idealūs tėvai?
Giedrė Purvaneckienė:
- Smurtas šeimoje yra tarytum užburtas ratas. Tėvai muša vaikus, vyrai - žmonas, paskui tokiomis sąlygomis augę mažieji daro tą patį savo vaikams, žmonoms. Mūsų atliktų apklausų duomenimis, bent kartą šeimoje buvo sumušta penktadalis moterų. Gatvėje trečdalis moterų yra patyrusios grubų smurtą ir prievartą. Tačiau smurtas yra ne tik fizinis: tai ir atžalų nepriežiūra, ir nepakankama pagalba invalidui vaikui, ir vis labiau plintantis vaikų neleidimas mokyklon...
Raimonda Mikalajūnaitė, VU socialinių mokslų doktorantė:
- Atlikus daugelį apklausų, nustebino agresyvi visuomenės nuostata: už smurtą prieš vaikus, ypač seksualinį, jie siūlė taikyti ypač griežtas bausmes (kastravimą, mirties bausmę, kalėjimą iki gyvos galvos). Klausiate, o ką aš siūlyčiau? Na, mes atliekame visuomenės apklausas ir aš negaliu komentuoti su mano darbu nesusijusių sričių. Tačiau kaip žmogus aš galvoju, kad reikia visuomenę daugiau šviesti, reikia, kad visi žinotų, kur pranešti, išvydus mušamą ar prievartaujamą vaiką.
Danutė Mituzienė, "Nendrės" direktorė:
- Su moterų klubu "Devyndarbė" ir Suomijoje esančio Alandų salų Taikos instituto darbuotojais sumanėme akciją padėti vienišoms, socialiai remtinoms mamoms ir jų šeimoms. Mūsų klientės - gyvenimo prispaustos, savo teisių nežinančios, įstatymų vingrybėje nesusigaudančios mamytės. Vieną išnaudojo ir paliko jos viršininkas, kitos nepriima į darbą, nes yra užguita, nemokanti savęs pateikti asmenybė, trečia, kaip jūsų aprašyta Irena, pabėgo nuo smurtininko. Turime psichologus, mamytes konsultuoja teisininkai. O kol darželyje prižiūrime vaikus, buvusios užguitos, iškankintos mamos turi laiko tobulėti, šviestis. Ketverių metų darbo rezultatai: ne vienai mamai nemokamai sutvarkėme dantis, aprengėm, išmokėme sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje. Kitos ryžosi baigti vidurinę ir ketina studijuoti aukštojoje, trečią atkalbėjome nuo noro atiduoti valstybei vaikus ir važiuoti į Vakarus padirbėti prostitute.
P. S. Tie, kas nori ir gali konkrečiai padėti šio rašinio herojei Irenai Frolenkovai (moteris niekaip negali suremontuoti avarinio butuko, neįperka ne tik padoresnių baldų, bet ir paprasčiausių sienų apmušalų), paskambinkite į redakciją.
